Pirmojoje dalyje rašiau apie berniuką, kuris, kaip ir visi vaikai, yra priklausomas nuo mamos ir prie jos prisirišęs, nes ji atsakinga už jo saugumą, sveikatą, emocinį būvį, poreikių ir norų patenkinimą. Tačiau dabar mama jam tapo pavojinga: ji nori jį ar jo asmenybės dalį nustelbti, užgniaužti, sunaikinti. Ji grasina jį užmušti, jį muša, ant jo rėkia – situacija vaikui iš tiesų labai pavojinga.

Šioje situacijoje vaikas turi du pasirinkimus.

Pirmasis: suvokti realybę ir priimti tiesą, t. y. priimti faktą, kad mama pavojinga, ir nuo jos pabėgti. Tačiau tai reikštų, kad jo gyvenime nebebūtų asmens, prie kurio yra prisirišęs (angl. – attachment figure), kuris rūpinasi jo saugumu ir poreikiais, kuris jam gyvybiškai reikalingas.

Situacijoje, kurioje nėra smurto, noras priimti tiesą ir noras išgyventi palaiko vienas kitą. Tačiau smurtingoje situacijoje vaikas arba priima realybę, bet praranda asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nes neįmanoma būti saugiai prisirišusiam prie asmens, kuris yra pavojingas; arba atmeta realybę ir išsaugo ryšį su asmeniu, prie kurio yra prisirišęs.

Kadangi žmogus intuityviai elgiasi taip, kad išgyventų, tai šiuo atveju pasirenkamas antrasis variantas: paaukojama tiesa. Poreikis išgyventi nugali poreikį priimti tiesą.

Įvyksta psichinės sistemos sutrikimas – berniuko galvoje tuo pat metu atsiranda dvi priešingos mintys: mama yra saugi ir mama yra pavojinga. Šis prieštaringumas nebūtų problema suaugusiajam, nes jam turėti asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nėra gyvybiškai svarbu, tačiau vaikas negali priimti tiesos, kad jo mama pavojinga, nes ją prarastų, t. y. be jos neišgyventų.

Patirdamas stresą (kadangi yra pavojingoje situacijoje) ir įvykus psichinės sistemos sutrikimui vaikas priverstas staigiai susikurti saugaus pasaulio modelį. Šis pasaulis, žinoma, paremtas ne tiesa, o svajone: „Noriu, kad mama pasirūpintų mano saugumu, noriu pas ją atbėgti užuojautos, noriu ja pasitikėti.“ Tad berniukas atitrūksta nuo realybės, kad mama yra pavojinga. Šią patirtį jis išstumia į pasąmonę, nuo jos disocijuojasi. Tai kaina, kurią vaikas privalo sumokėti norėdamas išgyventi smurtingoje situacijoje, iš kurios negali pabėgti.

Galima matyti netgi patį momentą, kada visa tai vyksta: neretai pasitaiko, kad tokioje ar panašioje situacijoje vaikas nuo asmens, prie kurio yra prisirišęs, bėga šalin, bet tuojau pat grįžta ir jį apkabina. Jis atpažįsta pavojų, bando iš jo ištrūkti ir grįžti į saugią būseną, grįžti pas savo globėją, kuris, deja, yra tas pats žmogus, keliantis pavojų. Matyti, kad vaikas šioje situacijoje yra visiškai pasimetęs, labai išsigandęs ir nuliūdęs.

Jeigu smurtas nėra didelis ir mama / tėvas, pykčiui atslūgus, paaiškina vaikui, kas įvyko, jo atsiprašo, daugiau to nekartoja ir tinkamai juo rūpinasi, ilgalaikės traumos galima išvengti. Deja, dažniausiai būna taip, kad vaikas traumuojamas dvigubai: traumos metu ir po jos, nes jam neleidžiama rodyti pykčio, liūdesio, baimės, sutrikimo ir kitų emocijų, kylančių dėl patirtos traumos. Už savo „neigiamų “emocijų išraišką jis dar kartą patiria smurtą.

Trauma yra dažniausia psichikos sutrikimų priežastis.

Būtent dėl tokių ar panašių vaikystės potyrių žmogui išsivysto tokie sutrikimai kaip Stokholmo sindromas. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.

Pavyzdys.
Kodėl moterys, kurias muša sutuoktiniai, savo vyrų nepalieka? Vaikystėje patirdamos smurtą jos negalėjo priimti realybės apie pavojų iš asmens, prie kurio yra prisirišusios ir kuris joms yra artimas, todėl jos emociškai negali suvokti pavojaus ir smurto iš savo vyro. Tad joms emociškai nekyla impulsas bėgti iš smurtingų ir santykių, nors jos intelektualiai ir supranta, kad santykiai nesveiki.

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma





http://en.wikipedia.org/wiki/Psychological_trauma

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“

http://www.palace.net/llama/psych/trauma.html

The Bomb in the Brain: The True Roots of Human Violence

http://www.psychohistory.com/

Lloyd deMause's "The Origins of War in Child Abuse"

Vokiečių kalba: