Iš vieno skaitytojo sulaukiau tokio klausimo:

Darlene, norėčiau vieną rytą atsibusti jausdama gilų savo vertės jausmą. Kaip tai nutiko tau? Ar apie tai reikėjo kurį laiką pagalvoti, ar tiesiog iškart pajutai? Aš su tuo kovoju. Aš vis dar labai lengvai pasiduodu kitų žmonių nuomonei apie mane. Ir suprantu, kad savęs vertinimas yra mano gijimo ir klestėjimo esmė.

Mielas skaitytojau,

man tai buvo ilgas procesas; tiesą sakant, taip galima apibūdinti antrąjį procesą. (Aš savo išgijimo procesą mačiau kaip dvi dalis: pirmoji dalis, kai gavau pagalbos sprendžiant savo psichinės sveikatos problemas ir tapau visaverčiu žmogumi, ir antroji dalis, kai išmokau, kaip tą visavertį gyvenimą gyventi.)

Tikrai nebuvo taip, kad vieną rytą pabudau jausdama savo vertę bei identitetą ir pasiryžusi niekada nebeleisti savo vertės nustatyti kitam žmogui! Kaip rašiau anksčiau, kai ėmiau kastis giliai prie savo disociatyvaus asmenybės sutrikimo ir chroniškos depresijos šaknų, tai su savo psichoterapeuto pagalba pradėjau atskirti tiesą apie save nuo netiesos. Tai buvo ta pirmoji mano gijimo dalis.

Toliau išmokau klausytis mažo balselio galvoje, vertusio mane visą tą laiką savimi abejoti.

Vienoje iš pagalbos sau programų, kurių nare buvau, išmokau ignoruoti nuolat galvoje buvusias ramybės neduodančias abejones ir baimes. Savo ilgalaikio išgijimo proceso metu išmokau to balselio klausytis ir netgi jam atsakyti. Iš pradžių tai buvo labai baisu, nes bijojau, kad tas balsas iš tikrųjų sako tiesą!

Pirmiausia išmokau nustatyti, kieno tas balsas yra iš tikrųjų. Kai pradėjau mokytis, kaip tai daryti, nustatydavau, kad tas balsas yra ne mano, bet mano mamos, brolių arba buvusių vaikinų. Aš klausdavau to balso, ką jis dar man nori pasakyti, ir klausydavausi jo tol, kol jis nebeturėdavo ką pasakyti. Kuo giliau į šį procesą pasinerdavau, tuo nelogiškiau ir vaikiškiau man į galvą (to balselio forma) atėję dalykai skambėdavo.

Šis procesas padėjo suprasti, iš kur iš tikrųjų kilę mano nepasitikėjimas savimi ir ribojantys įsitikinimai. Ir taip pat padėjo suprasti, kad dauguma mano baimių ir įsitikinimų nebebuvo teisingi. Kuo dažniau šį procesą kartojau, tuo geriau supratau, kad aš buvau sau pačiai kliūtis ir kad už visų tų balsų slypėjo mano pačios balsas, sakantis man, kad nesu vertinga, verta meilės, pajėgi ir t. t.

Netrukus supratau, kad tai buvo mano išlikimo sistemos branduolys ir kad juo naudojausi nuo labai ankstyvos vaikystės. apsisaugojimas buvo taip įsišaknijęs mano vidiniame pasaulyje, kad giliai viduje bijojau save įvertinti kaip vertingą, pajėgią, pasitikinčią savimi, gražią, protingą (nors visa tai apie mane buvo tiesa), jei mano naujasis visavertis gyvenimas pasirodytų pavojingas! Tie balsai ir įsitikinimai buvo apsisaugojimo forma, bet jie taip pat ir trukdė mano naujam, laisvam gyvenimui ir buvo kliūtimi praeityje, kai buvau nelaiminga ir sudužusi.

Į šį klausimą atsakyti vienu įrašu yra labai sunku, bet esu tikra, kad apie tai ateityje kalbėsiu plačiau.

Linkiu jums geriausios psichinės sveikatos!

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.