„Taip, kaip su mumis buvo elgiamasi, kai buvome vaikai, mes elgsimės su savimi visą likusį gyvenimą: arba žiauriai, arba švelniai ir globėjiškai.“ – Alice Miller

„...jeigu ignoruosime savo praeitį ir nesiimsime priemonių, kad pakeistume savo ateitį.“ – Darius Cikanavičius

Šio įrašo tikslas – suteikti svarbios informacijos, tikrąja tų žodžių prasme gyvybiškai svarbios informacijos. Šis įrašas yra emociškai jautrus ir sudėtingas, todėl kai kam gali sukelti nemalonių emocijų: pyktį, nerimą, gėdą, kaltę, baimę, neapykantą, sumišimą, vienatvę, nuoskaudą. Siūlau skaitant neskubėti, pasistengti išlikti sąmoningiems ir sekti savo emocijas: kaip jaučiatės ir kokia tikroji tų emocijų kilmė.

Pirmojoje ir antrojoje dalyse rašiau apie tai, kaip įvyksta trauma, pasitelkdamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą: aprašiau jų interakciją ir abiejų psichologinę bei emocinę būseną. Trečiojoje dalyje traumą aptariau apskritai kaip tokią ir pateikiau dažnesnių jos pasekmių.

Trauma yra bet koks procesas ar įvykis, sužalojantis vaiką fiziškai ir / arba psichologiškai.

Kaip minėjau, traumų būna įvairių. Tai gali būti ir uraganas ar kitokia stichinė nelaimė, bet tai, palyginus su dažniausiai pasitaikančiomis traumomis, yra taip reta, kad čia apie tai nekalbėsiu. Kalbėsiu apie tai, apie ką mūsų kultūroje dažniausiai kalbėti vengiama ir apie ką dauguma žmonių (netgi „psichinės sveikatos specialistai“), deja, neturi supratimo; apie praktiškai visur aplink esantį dalyką, kuris iš esmės yra visų suaugusio žmogaus blogų būsenų ir apskritai nelaimingumo bei smurto pasaulyje priežastis – apie vaikystėje patiriamą smurtą ir traumas. Apie tas traumas, kurias vaikas patiria iš suaugusiųjų (tiesiogiai arba dėl jų kaltės), nuo kurių jis yra priklausomas: iš tėvų, kitų šeimos narių, globėjų, auklėtojų, mokytojų, dvasininkų; toliau – Globėjai. Tokios traumos mūsų visuomenėje egzistuoja epidemiškai ir dauguma žmonių jų net nesugeba identifikuoti kaip tokių.

Smurtas reiškia tris sąlygas:

1. vaikas yra nuo Globėjo priklausomas;
2. Globėjas tenkina savo poreikius taip, kad tai kenkia vaikui;
3. vaikas negali pabėgti ar apsiginti.

Vaikas pagal apibrėžimą yra visiškai priklausomas nuo Globėjų ir pabėgti negali, tad jeigu Globėjai savo poreikius tenkina taip, kad tai kenkia vaikui, jis patiria smurtą ir beveik visada traumą.
Pagrindinius vaikystėje traumuojančius dalykus galima suklasifikuoti taip:

Aktyvus smurtas – emocinis, psichologinis, fizinis, seksualinis: bet kokio lygio mušimas (ir visi jo eufemizmai: „pliaukštelėjimas“, „trinktelėjimas“ „tik biškį / nestipriai sudaviau“, „paauklėjau“) stumdymas, tampymas, bet kokia seksualinė agresija (įskaitant ir psichologinę-emocinę), menkinimas, gėdinimas, pašaipa, smerkimas, bauginimas, grasinimas, baudimas, vertimas kažką daryti jėga (įskaitant ir fizinę, ir psichologinę jėgą), išnaudojimas ir t. t.

Nesirūpinimas (angl. neglect) – vaiko poreikių nepatenkinimas. Nesirūpinimas būna tada, kai (1) Globėjai nežino, ko vaikas nori, ir / arba (2) nežino, kaip vaiko poreikius patenkinti, ir / arba (3) vaiko poreikių patenkinti nenori ir jų nepatenkina.

Apleidimas (angl. abandonment) – kai Globėjų nėra šalia. Paradoksalu, bet vaikas gali būti apleistas net jeigu tėvai jį augina daugiau nei 20 metų. Apleidimas būna tada, kai vaikui skiriama per mažai dėmesio arba jo Globėjai yra emociškai neprieinami, pavyzdžiui, nesugeba vaikui jausti empatijos ir [sveikos] meilės.

Trauma pakeičia fiziologinę smegenų struktūrą ir labai ženkliai padidina riziką, kad vaikas tolesniame gyvenime turės rimtų fizinės, psichologinės, emocinės, seksualinės sveikatos problemų. Po traumos(-ų) ir / arba būnant smurtingoje, traumuojančioje aplinkoje, vaikui prasideda potrauminis stresas, pasireiškiantis įvairiausiais simptomais. Neidentifikuojamas ir negydomas jis gali tęstis visą gyvenimą.

Iš esmės bet koks fundamentalių vaiko poreikių – fiziologinių, saugumo, meilės ir bendravimo, savivertės, saviraiškos etc. – nepatenkinimas yra smurtingas ir žalingas.

„Jis nori pasakyti, kad reikia tenkinti visas vaikų užgaidas, neturėti jokių taisyklių ir leisti jiems užsikarti ant kaklo?“ – galbūt kai kas pagalvojote. Ne, to nesakau. Kalbu apie esminius poreikius. Vaikų kaprizai, pykčio ar kitų emocijų protrūkiai ir panašūs reiškiniai yra normali reakcija į patiriamą smurtą ir ženklas, kad nepatenkinti jų fundamentalūs poreikiai. Vaikas, isteriškai prašantis nupirkti dar vieną šokoladą, iš tikrųjų nori ne šokolado... Vaiko, atsigulusio ant grindų ir kumščiais daužančio į jas, nes nerodo jo mėgstamo serialo, tikrasis poreikis yra ne televizorius...

Kaip žinoti, ar esame patyrę traumų?

Vaikystėje traumuotas ir savo traumų neišsigydęs, neįsisąmoninęs žmogus turi vidinių (psichologinių) žaizdų. Žmonės, turintys vidinių žaizdų, nesugeba efektyviai suprasti ir patenkinti savo poreikių. Be to, jie nesąmoningai save apsupa panašiais į save žmonėmis, taip dar labiau sumažindami šansus patenkinti savo poreikius. Taip pat neretai susilaukia vaikų ir nesąmoningai savo traumas perduoda jiems, taip pratęsdami tarpkartinį smurto ratą.

Norėdami sužinoti, ar esate patyrę traumų, turėtumėte pasitikrinti, ar turite vidinių žaizdų. Tą padaryti siūlau kiekvienam, net jei ir manote, kad jų neturite. Juk bet kuriuo atveju nieko neprarasite: jeigu pamatysite, kad jų neturite, tai žinosite, kad jų neturite; jeigu suprasite, kad jų turite, bus aiškiau kodėl jūsų gyvenimas yra toks, koks yra, ir galėsite jį pagerinti pradėdami savo žaizdas gydytis.

Vaikystėje smurtą ir traumas patyrę žmonės pasižymi tokiomis charakteristikomis:

• nepasitiki savimi arba yra pernelyg „pasitikintys savimi“;
• „nejaučia nieko“ ar nežino, kaip ir kodėl jaučiasi („jaučiuosi gerai“ / „jaučiuosi blogai“);
• vienaip ar kitaip nesirūpina savimi ar žalojasi (įvairios fizinės sveikatos problemos);
• dažnai jaučia baimę;
• dažnai jaučia stresą, nerimą;
• dažnai jaučia gėdą ar kaltę;
• dažnai jaučia pyktį;
• stokoja empatijos;
• turi priklausomybių (nuo alkoholio, tabako, maisto, tarpusavio santykių, sporto, sekso ir t. t.);
• kenčia nuo nemigos arba nuo didelio mieguistumo ir energijos stokos;
• yra pasimetę, neorganizuoti, išsiblaškę;
• perdėtai rizikuoja;
• yra labai impulsyvūs;
• yra labai neryžtingi;
• jaučia beviltiškumą ar nori, kad juos kažkas išgelbėtų, jais pasirūpintų;
• vienaip ar kitaip nesuvokia realybės, jos nepripažįsta, ją iškreipia;
• kitais žmonėmis nepagrįstai pasitiki arba nepagrįstai nepasitiki;
• yra agresyvūs (bendraudami kitus įžeidinėja, žemina, pašiepia, gąsdina, manipuliuoja ir pan.);
• nori visiems įtikti;
• bijo klysti;
• bijo reikšti savo preferencijas;
• ignoruoja kitų žmonių preferencijas;
• galvoja padrikai, nestruktūruotai, neracionaliai;
• nemoka reikšti minčių arba turi kitokių komunikacijos problemų;
• nejaučia asmenybės ribų: nei savo, nei kitų žmonių;
• palaiko destruktyvius, toksiškus ar beprasmius tarpusavio santykius;
• turi seksualinių problemų;
• jaučia tuštumą / apatiją;
• jaučia vienatvę;
• nejaučia ryšio su savimi ir būdami vieni su savimi nesijaučia laimingi (arba net jaučia nerimą);
• vienaip ar kitaip yra nepatenkinti savimi, savęs nepriima, savęs nemyli;
• bendraudami nesugeba užmegzti emocinio ryšio ir / arba jaučia poreikį apsimetinėti, nebūti savimi;
• nejaučia gyvenimo džiaugsmo arba apskritai nenori gyventi.

Tai keletas dažniausiai pasitaikančių vidinių žaizdų / potrauminio streso simptomų. Jų yra ir daugiau. Jeigu pastebėjote, kad jums būdinga kažkuri iš šių charakteristikų arba jų kombinacija ar variacija, reiškia greičiausiai vaikystėje ir / ar kitu gyvenimo laikotarpiu esate patyrę traumų ir turite vidinių žaizdų.

Tai identifikavus, pirmiausia vertėtų suprasti, kad tų žaizdų nereikia gėdintis ar kaltinti savęs. Jūs dėl to nekalti. Ir jūs tokie esate ne vieni – kaip jau minėjau, didžioji dauguma pasaulio žmonių (jei ne visi) yra vaikystėje traumuojami. Traumos ir vidinės žaizdos yra paplitusios masiškai ir (žinant, kaip jas identifikuoti) matomos aplink kasdien: tiek vaikuose, tiek suaugusiuose, tiek gatvėje; tiek per televizorių; tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Antras dalykas, kurį dabar vertinga suprasti, yra tas, kad dabar, kai jau apie savo žaizdas žinote, galite jas, kaip ir fizines žaizdas, išsigydyti, t. y. tapti laimingi ir gyventi pilnavertišką gyvenimą. Jūs neatsakingi už tai, kad patyrėte traumų ir turite žaizdų, bet kaip suaugę žmonės esate atsakingi už save, kad tas žaizdas išsigydytumėte. Tai yra, ar jūsų vidinės žaizdos bus išgydytos, ar ir toliau gyvensite taip, kaip gyvenote, priklauso tik nuo jūsų. Kitaip tariant, pagalvokite apie tokią metaforą: gatvėje užpuolikas jums peiliu perdūrė koją – jūs už šią žaizdą nesate atsakingi, jūs patys sau jos nesukėlėte. Tačiau ją išsigydyti yra jūsų atsakomybė, nes niekas kitas už jus šia žaizda nepasirūpins – juk ji jūsų kūne, o jūsų kūnas priklauso tik jums. Šią žaizdą teks arba susisiūti ir prižiūrėti pačiam, arba važiuoti į ligoninę, kad ja pasirūpintų ir ją išsigydyti jums padėtų kiti, arba jos visai negydyti – ką daryti su turima žaizda, visais atvejais sprendžiate tik jūs.

Kodėl žmonės mano, kad jų vaikystė buvo gera?

Galbūt jūs skaitydami pagalvojote: „O mano vaikystė buvo normali / gera / įprasta... Na, buvo gero, buvo blogo, bet kur nebūna... Pavyzdžiui, aš tai nebuvau trumuota(-s) ir neturiu jokių žaizdų... Man viskas gerai... Taip, kartais jaučiuosi nelaiminga(-s), bet juk visi taip jaučiasi...“ Ar panašiai...

Taip, jeigu žmonės sako, kad jų vaikystė buvo „normali“, t. y. kaip visų, tai toks apibūdinimas teisingas. Tačiau „normali“, deja, nereiškia normali, t. y. sveika ir laiminga.

Jeigu vaikystės traumos ir jų padariniai yra toks dažnas reiškinys ir šiandien, ir per visą žmonijos istoriją, kodėl tuomet dauguma žmonių mano, kad jų vaikystė ir paauglystė buvo gera?

Pagrindinės priežastys yra tokios:

1. Apsauginė amnezija. Pažįstate žmonių, sakančių, kad didžiosios savo vaikystės / paauglystės dalies neatsimena? Vaikystėje išgyvenęs trauminį įvykį(-ius), žmogus dažnai to neatsimena. Tai apsauginė organizmo reakcija, sauganti nuo emociškai stiprių išgyvenimų, kai organizmas mano kad žmogaus sąmonė nesugebės su tais išgyvenimais susitvarkyti.

2. Neišmanymas, t. y. žinių ir supratimo stoka. Žmonės (ypač kai dar yra vaikai) nežino, kas yra smurtas, apleidimas, nesirūpinimas, trauma, potrauminis stresas, psichinė sveikata, kaip auginti vaikus, kas yra sveika vaikystė, kaip atrodo sveikas suaugęs žmogus, kas yra sveiki santykiai ir t. t. Nenuostabu, nes aplink tiek daug disfunkcionalumo. Ir apskritai visuomenėje psichinės sveikatos ir santykių suvokimas yra iškreiptas – o neretai net ir visiškai priešingas tiesai.

3. Stokholmo sindromas. Vaikas, esantis smurtingoje aplinkoje, patiria disociaciją ir iškreipia realybę, nes kitaip mirtų. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.

4. Tėvų primesta kaltė, gėda ir baimė. „Gerbk savo tėvus!“ „Mylėk mamą / tėtį!“ „Klausyk tėvų!“ Jeigu tokioje psichologinėje aplinkoje esančio vaiko tėvai elgiasi jo atžvilgiu žalingai ir vaikui tai nepatinka, jis jaučia kaltę, gėdą ir baimę. Tai emociškai labai skausminga, todėl vaikas (o vėliau ir suaugęs žmogus) nori šį skausmą pamiršti, numalšinti, jo išvengti. Tad paprasčiau yra tiesiog pasakyti: „Mano vaikystė buvo normali.“

5. Disfunkcinės taisyklės. 1) NEKALBĖK / NEKLAUSINĖK! 2) NEPASITIKĖK! 3) NEJAUSK! „Nekalbėk apie tai, kas vyksta šeimoje!“ „Neklausinėk [„nesąmonių“]!“ „Nepasitikėk kitais, nes kai reikės, jų nebus šalia!“ „Nepasitikėk savimi, nes tu nieko nesupranti!“ „Nepasitikėk savo emocijomis, nes jos klaidingos!“ „Tikri vyrai neverkia!“ „Geros mergaitės yra nuolankios!“ „Nejausk emocijų!“ Ir taip toliau...

6. Negebėjimas racionaliai mąstyti. Dėl patirtų traumų ir dėl įgūdžių stokos dauguma žmonių nemoka racionaliai mąstyti. Nemoka ne tik objektyviai vertinti savęs ir kitų žmonių, bet apskritai realybės. Tokie žmonės ne tik nežino, kas yra tiesa, bet ir nežino, kaip sužinoti, kas yra tiesa / netiesa. Labai populiarus tokių žmonių teiginys: „Objektyvios tiesos nėra / Tiesa subjektyvi.“ Jų galvoje teisinga yra tai, dėl ko jaučiuosi gerai ir neteisinga tai, dėl ko jaučiuosi blogai. Dauguma žmonių formuodami savo nuomonę, įsitikinimus, pasaulėžiūrą, ką nors vertindami vadovaujasi tik emocijomis, o ne mąstymu ir įrodymais ir vėliau savo įsitikinimui sugalvoja pateisinimą. Pavyzdžiui, kad ir šis įrašas gali kam nors atrodyti nesąmonė, bet tik dėl to, kad jį skaitydami jie jaučia nemalonias emocijas ir jas racionalizuoja: „[TIESA] Jaučiu nemalonias emocijas. [PRIELAIDOS] Šis įrašas yra nesąmonė, mano vaikystė buvo gera, autorius nesupranta nieko apie nieką, [IŠVADA] todėl mano jaučiamos emocijos yra visiškai pagrįstos ir tinkamos šiai situacijai [IŠVADOS] ir todėl šis įrašas yra nesąmonė, mano vaikystė buvo gera, autorius nesupranta nieko apie nieką.“

