Išversta į suaugusiųjų kalbą iš žvilgsnio į kūdikio akis...

Man reikia tėvų, kurie mane nuoširdžiai mylėtų. Man reikia tėvų, kurie mane visiškai suprastų. Man reikia tėvų, kurie gebėtų kompetentingai suprasti mano poreikius, besislepiančius už mano verkimo... ir už mano kosulio... ir už mano tylėjimo.

Man reikia tėvų, kurie norėtų iš manęs mokytis tiek, kiek tik gali išmokti. Man reikia tėvų, kurie pripažintų, kad suteikę man gyvybę jie privalo paskirti man savo gyvenimą, savo kūną ir sielą*. Man reikia tėvų, kurie suprastų, kad visa jų egzistencija skirta tam, kad padėtų man augti, padėtų man subręsti ir padėtų man progresuoti.

Man reikia tėvų, kurie mano sukūrimui būtų pradėję ruoštis prieš metų metus – prieš metų metus iki susitinkant spermai ir kiaušinėliui, kurie mane sukūrė. Man reikia tėvų, kurie savo gyvenimą paskyrė savo protui, kūnui ir sielai tobulinti. Man reikia tėvų, kurie būtų įžengę į savo giliausias bei tamsiausias gelmes ir išsigydę skausmingiausias praeities traumas. Man reikia tėvų, kurie nebebūtų nusėti žaizdomis, sukeltomis jų pačių tėvų. Man reikia tėvų, kurie būtų tapę visiškai nušvitusiais* ir pasąmonėje nebekauptų savo užslėptų sužalotų asmenybės dalių.

Man reikia tėvų, kurie nebenorėtų, kad jų tėvai juos išgelbėtų, ir slapčia nesitikėtų, jog aš, jų palikuonis, perimsiu estafetę ten, kur sustojo jų tėvai. Man reikia tėvų, kurie vietoj to visą savo esybę paskirtų mano tobulėjimui.

Man reikia tėvų, kurie manęs susilaukė tam, kad man duotų, o ne kad iš manęs imtų. Man reikia tėvų, kurie susilaukė vaikų tik dėl vienos priežasties – trokšdami pasauliui kažką grąžinti. Man reikia tokių tėvų, kurie visiškai suprastų, kaip iš tikrųjų savanaudiška turėti vaikų. Man reikia tokių tėvų, kurie idealiu atveju niekada vaikų neturėtų...

Man reikia tėvų, kurie man nemeluotų – ir sau patiems. Man reikia tėvų, kurie būtų su manimi atviri. Man reikia tėvų, kurie būtų vienas su kitu atviri ir neturėtų man jokių paslėptų planų. Man reikia tėvų, kurie manimi nesinaudotų savo santykiuose su kitais, ypač savo tarpusavio santykiuose.

Man reikia tėvų, kurie man leistų būti savimi – ir nesigirtų manimi kitiems. Man reikia tėvų, kurie nežiūrėtų į mane kaip į savo pačių tęsinį ir nesakytų „ačiū“, kai kas nors pagiria mano grožį. Man reikia tėvų, kurie vietoj to sakytų: „taip, tu teisus“ ir slapčiomis nesididžiuotų savimi dėl mano nuostabaus tikrojo „aš“.

Man reikia tėvų, kurie negyventų bijodami mirties. Man reikia tėvų, kurie gyventų dabartimi, nes būtų į savo asmenybę integravę tiesą apie savo praeitį.

Man reikia tėvų, kurie būtų jaunatviški siela bei sveiki kūnu ir kurie nepaliktų manęs mirti, kol dar nebūčiau pasiruošęs tvirtai stovėti ant kojų kaip suaugęs ir nepriklausomas žmogus.

Man reikia tėvų, kurie mane augintų saugioje, komfortabilioje ir visapusiškai turtingoje aplinkoje – ne pilietinio karo sūkuryje ar bado nusiaubtame krašte, ar tyliame kambaryje su televizoriumi.

