Anądien po kelias valandas trukusio kalėdinio apsipirkinėjimo su vyru nuėjau papietauti. Prie gretimo staliuko sėdėjo jauna japonų porelė, ir mano žvilgsnį patraukė jų mažametis vaikas, kuris laukdamas, kol jam atneš maistą, visą laiką į mane žiūrėjo.

Pastebėjau, kad visi šeimos nariai vieni su kitais kalba japoniškai, ir matėsi, kad jie Kanadoje dar neilgai, nes jiems buvo labai sudėtinga susikalbėti su padavėja angliškai.

Kai atnešė maistą, taip pat pastebėjau, kaip sudėtinga tėvams buvo naudotis peiliu ir šakute. Jiems akivaizdžiai buvo nepatogu ir abu suaugusieji šiais įrankiais naudojosi įvairiais iki tol nematytais būdais. Supratau, kad jie nepratę valgydami naudotis peiliu ir šakute, ir mačiau, kaip sąmoningai jie supranta šį faktą – netgi bendraudami tarpusavyje.

Juos stebėdama prisiminiau, kaip baisu man buvo mokytis gyventi naują gyvenimą. Kai supratau, kad mano įveikos* metodai ir yra tik įveikos metodai ir kad norėdama kada nors iš tikrųjų gyventi privalau prisikasti iki savo psichinių problemų esmės, sustingau iš baimės. Atsisakyti savo įveikos metodų, kad išmokčiau gyventi kitaip, buvo baisu lygiai taip pat, kaip ir amžinai likti depresijos ir disociacijos gelmėse. Bijojau, kaip man seksis bendrauti su kitais, jeigu pasirinksiu gyventi visavertiškai. Bijojau nežinomybės. Bijojau kovoti už save, buvau pripratusi gyventi taip, kaip gyvenau, nors toks gyvenimas manęs ir netenkino. Bijojau, kad galiu tapti dar nelaimingesnė nei esu dabar, jei bandysiu gyventi be disociacijos. Bijojau atsisakyti įpročio labai daug miegoti, žymėjusio mano depresiją. Bijojau, kad teks pasipriešinti žmonėms, kurie mano gyvenime su manimi nesiskaitė. Bijojau būti atsakinga už savo savivertę. Kažkokia keista prasme mano gyvenimas man buvo patogus – depresija ir disociatyvus asmenybės sutrikimas man tiko.

Bet taip pat, kaip kad ši jauna porelė priėmė naujoves, aš irgi nusprendžiau išmokti naujovių. Šis procesas buvo ilgas, sudėtingas ir vertas kiekvienos skausmingos akimirkos. Gyventi visavertiškai ir harmoningai yra kažkas nuostabaus, ko niekada iki tol neįsivaizdavau. Kaip galėjau įsivaizduoti kažką, ko niekada nebuvau patyrusi? Kaip galėjau žinoti, ko man trūksta?

Šie klausimai yra mano aistros skleisti viltį apie išgijimą ir visavertį gyvenimą pamatas. Jeigu jums patinka šis mano įrašas ir norėtumėte man padėti skleisti viltį, paspauskite „Dalintis“ ir pasidalinkite juo savo mėgstamiausiose internetinėse svetainėse.

Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.