Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Kaip ir kalbant bet kokia tema, reikėtų pradėti nuo apibrėžimo. Kas yra trauma?

Trauma – tai ilgalaikis žmogaus psichinės sistemos sutrikimas.

Kaip įvyksta trauma, pabandysiu paaiškinti naudodamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą.

Berniukas yra mažas, priklausomas nuo mamos. Mama suteikia jam pastogę, rūpinasi jo sveikata, parūpina jam maisto, žaislų, su juo bendrauja, atspindi jo patirtis ir emocijas, stengiasi jį suprasti ir t. t. Toks prisirišimas prie mamos yra teigiamas ir reikalingas. Jeigu šie vaiko poreikiai yra patenkinti, jeigu jis jaučiasi saugus, jis jaučia smalsumą, jam norisi tyrinėti pasaulį. Jeigu jam kažkas nepasiseka ar jį kažkas nuskriaudžia, ar jam kažkas per sunku, jis gali grįžti pas mamą ir žino, kad mama jį apsaugos ir juo pasirūpins. Mama vaikui yra saugumo garantas: prireikus jį nuramina, apsaugo, subalansuoja jo emocijas.

Tačiau dažniausiai (sakyčiau, visada) yra taip, kad mama pati turi traumų. Sakykime, kad šiuo atveju yra taip, jog kadaise jos tėvas nepaisė jos tuometinių poreikių ir agresyviai primetė jai savo valią. Tokia trauma nesąmoningai jai primena apie tai, kaip jos valia buvo užgniaužta ir verčia ją būti pasiruošusia paklusti kitų žmonių valiai bei tenkinti jų – šiuo atveju, ypač vyriškosios giminės – poreikius ignoruojant savuosius.

Taigi, dabar ši mama namuose kažkuo užsiėmusi, skuba, nespėja, jaučia stresą, ir prie jos priėjęs jos mažas sūnus kažko iš jos nori. Jis ilgai žaidė vienas, yra pavargęs, suirzęs, verkšlena, blogai jaučiasi, kažko prašo. Mama nenori atsakyti į sūnaus veiksmus, nes ji susitelkusi į savo reikalus. Berniukas, matydamas, kad jam nesiseka gauti ko nori, savo veiksmus dar labiau sustiprina, kad geriau išreikštų savo norus ir poreikius.

Kažkuriuo momentu vaiko atkaklumas, kuris, beje, yra visiškai sveikas ir normalus, mamai tampa toks stiprus, kad nesąmoningai primena, kaip vaikystėje jos tėvas užgniauždamas jos poreikius jai primetė savo valią. Aišku, vaikystėje ji norėjo pasipriešinti tėvui ir nepasiduoti jo valiai, kad apsaugotų savo asmenybės ribas. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes jos tėvas buvo didelis, stiprus ir atkaklus. Tad ji jam nepasipriešino ir apie tai pamiršo.

Tačiau dabar jos sūnaus atkaklumas aktyvuoja šią jos traumą. Jai nesąmoningai kyla impulsas ginti savo asmenybės ribas nuo vyriškosios giminės atstovo. Tokiu būdu psichologiškai ir emociškai grįžusi į vaikystę, ji dabartinę situaciją su savo sūnumi supainioja su praeities situacija su savo tėvu. Dabar ji reaguoja taip agresyviai, kaip kad norėjo elgtis situacijoje su savo tėvu, nes dabar tai saugu – ji didelė, berniukas mažas, jis jos sustabdyti negali. Tad ji apimta įniršio berniuką primuša, kadangi nesąmoningai jaučia besielgianti teisingai: „Juk jis toks reiklus, užsispyręs, nepaklusnus, nedėkingas ir nepagarbus!“

Taigi, mama jaučia stiprų norą sunaikinti vaiko poreikį, jo norus, jo troškimus, nes jie skausmingi ir primena skausmingus vaikystės išgyvenimus. Deja, kartais nutinka taip, kad tėvai sunaikina ne tik vaiko poreikius, norus ir troškimus, bet patį vaiką – ne taip ir retai (ypač žvelgiant istoriškai) pasitaiko, kad tėvai savo vaikus fiziškai nužudo.


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma





http://en.wikipedia.org/wiki/Psychological_trauma

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“

http://www.palace.net/llama/psych/trauma.html

The Bomb in the Brain: The True Roots of Human Violence

http://www.psychohistory.com/

Lloyd deMause "The Origins of War in Child Abuse"

Jums rekomenduojame

2 comments

  1. Hm, o kaip būtų, jei tai būtų dukra, o ne sūnus ?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Lina, ačiū už komentarą.

    Iš esmės nelabai svarbu, kokios lyties vaikai ir tėvai, traumos mechanizmas tas pats: vaikai yra visiškai (gyvybiškai) priklausomi nuo tėvų, o tėvai (dažniausiai nesąmoningai) ant vaikų išveikia savo neįsisąmonintas traumas, kurias patyrė patys, kai buvo vaikai.

    AtsakytiPanaikinti