Man reikia tėvų, kurie, nepriklausomai nuo to, ar esu berniukas, ar mergaitė, nedrįstų apipjaustyti mano lytinių organų. Man reikia tėvų, kurie darytų viską, kad būčiau sveikas. Man reikia tėvų, kurie nevartotų nei alkoholio, nei narkotikų, nei nereikalingų vaistų. Man reikia tėvų, kurie būtų blaivūs visais savo būties aspektais. Man reikia tėvų, kurie niekada manęs nežalotų fiziškai – dėl jokios priežasties.

Man reikia tėvų, kurie mylėtų vaikus ir gebėtų lengvai juos suprasti – ir vietoj to neverstų manęs suprasti jų. Man reikia tėvų, kurie leistų man augti savo tempu ir leistų man būti vaiku, kai man reikia būti vaiku. Man reikia tėvų, kurie nesitiki, kad aš prisiimsiu atsakomybę kaip suaugęs žmogus, kai dar toks nesu.

Man reikia tėvų, kurie žavėtųsi mano egzistencija, ją brangintų ir suvoktų, kad aš esu nevaržomos sielos įkūnijimas. Man reikia tėvų, kurie juoktųsi, nes jaučia gyvenimo džiaugsmą. Man reikia tėvų, kurie moka nuoširdžiai džiaugtis ir nori, kad ir iš būčiau to džiaugsmo dalimi.

Man reikia tėvų, kurie būtų susidoroję su savo priklausomybėmis. Man reikia tėvų, kurie nevengtų tiesos būdami priklausomi nuo manęs. Man reikia tėvų, kurie neperkeltų man savo užblokuotos praeities, bet matytų mane būtent tokį, koks esu iš tikrųjų. Man reikia tėvų, kurie nesitikėtų, kad juos mylėsiu. Man reikia tėvų, kurie žinotų skirtumą tarp meilės ir poreikio. Man reikia tėvų, kurie būtų savęs puoselėjimo ekspertai ir dėl to mokėtų puoselėti mane.

Man reikia tėvų, kurie emociškai būtų visiškai suaugę – ir man reikia dviejų tokių tėvų. Ir man reikia, kad tie du tėvai mylėtų vienas kitą. Man reikia, kad tie du tėvai būtų visiškai pasišventę mano augimo sergėtojų vaidmeniui. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu norėtų dėl mano gerovės padaryti viską, ką įmanoma. Man reikia dviejų tėvų, kurie abu būtų pasiruošę dėl manęs mirti.

Man reikia tėvų, kurie, man palaipsniui augant, galėtų mane palaipsniui paleisti. Man reikia tėvų, kurie galėtų sekti mano pavyzdžiu ir įsiklausyti į mano norus bei pastabas. Man reikia tėvų, kuriems neprasidėtų abstinencijos sindromas, jei aš jų nemylėsiu.

Man reikia tėvų, kurie man leistų pykti, kai jie klysta ar nederamai su manimi elgiasi – ir man reikia tėvų, kurie keičia savo elgesį, kad tų klaidų daugiau nebekartotų. Man reikia tėvų, kurie manęs nebaustų už mano nuoširdžią ir sveiką reakciją, o vis tiek mane mylėtų.

Man reikia tėvų, kurie suprastų, kas yra sveikas seksualumas. Man reikia tėvų, kurie jokiu būdu nesinaudotų manimi, kad patenkintų savo neįsisąmonintus seksualinius ar meilės poreikius. Man reikia tėvų, kurie kaip tik įmanoma geriau apsaugotų mane nuo šiame pasaulyje esančios siaubingos bjaurasties. Man reikia tėvų, kurie galėtų paaukoti visą savo asmeninį komfortą, kad sukurtų mane puoselėjančią aplinką.

Man reikia tėvų, kurie vėliau neprisiimtų sau jokių nuopelnų.

Man reikia tėvų, kurie man būtų pavyzdžiu.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knyga, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogaus sąmonė visiškai susijungusi su savo emociniu tiesos branduoliu (tikrosiomis emocijomis), su savo tikruoju „aš“; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.