Kaip visada, pradedame nuo apibrėžimo...

Trumpai tariant, pasitikėjimas savimi yra savo veiksmų ir kompetencijų vertinimas.

Pasitikėjimą savimi sudaro 2 esminiai komponentai:

Pirmasis yra saviveiksmingumas, arba kitaip – tikėjimas asmenine kompetencija. Tai apima gebėjimą susidoroti su problemomis. Saviveiksmingumas veda į kontrolės jausmą, t. y., į jausmą, kad savo gyvenimą kontroliuoju aš pats, ne kažkas kitas.

Na, pavyzdys galėtų būti žinojimas, kad gebu pataisyti bėgantį kraną. Arba žinojimas, kad gebu save išlaikyti finansiškai. Arba žinojimas, kad gebu vairuoti automobilį.

Ir antrasis pasitikėjimą savimi sudarantis komponentas yra pagarba sau. Na, savęs vertinimas pagal savo vertybių skalę; meilė ir pagarba sau; savęs priėmimas.

Kad galėtum save mylėti ir gerbti, turi gyventi pagal savo vertybių skalę. Sakykime, kad jums vertybė yra sąžiningumas, t. y. tiesos sakymas sau ir kitiems. Tai elgdamiesi sąžiningai jausite sau pagarbą, o elgiantis nesąžiningai savęs gerbti neišeis. Pagarba ir meilė, yra nevalingos emocinės reakcijos, todėl panorėję, valios pastangomis jų jausti tiesiog negalite. Juk negalite užsimerkti, pirštu durti į žmogų gatvėje ir atsimerkę pajusti tam žmogui, į kurį pataikėte pirštu, meilę ar pagarbą. Ar jausite jam meilę ir pagarbą priklauso nuo to, ar jo vertybės atitinka jūsiškes. Tas pats yra ir su meile ir pagarba sau. Negalite panorėję pajusti sau meilės ar pagarbos, jeigu jūsų veiksmai jums meilės ir pagarbos nesukelia. Taigi, elgdamiesi ne pagal savo vertybių sistemą, pagarbos ir meilės sau jausti negalėsite.

Kas nutinka, pavyzdžiui, jeigu vertinate sąžiningumą, bet apgaunate klientą... Ir dažnai žmonės susigalvoja tam pasiteisinimų... „Aj, niekas nesužinos...“ Arba: „Daugiau niekada su juo nesusitiksiu, tai koks skirtumas.“ Arba: „Mane patį šiandien apgavo, tai turiu teisę apgauti klientą...“ Ir galite tuo mementu save tokiomis mintimis nuraminti, tačiau jūsų pasąmonė viską fiksuoja. Tokiu atveju jūsų pasąmonė užfiksuoja: „Veidmainystė! Apgaulė! Melas!” Ir automatiškai jūsų pasitikėjimas savimi smunka žemyn... net jei sąmoningai to nesuvokiate. Taigi, labai svarbu turėti aiškų savo vertybių kompasą ir gyventi pagal jį, nes nuo to priklauso jūsų pasitikėjimas savimi.

Rekomenduoju ramiai atsisėsti ir užsirašyti, kokios vertybės man svarbiausios ir kodėl? Kaip jas apibrėžiu? Na, jeigu man svarbu drąsa, tai kodėl, ir kaip drąsą apibrėžiu... Kitaip tariant, kas tai yra, ir kodėl man tai svarbu.

Iki dabar apie pasitikėjimą savimi kalbėjau bendrai. O kas yra sveikas pasitikėjimas savimi? Pasitikėjimą savimi jau apibrėžėme kaip savo veiksmų ir kompetencijų vertinimą. Tas vertinimas gali būti teisingas arba klaidingas. Taigi, sveikas pasitikėjimas savimi yra adekvatus savęs vertinimas. Tai yra kuo teisingiau, lyginant su realybe, aš save įvertinu, tuo mano pasitikėjimas savimi didesnis. Pavyzdžiui, jeigu aš žinau, kad moku pataisyti sugedusį kraną ir jį pataisau, tai savo kompetenciją pataisyti sugedusį kraną aš vertinu adekvačiai. Arba jeigu iš tikrųjų sugedusio krano pataisyti nemoku ir žinau, kad jo pataisyti nemoku, tai savo kompetenciją pataisyti kraną taip pat įvertinu adekvačiai.

