Kartais mes įstringame ties „kodėl“ tipo klausimais. Mes galime nesustodami kalbėti apie tai, kas nutiko, galime suvokti, kad dėl to buvome nekalti, galime susidurti su skausmu, kad buvome nuvertinami, išnaudojami, neapsaugoti, ignoruojami ir bejėgiai, tačiau klausimas „kodėl“ vis išlieka.

Kodėl mano mama jausdavo malonumą mane žemindama?

Kodėl mano pačios motina viešai sakydavo vyrams, kad jie gali su manimi permiegoti? Ji net yra sakiusi mano pusbroliui, kad jis gali su manimi miegoti, nes aš geriu kontraceptikus.

Kodėl suaugęs žmogus prieš vaiką naudoja seksualinę prievartą?

Kodėl mano mamos vaikinas atėjo į mano kambarį, kai buvau jauna paauglė, ir kodėl mano mama manimi netikėjo? Kodėl ji kaltino mane?

Kodėl mano mama mušdavo mane su diržu po to sakydavo, kad suras priežasčių, dėl ko iš tikrųjų galėčiau verkti?

Kodėl mano tėtis nieko nedarė, kad mane apsaugotų? Kodėl jis nepastebėdavo?

Kodėl mano mokytoja manęs nekentė ir kasdien man grasindavo, kol pradėjau jausti nervinį pykinimą, kai reikėdavo eiti į mokyklą? Kodėl mano tėvai manimi nepatikėjo, kai jiems tai papasakojau?

Dėkoju „Pakilimas iš duženų“ tinklaraščio skaitytojams už prisidėjimą prie šio įrašo savo klausimais:

„Kodėl bažnyčios vengia kalbėti apie seksualinį smurtą? Kodėl jos prigalvoja smurto prevencijų programų, bet neturi jokių programų, kurios padėtų nukentėjusiems?“

„Kodėl bažnyčioje tau sakoma, kad jeigu skaitysi savo Bibliją ir melsiesi, tai visi su patirtu smurtu susiję dalykai paprasčiausiai išnyks. Jie mano, kad žmogui nereikalingos jokios terapinės konsultacijos, kad tu turi paprasčiausiai apie tai negalvoti, pamiršti ir gyventi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kodėl taip yra?“

„Kodėl prisidėjusieji (tie, kas ignoruoja, leidžia ar net prisideda prie smurto arba gina smurtautoją) yra nebaudžiami seksualinio ar smurto tarp sutuoktinių atvejais. Galbūt daugiau žmonių prabiltų, jeigu būtų precedentas. Žinau, kad dauguma iš tų žmonių patys buvo arba yra smurto aukos, bet tai ne priežastis, kodėl jie neturėtų saugoti savo vaikų.“

„Kodėl kai kalbi apie tai, kad patyrei seksualinį smurtą, tu jautiesi tarsi pasakotum, jog buvai pagrobtas žalių ateivių? Žmonės į tave žiūri taip, tarsi būtum pasakęs kažką tokio, ką pasakyti galėtų tik visiškai kliedintis žmogus. IR kad drįsti juos pastatyti į tokią situaciją, kur jie turi į tai kažkaip reaguoti.“

Ir paskutinis klausimas su labai asmenišku komentaru:

„Kodėl seksualinis smurtas yra vienas niekingiausių nusikaltimų, bet dauguma smurtautojų niekada negauna maksimalios bausmės? Mano tėvą išleido anksčiau už gerą elgesį; aišku, kad jis elgėsi gerai! Kalėjimuose nėra vaikų, kuriuos būtų galima tvirkinti, todėl jis elgėsi gerai!“

Čia pateikta tik keletas „kodėl“ tipo klausimų, kurie kyla visiems, kas esame patyrę smurtą, skausmą ar kitokį nuvertinimą. Kai kurie „kodėl“ klausimai turi galimus atsakymus, bet ar tie atsakymai mums leidžia pasijausti geriau? Kai išgirstame apie tai, kad kai kuriems žmonės savi vaikai nerūpi ir kad jie žiūri tik savo savanaudiškų troškimų, tai prie visko, ką ir taip jaučiame, prisideda tik papildoma frustracija. Kai kurie klausimai atsakymų neturi, o kartais mes atsakymų į šiuos klausimus ieškome ne tik dėl to, kad labai norime sužinoti atsakymą, bet ir todėl, kad tikime, jog jį suradę galėsime viską pamiršti ir judėti pirmyn. Tačiau minutėlę apie tai pagalvokite.

Yra pavojus užstrigti ties „kodėl“ tipo klausimais. Mano aukos mentaliteto dalis buvo tai, kad visada stengdavausi suprasti kitus, o tai pereidavo į savo smurtautojų teisinimą. Pateisinimų gali būti tiek, kiek yra smurtautojų, bet ar iš tikrųjų tie pateisinimai padeda? Aš tamsoje šnibždėdavau, kad aš savo mamai iš tikrųjų rūpėjau, kad ji paprasčiausiai nesuprato. Aš patikindavau save, kad mano tėvas nežinojo, todėl nieko negalėjo padaryti, ir kad iš tikrųjų giliai viduje jis mane mylėjo tiek, kiek ir mano brolį, bet paprasčiausiai jam buvau neįdomi, nes buvau mergaitė; ir patikindavau save, kad visi tėvai tokie. Sakydavau sau, kad kai kurie mano smurtautojai buvo „nesąmoningumo būsenoje“ ir iš tikrųjų nesuvokė, ką daro. Aš gailėjau tų smurtaujančiųjų prieš moteris, su kuriais turėjau santykius, nes žinojau, kad jie taip pat yra patyrę smurtą, todėl iš tikrųjų yra nekalti. Galvojau, kad turiu pasistengti labiau juos „mylėti“ ir daryti taip, kaip jie nori, kad jie nustotų man kelti skausmą.

Kaip jau esu daug kartų sakiusi, buvau auginama ir auklėjama taip, kad tikėčiau, jog esu nuvertinama dėl to, kad nesu vertinga ir kad nenusipelnau nieko geriau. Palaipsniui buvau įtikinta, kad aš padariau kažką blogo, kad pati viską prisišaukiau. Bandžiau suprasti savo mamą ir jaučiau jai gailestį, todėl daugybę metų teisinau jos elgesį ir tokiu būdu leisdavau jai ir toliau su manimi taip elgtis. Maniau, kad radusi atsakymą į klausimą „kodėl“, rasiu įrodymų, kad jie iš tikrųjų mane mylėjo, o tada galėsiu juos pateisinti. Bet realybė buvo ta, kad tokiu būdu norėjau sau įrodyti, jog iš tikrųjų dėl visko kalta esu aš pati arba kad turiu rasti tą „esminį dalyką“, kad jie nustotų man kelti skausmą ir pradėtų mane priimti.

Kuriam laikui turėjau klausimų „kodėl“ atsisakyti. Turėjau, kad galėčiau gyti.

Šiandien vis dar turiu „kodėl“ tipo klausimų, bet taip pat žinau, kad kai kurie klausimai atsakymų neturi – ir svarbiausia, net jeigu atsakymas ir yra, jis nieko nekeičia. Atsakymai į šiuos klausimus nieko nepateisina ir man gyti nepadeda.

Darlene


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai