Disfunkcionalios šeimos yra disfunkcionalios nuo pat pradžių. Mes iškart galime to nesuprasti, nes neturime jokios kitos pažiūrų sistemos. Kai pažvelgiame atgal į savo gyvenimą, nesuprantame, kad esame įstrigę savo vaikystės baimėse. Šiek tiek apie tai kalbėjau paskutiniame įraše „Disociatyvi asmenybė kaip įveikos metodas“.

Jausti jausmus yra labai baisu, ypač nesuprantant, kad juos jauti per vaiko baimių prizmę. Kiek senesniame įraše vartojau urvo analogiją rašydama apie tai, kaip orientavimasis gijimo metu dažnai atrodo tarsi ėjimas apgraibomis per aklinai tamsų urvą nešantis prožektorių, kuris nuolatos mirkčioja.

Žvelgiant į visa tai iš išorės, iškilo kitoks urvo vaizdinys. Jis man šmėstelėjo mintyse prieš kelias savaites: aš vėsią ir saulėtą dieną sėdžiu ant pledo gražioje lauko gėlių pievoje. Tylu ir ramu, esu viena. Mane supa daugybė maisto, kurį valgau abiem rankom tuo pat metu spoksodama į urvo įėjimą su iš baimės išpūstomis akimis.

Kažkas šiame vaizdinyje man nedavė ramybės, ir jis mintyse vis pasikartodavo. Mano spoksojimas išpūstomis akimis atrodė logiškas; aš supratau savo baimę ir nenorą ten grįžti, bet burundukiškas valgymas (kas, vėliau supratau, buvo tiesiog nervinis valgymas) man atrodė keistas. Tai, kad valgiau abiem rankom, man atrodė keista. Kai šis vaizdinys mane aplankė kelias dienas iš eilės, pastebėjau, jog mano pečiai yra apnuoginti ir aš vilkiu trumpą vasarinę suknelę. Mintyse pažvelgusi į šį vaizdinį iš arčiau, pastebėjau kad šiame reginyje esu maždaug šešerių metų amžiaus ir viena sėdžiu gražioje pievoje priešais aklinai tamsų urvą, kuris žymi mano klaidingą įsitikinimų sistemą.

Nors ir jau buvau susigrūmusi su daugybe „nežinomybės baimių“, bet stoti akistaton su urvu man kažkodėl buvo nepaprastai baisu, kol nesuvokiau, jog esu šešerių; mintyse bandžiau susigrumti su savo baime – su daugybe netiesos ir klaidinga įsitikinimų sistema – būdama šešerių metų vaiku!

Manau, šis pavyzdys tinkamai iliustruoja gijimo procesą. Mes dažnai galvojame, kad su savo sunkumais grumiamės būdami tokio amžiaus, kokio tuo metu esame. Tačiau spręsdami dalykus, nutikusius vaikystėje, mes, panašu, naudojamės tuo pačiu mąstymu, kurį turėjome to įvykio metu ir dėl kurio klaidingas įsitikinimas ir susiformavo.

Suvokimas, kad stoviu akistatoje su baimę keliančiu klaidingu įsitikinimu, kuris susiformavo, kai buvau šešerių, padeda man būti su savimi švelnesnei. Galiu su savimi pasikalbėti ir patikinti savo vidinį vaiką, kad jis ne vienas. Sąmoningas savo mąstymo / amžiaus suvokimas taip pat padeda man suprasti, kada ši konkreti baimė prasidėjo; buvau maždaug šešerių ir tuomet mano mama pradėjo man aiškinti, kas yra seksualumas. Mūsų mamos-dukters santykiai turėjo ydingus pamatus. Dar vienas to, kad mąstydamas sąmoningai suvoki savo amžių, privalumas yra tai, jog užuot į savo baimę susigrumti su dar viena problema žvelgusi iš suaugusiojo perspektyvos ir priekaištavusi sau, kad vis dar turiu šitų sunkumų, aš galėjau suprasti, jog į visa tai žvelgiu su šešiamečio vaiko mintimis, baimėmis ir suvokimu – šešiametės, kuri buvo mokoma, kad jos išvaizda ir seksualumas jai pravers pasaulyje, kuriame ji dar nebuvo pasiruošusi gyventi. Man susiformavo baimė, kad atrodau nepakankamai graži, ir kadangi taip pat buvau patyrusi seksualinį smurtą, tai man išsivystė ir baimė atrodyti per daug gražiai. Galėjau suprasti painiavą, vis dar esančią manyje. Galėjau su palengvėjimu atsikvėpti, nes dabar žinau, kad stoviu akistatoje su urvu būdama šešerių metų amžiaus; kad šis procesas man nėra naujas; ir kad žinau, kaip būti sau tinkama mama ir tėčiu, taip padedant sau ir savo šešiamečiui vaikui tinkamai užaugti.

Pakilimas tęsiasi...
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai