Empatija – įsijautimas į kito žmogaus būseną, jos supratimas.

Kuo tai skiriasi nuo simpatijos? Simpatija – tai kito žmogaus supratimas ir pritarimas jo veiksmams / trauka jo vertybėms. Pavyzdžiui, vagiui, gatvėje tau grasinančiam peiliu, galima jausti empatiją (jis vaikystėje patyrė daug smurto, jam reikia iš jūsų pinigų), tačiau simpatijos nejausite (vogti ir grasinti yra amoralu). Palyginimui: žmogui, kuris matydamas skęstantį vaiką šoka į vandenį, jausite ir empatiją (suprasite, ką jis tuo metu jaučia ir kodėl tai daro) ir pritarsite šiam veiksmui, pajusite jam emocinę trauką. Žinoma, čia kalbu apie psichologiškai ir fiziologiškai sveikus ar sveikesnius žmones: kitas žmogus gali jausti simpatiją vagiui ar žudikui arba visai nejausti empatijos. Praktinis empatijos pavyzdys: vyriškis, eidamas tamsia gatve paskui moterį, pereina į kitą gatvės pusę ar sulėtintina žingsnį, nes supranta, kad moteris gali jausti baimę ir nerimą dėl potencialios grėsmės.

Empatijos branduolys – savivoka, savęs supratimas. Jeigu nesupranti savo emocijų bei išgyvenimų, negali jausti empatijos sau ir kitiems. Kuo labiau esame atviri sau, tuo geriau pažįstame savo jausmus ir poreikius – ir tuo geriau juntame kitų žmonių emocijas.

Žmogus jausmus perteikia ne tik verbaliai, bet daug dažniau (net apie 90 % emocinės informacijos) kitais ženklais: veido išraiška, intonacija, gestais ir pan. Paprastai nesąmoningai suvokiame, pavyzdžiui, balse atsispindinčią baimę, judesių išduodamą susierzinimą ar mimika perteikiamą panieką.

Kaip empatija vystosi?

Empatijos užuomazgos atsiranda labai anksti. Yra tyrimų, aiškiai rodančių, kad empatijos pradmenis galima pastebėti jau kūdikystėje. Net naujagimiai, išgirdę verkiant kitus kūdikius, susigraudina ir pravirksta patys. Vaiko raidos psichologai yra nustatę, kad užuojautos jausmas būdingas kūdikiams jau tada, kai jie dar aiškiai nesuvokia esantys atskiri individai. Būdami kelių mėnesių amžiaus, į aplinkos trikdžius jie reaguoja kaip į asmeninę skriaudą, pravirksta, išvydę kito vaiko ašaras.

Sulaukę vienerių, vaikai ima suvokti, kad kitų sielvartas nėra jų pačių, tačiau nežino, kaip tokiais įvykiais elgtis. Tokio amžiaus vaikai dažnai mėgdžioja aplinkinių elgesį, tarsi norėdami suprasti, ką kiti jaučia: pamatę, kad kitas vaikas užsigavo pirštą, patys įsikiša pirštą į burną, tarsi patiems skaudėtų; matydami verkiančią mamą, patys ima šluostytis akis, nors jos sausos, ir pan.

Dviejų su puse metų vaikai jau suvokia, kad kitų jausmai nėra jų pačių išgyvenimai, todėl jiems geriau sekasi guosti nusiminusiuosius. „Pravirksta kaimynų kūdikis. Dženė pasiūlo jam pyragaičių. Sekiodama iš paskos, mergaitė ir pati ima kūkčioti. Guodėja mėgina paglostyti berniukui galvą, tačiau šis nesileidžia... Pagaliau kūdikis liaujasi verkiąs, tačiau Dženė vis dar negali nusiraminti. Mergaitė tebetempia mažyliui žaislus ir užjaučiamai tapšnoja jam per galvą ir pečius.“

Nacionalinio psichikos sveikatos instituto mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad vaiko empatinius gebėjimus iš esmės lemia auklėjimas. Mokslininkai pastebėjo, kad vaikų empatiniai gebėjimai ugdosi jiems stebint suaugusiuosius. Tik matydami deramo elgesio pavyzdžius vaikai gali išmokti jautrumo kitam. Empatija – dorovės ir altruizmo pamatas.

D. Sternas (Daniel Stern) nustatė, kad ypač svarbu yra atsiliepti į vaiko jausmus, rodyti jam supratingumą ir palankumą, reaguoti į jo veiksmus ir išgyvenimus. Sternas tokius santykius vadina emocine derme. Pasak mokslininko, tokia emocinio derėjimo ar nederėjimo patirtis labiau nei kokie nors sukrečiantys įvykiai nulemia, kokie emociniai lūkesčiai nuspalvina intymius suaugusiųjų santykius.