7. Socialinė baimė. Žmonės vengia pripažinti, kad vaikystėje patyrė traumų ir kad turi psichologinių žaizdų, nes bijo kitų žmonių reakcijų: pašaipų, smerkimo, pajuokos, nesupratimo, vienatvės, atstūmimo, patirto smurto sumenkinimo ar pateisinimo. Juk visuomenėje smurto prieš vaikus tema yra ir tabu, ir „norma“ (žr. 2 punktą). Kai žmogus A pasako žmogui B, kad vaikystėje patyrė (ir / arba kad aplink save mato) nesirūpinimą, apleidimą, fizinį, seksualinį ar kitokį smurtą, žmogus B susimąsto ir apie savo vaikystę. Labai didelė tikimybė, kad žmogus B taip pat vaikystėje patyrė vienokį ar kitokį smurtą ir buvo traumuotas, tad jam pripažinti žmogaus A minimas traumas ir žaizdas reikštų pripažinti savo paties traumas ir žaizdas, o tai daugumai žmonių sukelia didžiulį nerimą. Todėl žmogui B lengviau tiesiog padaryti taip, kad žmogus A apie asmeniškai patirtas arba aplink matomas traumas nekalbėtų; arba jų nepripažinti kaip tokių. Tai padaryti jis gali asmenį A pašiepdamas, sumenkindamas, atstumdamas ar atakuodamas kokiu nors kitu būdu ir taip išsaugodamas iliuziją „Man viskas gerai“.

Tai pagrindinės priežastys (tikriausiai jų yra ir daugiau), dėl ko dauguma žmonių sako, kad jų gyvenimas ir santykiai šeimoje, darželyje, mokykloje ir apskritai vaikystė bei paauglystė – visa tai buvo „normalu“, vidutiniška, įprasta, gerai, niekuo neypatinga, buvo problemų, bet šiaip viskas gerai, smagu, puiku, laiminga. Kai iš tikrųjų jie yra patyrę daugybę sunkių traumų, turi aibę psichologinių žaizdų, apie tai sąmoningai net nežino ir gyvena nelaimingą, streso kupiną gyvenimą, kurį galėtų pagerinti, jeigu įsižiūrėtų į save, į savo praeitį, į savo žaizdas ir pradėtų jas gydytis.

Atkreipkite dėmesį į tai, kaip dabar jaučiatės...

Addendum. Linkiu nebijoti į šią temą pasigilinti: pastudijuoti žemiau pateiktus resursus. Taip pat linkiu nebijoti padėti kitiems: šiuo įrašu ir resursais pasidalinti su kitais, – juk tai tokia svarbi tema!


Šaltiniai ir rekomendacijos (anglų ir lietuvių kalbomis):

LIETUVIŲ KALBA

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

http://saviarcheologija.lt

Daniel Mackler „Kūdikio manifestas“

Daniel Mackler „Kas yra smurtas prieš vaikus?“

Daniel Mackler „Vaiko dvasinės teisės“

Alice Miller „Gabaus vaiko drama: tikrosios savasties paieškos“

Alice Miller „Kūno maištas“

Jordan Riak „Atviras kalbėjimas apie vaikų mušimą“ (Plain Talk About Spanking)

Alice Miller „Prievartos ištakos: 12 tezių“

Savarankiškų vaikų auginimas: dešimt taisyklių

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“

ANGLŲ KALBA

www.selfarcheology.com



What it means to be "psychologically wounded."


Are YOU a "Grown Wounded Child" (GWC)?



Visos Alice Miller knygos

http://www.alice-miller.com/

Gabor Maté "In the Realm of Hungry Ghosts"

Gabor Maté "Scattered Minds"

http://emergingfrombroken.com/

http://sfhelp.org

http://www.psychohistory.com/

Lloyd deMause "The Origins of War in Child Abuse" (audioknyga, tekstinė versija – tinklalapyje http://www.psychohistory.com/)

http://www.iraresoul.com/childabuse.html

http://www.teachingexpertise.com/articles/child-abuse-and-its-effect-on-brain-development-1448

http://www.webmd.com/mental-health/dissociative-amnesia

Daniel Mackler: On Child Abuse and Spoiling

Daniel Mackler "Toward Truth"

Daniel Mackler "TAKE THESE BROKEN WINGS. Recovery from Schizophrenia Without Medication"

Daniel Mackler "HEALING HOMES. An Alternative, Swedish Model for Healing Psychosis)"

Daniel Mackler "OPEN DIALOGUE. An Alternative, Finnish Approach to Healing Psychosis"

The Adverse Childhood Experiences Study