Šis tekstas yra iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieškos“.

Patirtis liudija, kad turime labai svarbią priemonę kovai su psichiniais susirgimais, būtent galime atrasti vienkartinę, nepakartojamą mūsų vaikystės istoriją, tiksliau, emocinę šios istorijos tiesą. Ar apskritai įmanoma išsivaduoti iš iliuzijų? Kiekvienas gyvenimas kupinas iliuzijų, – galbūt todėl, kad tiesa mums atrodo nepakenčiama. Vis dėlto ji tokia būtina, kad tiesos netektį tenka apmokėti sunkiais susirgimais. Todėl ir leidžiamės į šį ilgą kelią, mėgindami atrasti mūsų asmeninę tiesą, galiausiai atversiančią mums naują laisvės sritį, bet iš pradžių visada skaudinsiančią, – nebent pasitenkintume intelektiniu pažinimu. Tačiau tokiu atveju neištrūksime iš iliuzijų.

Neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę. Tam reikia ryžtis atidžiau pažvelgti į mūsų kūno sukauptas žinias apie praeities įvykius ir jas įsisąmoninti. Žinoma, šis kelias nėra patogus, vis dėlto jis dažniausiai suteikia galimybę pagaliau ištrūkti iš neregimo, tačiau labai žiauraus vaikystės kalėjimo, nesąmoningą praeities auką paverčia atsakingu žmogumi, žinančiu savo istoriją ir gyvenančiu su ja.

Dauguma žmonių elgiasi kaip tik priešingai. Visiškai nenori žinoti savo istorijos, todėl taip pat nežino, kad ši istorija iš tikrųjų nuolat lemia jų, tebegyvenančių neišspręstomis, išstumtomis vaikystės aplinkybėmis, gyvenimą. Nežino, kad baiminasi ir vengia pavojų, kurie kadaise buvo realūs, tačiau dabar jau nėra tokie. Gyvena valdomi nesąmoningų prisimi­nimų, išstumtų jausmų ir poreikių, – šie neįsisąmoninti ir neaiškūs veiksniai lemtingai iškraipo viską, kad ir ką tokie žmonės darytų ar nedarytų.

Kadaise patirto žiauraus smurto išstūmimas daugybę žmonių verčia griauti kitų ir savo gyvenimą, padeginėti užsieniečių namus, kerštauti ir net vadinti tokius veiksmus „patriotizmu“, nes reikia nuslėpti nuo savęs tiesą ir nepatirti kankinamo vaiko nevilties. Kiti aktyviai tęsia kadaise patir­tas kančias, pvz., įsitraukia į flagelantų klubus, įvairiausius kančios kultus, sadomazochistines grupes ir vadina tai iš­laisvėjimu. Moterys leidžia pradurti krūtų spenelius, įverti žiedus, paskui fotografuojasi laikraščiams, išdidžiai tvirtindamos nejautusios skausmo ir net patyrusios malonumą. Neabejotina, kad tokie pasisakymai sąžiningi, šios moterys labai anksti buvo priverstos išmokti nejausti skausmo. Ko jos nepadarytų šiandien, kad tik nejaustų to skausmo, kurį patyrė tėvo seksualiai išnaudojama maža mergaitė, turėjusi įsivaizduoti suteikianti jam malonumo? Moteris, vaikystėje patyrusi seksualinį išnaudojimą, išmokusi nejausti skausmo ir dabar neigianti anuometinę tikrovę, nuolat bėga nuo to, kas jau įvyko, – pasitelkdama vyrus, alkoholį, narkotikus ar savo laimėjimus. Jai reikia nuolatinio dirgiklio, kad tik neapimtų „nuobodulys“, kad tik nestotų ramybės akimirka, antraip užplūs kankinama vaikiškos tikrovės vienatvė, kurios ji bijo labiau nei mirties, – nebent jau būtų patyrusi, kad atgaivinti ir įsisąmoninti vaikiški jausmai neužmuša, kad jie išlaisvina. Neretai pražūtinga kaip tik gynyba nuo jausmų, kurių sąmoningas išgyvenimas galėtų atskleisti mums tiesą.

Vaikystės kančių išstūmimas nulemia ne tik individo gy­venimą, bet ir visuomenės tabu. Tai labai aiškiai iliustruoja gerai žinomos biografijos. Antai iš įžymių menininkų biografijų aiškėja, kad jų gyvenimas prasideda daugmaž paauglystės metais. Anksčiau buvo „laiminga“, „smagi“, „nerūpestinga“ arba „nepriteklių“ ir „paskatų“ kupina vaikystė, tačiau, regis, visiškai neįdomu detaliau pažvelgti, kokia toji vaikystė. Tarsi viso gyvenimo ištakos neslypėtų vaikystėje.

Norėčiau pateikti vieną pavyzdį. Henry’s Moore’as prisi­minimuose rašo, kad motina vaikystėje leisdavo jam masa­žuoti nugarą aliejumi nuo reumato. Perskaičiusi šį prisimi­nimą, staiga visiškai naujai, labai asmeniškai, pažvelgiau į Moore’o skulptūras. Guli didžiulės moterys mažomis galvomis, – pamačiau, kaip mažas vaikas mato motiną: dėl perspektyvos jos galva sumažėjusi, o nugara iš arti atrodo milžiniška. Tikriausiai daugumai meno kritikų ši aplinkybė visiškai nesvarbi. Tačiau man ji liudija, kokie stiprūs nesą­moningi vaiko išgyvenimai, kaip ilgai jie išlieka ir kokios raiškos galimybės jiems atsiveria, jei suaugęs žmogus laisvas juos priimti.

Moore’o prisiminimas nepavojingas, todėl galėjo išlik­ti. Bet kurios vaikystės trauminiai išgyvenimai, priešingai, lieka tamsoje. Kartu į šią tamsą nunyra ir raktai nuo viso tolesnio gyvenimo.
-----
Jeigu straipsnis patiko, paspauskite 'Like' ir pasidalinkite su kitais. Jeigu norite paremti Saviarcheologija.lt darbą, galite tą padaryti čia.