Deja, ne visi tėvai ir ne visada stengiasi su vaiku puoselėti emociškai darnius santykius. Eksperimento metu Sternas pastebėjo, kad kūdikiai, kuriems mamos skyrė mažiau dėmesio nei įprastai, iškart tapo baikštesni ir dirglesni.

Jeigu tarp tėvų ir vaikų ilgai neužsimezga darnus emocinis ryšys, vaikai patiria didžiulę emocinę žalą. Jeigu tėvai ignoruoja tokius jausmus kaip džiaugsmas, sielvartas, poreikį būti apkabintam, vaikas ima vengti tai reikšti ir net išgyventi. Tokiu atveju daugelis emocijų pradeda nykti, juo labiau jei vaikystėje tie jausmai buvo nuolat tiesiogiai ar netiesiogiai slopinami.

Taip pat vaikai, net kūdikiai, gali perimti netinkamus jausmus ir nuotaikas. „Pavyzdžiui, trijų mėnesių mažyliai, kurių mamos buvo prislėgtos, žaisdami dažnai būdavo pikti, liūdni ir ne tokie smalsūs kaip tie jų bendraamžiai, kurių mamos dažniausiai buvo gerai nusiteikusios. Vienos tyrimo dalyvės sūnus, su kuriuo motina mažai bendravo ir visiškai nekreipė dėmesio į jo emocijas, ilgainiui tapo pasyvus.“ Pasak Sterno, vaikas, matyt, manė taip: kai noriu savo jausmais pasidalinti su mama, ji visiškai manęs nepaiso, todėl neverta net stengtis.

Žmonės, kurie stokoja empatijos (arba visai negali jos jausti) tokių ženklų nepastebi nežodiniu būdu perduodamos emocinės informacijos (gestų, mimikos etc.), nesuvokia kitų žmonių nuotaikos, nežino, kaip reaguoti į jų emocijas.

Žiauriausius smurtinius nusikaltimus padarę asmenys dažniausiai būna kilę iš prieglaudų ir asocialių šeimų. Kitaip tariant, jie nepatyrę emocinio artumo ir savitarpio supratimo, neišmokyti empatijos, todėl nesugebantys suprasti jausmų.

Nors emociškai apleistų žmonių empatiniai gebėjimai nėra išsivystę, nuolatines patyčias, užgauliojimus, pažeminimą, grasinimus ir kitokią prievartą patiriantys vaikai paradoksaliai gali tapti perdėtai jautrūs kitų emocijoms. Tai tolygu potrauminiam budrumui, kai itin jautriai reaguojama į potencialios grėsmės signalus.

Psichologinį smurtą patyrusiems žmonėms būdingas perdėtas domėjimasis kitų žmonių jausmais, suaugę tokie žmonės kenčia nuo didelių nuotaikos svyravimų. Daug žmonių, puikiai jaučiančių kitų nuotaikas, vaikystėje yra patyrę emocinį smurtą.

Empatijos stokos pasekmės gali būti labai skaudžios – psichopatai, žagintojai, pedofilai nemoka įsijausti į kito žmogaus būseną; arba gali įsijausti tik tam, kad suprastų, kas žmogui baisu, nemalonu, skaudu, ir galėtų jam sukelti šias emocijas. Šis negebėjimas jausti aukų skausmo leidžia jiems save apgaudinėti ir suteikia drąsos smurtauti. Žagintojas paprastai meluoja sau, kad jo aukos nori būti išprievartautos, kad jos priešinasi, nes vaidina nepasiekiamas. Pedofilai save įtikinėja, kad vaikų neskriaudžia, o tik rodo jiems savo meilę, kuri yra tik kitokia švelnumo išraiška. Smurtaujantys tėvai teigia, kad jie ne smurtą naudoja prieš keletą kartų mažesnius ir visiškai nuo jų priklausomus vaikus, bet drausmina neklaužadas.

