Sakmė apie Narcizą pasakoja apie savasties netektį, vadinamąjį narcizinį sutrikimą, ir šios netekties tragizmą. Narcizas įsimyli savo gražų veidą, atsispindintį vandenyje; neabejotina, jo motina tikrai didžiavosi tokiu veidu. Nimfa Echo įsimyli gražųjį jaunuolį ir kartoja jo šūksnius. Jos šūksniai klaidina Narcizą. Klaidina ir jo paties atvaizdas, nes atspindi anaiptol ne viską, tik tai, kas tobula, didinga. Narcizas nemato nei savo nugaros, nei šešėlio, jie nėra mylimo atvaizdo dalis, todėl į juos jis nekreipia dėmesio.
Ši susižavėjimo stadija atitinka didybę, o paskesnė kankinamo savasties ilgesio stadija – depresiją. Narcizas troško būti vien gražus jaunuolis, visiškai neigė tikrąją savastį, norėjo sutapti su gražiu atvaizdu. Tai prilygsta savasties atsižadėjimui, mirčiai arba – pasak Ovidijaus – virtimui gėle. Mirtis – logiškas prisirišimo prie tariamos savasties padarinys. Mat esame gyvi ne vien „gražiais“, „gerais“, pageidaujamais jausmais, mūsų konkrečią būtį pagilina, lemiamų įžvalgų suteikia ne tik jie, bet dažniausiai kaip tik nepatogūs, nederami jausmai, kurių norėtume išvengti, būtent bejėgiškumas, gėda, pavydas, pavyduliavimas, sutrikimas, pyktis, sielvartas.
Psichoterapijos procesas sukuria erdvę, kurioje galima išgyventi ir suprasti šiuos jausmus. Mat ši erdvė atspindi vidinį pasaulį, daug turtingesnį už „gražų veidą“. Narcizas įsimylėjo idealizuotą savo paveikslą, tačiau nei didybės, nei depresijos apimtas „narcizas“ iš tikrųjų negali savęs mylėti. Susižavėjęs tariama savastimi, jis neįstengia mylėti ne tik kitų, bet ir – kad ir kokia būtų regimybė – vienintelio jam visiškai patikėto žmogaus, savęs paties.
