Racionalumas, emocijos ir įsitikinimai

Dažnai klaidingai manoma, jog žmogaus įsitikinimai formuojasi taip:

„Tuščia lenta“ (tabula rasa) --> racionalumas ir įrodymai --> įsitikinimas.

Tai yra, kad žmogus gimsta nieko nežinodamas ir naudodamasis racionalumu bei įrodymais tyrinėja (plačiąja prasme) pasaulį; tokiu būdu susiformuoja jo įsitikinimai.

Taigi, jeigu diskutuodami žmonės nori pakeisti pašnekovo įsitikinimus, jie stengiasi pateikti svaresnių argumentų ir įrodymų už tuos, kuriuos turi jų pašnekovas.

Tačiau turbūt daugumai savo kailiu teko patirti, jog praktikoje labai retai pasitaiko, kad pašnekovas pakeistų savo įsitikinimą. Pateikus svaresnių įrodymų ir racionalių argumentų, pašnekovas juos paprasčiausiai ignoruoja. Kodėl taip yra?

Migdoliniai kūnai (amygdalae) yra smegenų dalys, atsakingos už žmogaus emocijas, čia kaupiamos emocinės patirtys. Racionalų mąstymą reguliuoja naujoji smegenų žievė (neocortex).

Pasak D. Goleman, tokiais momentais, kai impulsyvūs jausmai nustelbia racionalius, išryškėja svarbiausia migdolinio kūno paskirtis – ištirti ir įvertinti kiekvieną potyrį, kiekvieną situaciją, kad būtų atsakyta į pačius primityviausius klausimus: „Ar čia nėra tai, ko aš nekenčiu? Ar tai mane žeidžia? Ar aš to bijau?“ Migdolinis kūnas atlieka psichologinio sargo vaidmenį. Pastebėjęs kažką įtartino, jis reaguoja akimirksniu ir visoms smegenų dalims išsiuntinėja pavojaus žinią.

Paskelbus pavojų (pvz., žmogui išsigandus ar supykus, ar sunerimus ir pan.), dėl migdolinio kūno išsiuntinėtų signalų atsiranda noras „sprukti arba pulti“, mobilizuojami judesių centrai, sužadinamos širdies kraujagyslių sistemos, raumenų ir vidurių veikla. Smegenys visiškai pasiruošia kritinei padėčiai. Gavęs papildomus migdolinio kūno signalus, smegenų kamienas pradeda veikti: paspartina širdies ritmą, pakelia kraujospūdį, sulėtina kvėpavimą; kiti signalai prikausto dėmesį prie pavojaus šaltinio ir parengia raumenis veiklai. Tuo pat metu smegenų žievės atmintis skatinama atsirinkti visą galinčią praversti informaciją ir atsikratyti pašalinių minčių. Tankus migdolinio kūno nervinių jungčių tinklas leidžia jam netikėto pavojaus metu užvaldyti visas smegenis, įskaitant ir racionalųjį protą, ir joms vadovauti.

Migdolinis kūnas, būdamas emocinės patirties saugykla, analizuoja patirtį, lygindamas tai, kas vyksta dabar, su tuo, kas vyko praeityje. Lyginimas paremtas asociacija: jeigu dabarties situacija panaši į ankstesnę, migdolinis kūnas gali paskelbti jas sutampančiomis ir, nesulaukęs pamatuoto patvirtinimo, tenkindamasis menku panašumu, parenka atsaką, vadovaudamasis ganėtinai seniai mūsų atmintyje įsispaudusiais veikimo būdais, mintimis, jausmais, kuriais esame reagavę į panašius įvykius.

Emocija, kylanti kaip atsakas į pavojų, yra stipresnė nei racionalusis protas. Smegenys „susijungusios“ taip, kad pirmiausia reaguotų, o tada mąstytų. Pavyzdžiui, žmogus, pamatęs šaką, panašią į gyvatę, iš pradžių į ją reaguoja kaip į gyvatę, o tik vėliau racionaliai apmąsto situaciją. Žiūrint iš evoliucinės perspektyvos, matyti kad reaguoti į šaką kaip į gyvatę yra labai naudinga.

Taigi, seka yra tokia:

Impulsas --> veiksmas --> pa(si)aiškinimas / situacijos interpretacija / istorija

Sąmoningai apdorota informacija gali nustelbti emocinius ir ankstesnėmis patirtimis paremtus klaidingus įsitikinimus, jeigu sprendimui skiriama pakankamai laiko ir dėmesio.

Smegenys gali absorbuoti maždaug 11 milijonų informacijos vienetų per sekundę, iš kurių sąmoningai apdoroti gali tik 40. Visa kita apdoroja pasąmonė.

Žmogaus kasdieniame gyvenime daugelį jo veiksmų lemia ne jo sąmoningos intencijos ir apgalvoti pasirinkimai, bet psichiniai procesai, kurie yra sąlygoti aplinkos ir veikiantys už sąmoningo supratimo ir vadovavimosi ribų. Tik ~5 procentus laiko sąmonė vaidina lemiamą vaidmenį.

Todėl žmogui susidūrus su naujais racionaliais argumentais ir įrodymais, neatitinkančiais jo turimos pasaulėžiūros ar įsitikinimų, migdolinis kūnas sureaguoja, racionalus mąstymas išsijungia ir žmogaus organizmas bando susidoroti su naujų įrodymų bei argumentų sukeltu nerimu.