Gydant pedofilus ir panašius nusikaltėlius naujausiomis priemonėmis, bandoma jiems padėti įsijausti į aukų vaidmenį: skaitomi aukų pasakojimai apie patirtą smurtą, rodomi filmai, kuriuose aukos su ašaromis pasakoja apie savo išgyvenimus. Tada nusikaltėliai turi aprašyti savo padarytą nusikaltimą aukos akimis, įsijausti į jų vaidmenį. Savo rašinį jie perskaito terapijos grupėje, tada atsakinėja į klausimus taip, tarsi patys būtų nuskriaustieji. Trumpai tariant, jie mokomi empatijos ir užuojautos. Pasak tokio gydymo būdo kūrėjo V. Piterso (William Pithers), smurtautojai pradeda suprasti aukos jausmus, ją užjausti, tai juos stipriai paveikia; net savo iškreiptoje vaizduotėje jie nebegali ignoruoti aukos patirto smurto. Tik pusė iš lytinius nusikaltimus padariusiųjų, kuriems kalėjime buvo taikytas šis gydymo būdas, vėliau pakartojo panašius nusikaltimus.

Panašiai gydyti galima bandyti ir psichopatus. Psichopatija – negebėjimas užjausti, gailėtis, jausti sąžinės graužaties, nesugebėjimas užmegzti jokio emocinio ryšio, kartais net didžiavimasis padarytu smurtu. Psichopatai paprastai yra patrauklūs, malonios išvaizdos, tačiau gali be jokios sąžinės graužaties ir gailesčio padaryti žiauriausią nusikaltimą. Taip pat jie yra labai paveikūs, iškalbingi, puikūs melagiai, sugebantys manipuliuoti aukų jausmais ir taip pasiekti norimą tikslą.

Vienos apklausos metu buvo nustatyta, kad žiauriausiai prieš žmonas smurtaujantys vyrai yra sutrikusios fiziologijos: jie taip elgiasi ne iš įtūžio, o visiškai ramūs. Kai juos apima stiprus pyktis, priešingai nei kitiems žmonėms, jų širdies ritmas sulėtėja. Taigi, jie fiziologiškai nurimsta, tačiau tampa agresyvesni, juos agresija ramina. Jų smurtas ir bauginimas, atrodo, yra gerai apgalvotas teroras ir žmonų valdymo bei engimo būdas. Tokie smurtautojai skiriasi nuo kitų žmonas mušančių vyrų. Jie agresyvūs ne tik namie, bet ir bare, gatvėje, darbe ir pan. Toks žmogus gali smogti žmonai tiesiog šiaip sau. Tuo tarpu kiti žmonas skriaudžiantys vyrai tampa žiaurūs tik jausdami įniršį – iš pavydo, bijodami būti palikti, atstumti.

Taigi, sveikų tarpusavio santykių ir santykio su pačiu savimi pagrindas – empatija. Jos mokomasi nuo ankstyvos vaikystės, todėl ypatingai svarbu visada palaikyti glaudų emocinį ryšį su savo vaikais. Būtina atsiliepti į vaiko jausmus, reaguoti į jo veiksmus ir išgyvenimus, rodyti jam supratingumą ir palankumą, atvirai kalbėtis apie emocijas ir potyrius. Taip pat būtina vaiką auginti sveikoje ir racionalioje aplinkoje. Vaikai mokosi iš tėvų elgesio ir jį atkartoja. Empatijos ugdymo ir emocinio ryšio su tėvais ir aplinkiniais stoka pasireiškia įvairiausiais simptomais, pradedant pasitikėjimo savimi sutrikimais ir baime bendrauti, baigiant savo jausmų blokavimu ar net išstūmimu ir sunkiais nusikaltimais. Vaikystėje patirtos traumos sukelia smegenų pažeidimus. Nuo to, kokie santykiai buvo vaiko šeimoje (jo ir tėvų, tėvų tarpusavyje, tėvų ir kitų žmonių), priklauso, kaip jis žiūrės į santykius su kitais žmonėmis ir į romantiškus santykius. Empatijos ir savivokos galima išmokti (bent jau iki tam tikro lygio), nebent būtų sunkūs fiziologiniai smegenų pakitimai, sukelti labai stiprių emocinių ir / ar fizinių traumų.

Norint tapti empatiškiasniam bei geriau suprasti save ir kitus, turėti geresnius santykius su kitais ir pačiu savimi, rekomenduotina kreiptis į kompetentingą specialistą; rašytis savo mintis, emocijas išgyvenimus, praeities – ypač vaikystės – įvykius, visa tai analizuoti; bendrauti su žmonėmis, žinoma, ne su tokiais, iš kurių patiriate psichologinį (ir, savaime suprantama, fizinį) smurtą; stebėti aplinkinius, galvoti, ką jie jaučia, galvoti apie juos kaip apie atskirus individus; skaityti, klausytis garsinę ir / ar žiūrėti vaizdinę medžiagą. Žinoma, šiais laikais priemonių ir šaltinių (net nemokamų!) yra daugybė, reikia tik pasiryžimo.