Tas žiedas

„Apsibrėžti ribas yra vienas sunkiausių dalykų. Mes nepaprastai bijome pasipriešinti mūsų gyvenime esančiam mus kontroliuojančiam žmogui. Aš bijojau, kad jeigu pasipriešinsiu savo mamai, tai niekada negausiu žiedo su deimantais, kurį ji man buvo pažadėjusi. Pastebėjau, kad šiandien ši mintis man skamba labai „nekaip“.“ – Darlene Ouimet

Tokį komentarą aš vakar parašiau šio tinklaraščio Facebooko puslapyje ir jis sukėlė nuostabią diskusiją, todėl čia pasidalinsiu jo ilgesne versija. Aš nepaprastai bijojau savo mamos, tačiau jeigu paklaustumėte manęs kodėl, negalėčiau atsakyti, bet sakykime, kad mūsų motinos-dukters santykiai geriausiu atveju buvo vienpusiai.

Aš nesusimąstydavau, kodėl leidžiu žmonėms save trypti. Turėjau baimių, kurių aiškiai nesupratau: bijojau kažko, kas gali nutikti, jeigu mamai pasakysiu, kad pavargau būti jos stumdoma. Ji turėjo tokį žiedą su deimantais, kurį buvo pasidariusi po to, kai mano tėvai išsiskyrė. Jis buvo padarytas iš deimantų, kurie buvo mano tėvo dovanotame vestuviniame žiede. Man jis patiko dėl sentimentalios vertės; kažkas, kas išliko po santuokos iširimo. Taip pat jis buvo ir gražus, ir mano mama buvo pažadėjusi, kad vieną dieną jį atiduos man.

Kai mano mama vedė dar kartą, vyliausi, kad ji žiedą atiduos man, bet vietoj to ji mosikavo juo man panosėje dar 16 metų. Aš apie tai daug negalvojau, bet vieną dieną pas ją apsilankiau ir mes sėdėdamos ant lovos žvalgėmės po jos papuošalų dėžutę. Ten buvo ir tas žiedas. Ji jau daug metų jo nebenešiojo, bet vis tiek nenorėjo jo man atiduoti. Aš jį pasimatavau; labai gražus žiedas ir jis man taip tiko. Po kelių minučių aš padėjau jį atgal į dėžutę, bet mama nepastebėjo. Ji ėmė pašėlusiai jo ieškoti. Ji išžiūrinėjo mano kišenes; spėju, norėjo pažiūrėti, ar slapta neįsikišau jo į kišenę, kai ji nematė. Ji ieškojo visur ant lovos ir ant grindų, o aš supratau, kad ji galvoja, jog žiedą paėmiau aš, todėl tik sėdėjau priblokšta ir nepratariau nė žodžio. Galiausiai ji pažvelgė į mane ir audringu balsu paklausė: „Darlene, kur MANO žiedas?“ Aš atsakiau, kad jis papuošalų dėžutėje. Net nespėjusi ten pažiūrėti, ji griežtai paklausė: „KUR?”

Tądien manyje kažkas pratrūko. Ji žinojo, kad aš to žiedo noriu, ir šituo mano noru prieš mane naudojosi, bet dabar ji buvo įsitikinusi, kad galiu jį paprasčiausiai pavogti! Aš buvau įsižeidusi, bet taip pat jaučiau ir pasibjaurėjimą. Ji neturėjo jokios priežasties manyti, kad galiu žiedą paprasčiausiai pasisavinti. Aš niekada nebuvau nieko panašaus padariusi! Suprasčiau, jeigu ji būtų norėjusi žiedą pasilikti sau dėl sentimentalios vertės, bet to, kad ji mane juo erzino, o po to apkaltino vagyste, buvo tiesiog per daug. Aš prisiekiau, kad niekada daugiau to žiedo nebenorėsiu.

Todėl buvo įdomu, kai ji po metų ar kelių man jį padovanojo gimtadienio proga. Kodėl ji nusprendė man jį padovanoti būtent tada? Aš buvau nusprendusi, kad jo nebenoriu. Ar galėjo būti taip, jog tas žiedas jai nebeturėjo prasmės ir ji nebegalėjo juo naudotis, kad mano atžvilgiu turėtų galios?

Tuomet aš jau buvau pradėjusi terapiją ir tai, ką mintyse vadinu „tikruoju gijimo procesu“. Pamenu, kaip atidariau dovanų dėžutę ir pirma mintis buvo: „VAJE, ji pagaliau man atidavė TĄ ŽIEDĄ!“ O kita mintis buvo tokia: „Tu man ką tik padovanojai vienintelį „daiktą“, kurio norėjau... Kuo tu dabar man mojuosi prieš nosį?“ Tam tikra prasme ši mintis reiškė, kad aš žinojau savo mamos motyvus, susijusius su šiuo žiedu.

Gavusi žiedą, jaučiausi keistai. Nors ir kelis mėnesius jį nešiojau, bet dabar man sunku tą daryti, nes jis man primena, kad daugybę metų leidausi būti kontroliuojama kitų. Jis man primena tai, kad mano pačios motina elgėsi su manimi taip, tarsi būčiau nereikšminga. Jis man primena, kad mamos iliuzijos, jog ji yra nuostabi ir mylinti motina, jai svarbesnės už mane! Turint naują, sveiką mąstymą, visa tai man skamba NETEISINGAI daugybe aspektų.

Nemanau, kad esmė buvo tik žiedas. Manau, žiedas buvo tik realios baimės simbolis, kuris reiškė, kad jeigu pasipriešinsiu savo motinai, tai ji pasitrauks iš mano gyvenimo, o didžiąją gyvenimo dalį buvau įsitikinusi, kad tokiomis pasekmėmis rizikuoti negaliu.

Tai yra tik vienas mažas pavyzdys, iliustruojantis mano gilesnes mintis ir baimes, susijusias su apleidimu. Tikiuosi, kad jums ši istorija yra kažkuo artima; galite pasidalinti ir savąja istorija.

Atidengianti po vieną kadrą,
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai 

Rekomendacijos: 

Video asmenybės ribų tema