Dauguma stiprių emocijų kupinų atsiminimų susiję su pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, jo santykiais su globėjais, artimiaisiais, o ypač su skausminga patirtimi, kai vaikas buvo mušamas arba juo visiškai nesirūpinama. Migdolinis kūnas, kuris kūdikiui augant vystosi labai greitai, jau naujagimio yra daug geriau susiformavęs nei kitos smegenų dalys.

Vaikystėje patirtos traumos sukelia smegenų pažeidimų (taip pat čia) ir, jeigu neįsisąmoninamos, jos visą gyvenimą turi didžiulės įtakos žmogaus veiksmams bei emocinei būsenai.

Pasak Džozefo Ledu (Joseph LeDoux), pirmųjų kūdikio gyvenimo metų ryšiai su žmonėmis – tai emocinės pamokos, vėliau vaikui padedančios arba trukdančios prisitaikyti prie globėjų. Šios emocinės pamokos migdoliniame kūne glūdi kaip pirmapradės gyvenimo patirtys. Pirmieji emociniai prisiminimai įsirėžia į kūdikio atmintį jam dar nesugebant jų įvardyti žodžiais. Tačiau kai gerokai vėliau šie prisiminimai sužadinami, netikėtą atoveiksmį paaiškinti logiškai yra labai sunku.

Kai racionalūs argumentai ir įrodymai susiduria su neįsisamoninta psichologine trauma, neįsisamoninta psichologinė trauma nugali beveik visada. Ir blogiausia, kad tiesos sąskaita...


Apibendrinimas

Taigi, viskas, kas paskatina migdolinio kūno veiklą, automatiškai užblokuoja racionaliuosius smegenų centrus. Migdolinio kūno veiklai didžiulės įtakos turi vaikystėje patirtos traumos. Kokio masto yra žmogaus negebėjimas racionaliai mąstyti arba racionalumo bei įrodymų atmetimas, nes jaučiamas nerimas (pyktis, baimė ar pan.) ir dėl to kylantis emocinės savivaldos poreikis... tokio masto yra žmogaus psichologinės traumos.

Deja, panašu, kad šiandien dauguma žmonių yra ikifilosofinėje stadijoje, t. y. turinčių daugybę neįsisąmonintų traumų ir dažnai negebančių mąstyti racionaliai.

Diskusijos metu palietus jautrią temą, smegenyse atsiradę impulsai sukelia emocijas (nerimą, baimę, pyktį, norą „sprukti arba pulti“ ir pan.), kas sukelia veiksmus, po kurių seka ex post facto pasiteisinimai.

Pavyzdžiui, pasakoma (su argumentais ir įrodymais / kontraįrodymais), kad mokesčiai yra vagystė arba kad dievybės neegzistuoja ir žmogus supyksta, tada padaro išvadą, kad tavo argumentai ir įrodymai yra neteisingi, nes jis jaučia pyktį. Pasakius tai, kas prieštarauja žmogaus ideologijai / įsitikinimui, sureaguoja jo migdolinis kūnas ir žmogus pajunta nemalonią(-as) emociją(-as), atsiranda noras „sprukti arba pulti“, nustoja veikti jo naujoji smegenų žievė, todėl informacija atmetama, kad būtų susidorota su nemalonia emocija, kuri kyla iš anksčiau gyvenime surinktų įspaudų.

Didžiausios įtakos žmonių įsitikinimams ir pasaulėžiūrai turi vaikystės patirtys.

Diskutuojant su žmonėmis, turinčiais neįsisąmonintų traumų, racionalūs argumentai ir įrodymai nebus veiksmingi, nes ne tai yra žmonių įsitikinimų šaltinis.

Taigi, dažniausiai įsitikinimai formuojasi ne taip, kaip parodyta įrašo pradžioje esančioje schemoje, bet šitaip:

Trauma (gali būti patirta namuose, darželyje, mokykloje, bažnyčioje ir pan.) --> smegenų pažeidimai (smegenų disfunkcija) --> ideologija (skydas nuo traumų ir smegenų pažeidimų įsisąmoninimo: Man viskas gerai.) --> „racionalumas ir įrodymai“ (ieškoma, kas patvirtintų turimus įsitikinimus ir atmetama prieštaraujanti informacija).

Taigi, žmonės gali tapti racionalesni tik jeigu įsisąmonins vaikystės traumas ir jeigu vaikai bus auginami racionaliai bei atsakingai. Jeigu žmogus neanalizuoja patirtų traumų ir potyrių, jis tarsi net negyvena, o tiesiog bumpsi kaip kamuoliukas nuo vienos išorinių dirgiklių sukeltos emocinės būsenos prie kitos. Reikėtų siekti savęs pažinimo, savišvietos, stengtis atpažinti anksčiau patirtas traumas ir jas įsisąmonti, būti geresniais tėvais savo vaikams. Tik tada žmonija bus racionali, laisva ir laiminga.


Rekomendacijos:
2. Daniel Goleman „Emocinis Intelektas“.

Šaltiniai:
1. Daniel Goleman „Emocinis Intelektas“;

Jums rekomenduojame

0 comments