Problema atsiranda tada, kai pataisyti krano nemoku, bet sakau sau, kad moku. Arba kai pataisyti kraną moku, bet galvoju, kad nemoku. Tokiais atvejais savęs vertinimas yra neadekvatus, neteisingas, ir žmogaus pasitikėjimas savimi yra žemas.

Taigi, nepasitikėjimas savimi būna dviejų tipų. Pirmasis tipas pastebimas lengviau ir dažniausiai jis teisingai ir įvardijamas kaip nepasitikėjimas savimi. Tai yra nusivertinimas, saviataka, manymas, kad esu niekam tikęs, kad to ir to nesugebu, kad esu negražus, kvailas, tinginys, blogas, savanaudis, nevertas meilės ir panašiai. Apie tokius nepasitikinčius savimi žmones dažniausiai kiti arba jie patys sako, kad jie yra drovūs, nemokantys bendrauti, nelaimėliai, nemokantys pasakyti „ne“, norintys visiems įtikti, neturintys savo nuomonės, neryžtingi. Toks žmogus nemoka pats įvertinti, ar jis iš tikrųjų yra toks, kaip jį vertina kiti, ar ne. Ir todėl tokiu žmogumi labai lengva manipuliuoti, nes jis nuolat jaučia gėdą ir kaltę, nori visiems įtikti, nori būti visiems geras, visiems patikti.

Galbūt kyla klausimas: o ar gali būti, kad žmogus turi per daug pasitikėjimo savimi?

Atsakymas: ne. Neįmanoma savimi pasitikėti per daug, kaip kad neįmanoma būti per daug sveikam. Vėlgi, čia kalbu apie adekvatų pasitikėjimą savimi. Neretai žmonėms adekvataus pasitikėjimo savimi trūksta ir kaip kompensavimo strategiją jie naudoja įvairius gynybos mechanizmus: grandioziškumą, aroganciją, narcisizmą, ir dažniausiai tai pasireiškia per finansus, per išvaizdą, per socialinę padėtį, per vienokią ar kitokią agresiją, per seksą, per įvairiausius dalykus...

Tai yra antrojo tipo nepasitikėjimas savimi, kuris dažnai neteisingai laikomas aukštu, sveiku pasitikėjimu savimi. Na, stereotipinis pavyzdys: pusamžis vyriškis su išbalintais dantimis, „Armani“ kostiumu, „Roleksu“, deimantiniais žiedais, sėdintis „Ferrari“ su dukart už jį jaunesne moterimi-manekene dirbtinėmis krūtimis. Tokio žmogaus pasitikėjimas savimi yra ypatingai žemas, nors toks žmogus neretai pavadinamas sėkmingu, laimingu, labai pasitikinčiu savimi... Tą patį galima pasakyti ir apie šalia to žmogaus sėdinčią moterį... Šių abiejų žmonių pasitikėjimas savimi yra žemas, o ne aukštas, nes jie savo vertę apibrėžia kaip išvaizdą, finansinę ir socialinę padėtį, o ne kaip kažkokių vidinių vertybių kompleksą. Jie viduje žino, kad jų vertė yra dirbtinė.

Matyti, kad ir pirmu atveju, kai žmogus nusivertina, ir antru atveju, kai save pervertina, jis pasitikėjimo savimi ieško išorėje, o ne viduje. Tai yra ryškiausias žemo pasitikėjimo savimi ženklas – kad žmogus save vertina taip, kaip jį vertina kiti. Taigi, tokiu atveju jeigu žmonės man sako, kad esu kvailas ar tinginys, vadinasi toks ir esu. Ir kad būčiau vertingas, turiu elgtis taip, kaip nori mane vertinantys žmonės. Arba jeigu žmonės sako, kad esu laimingas, nes turiu žvilgančius plaukus ir naujausius dizainerių drabužius, gražią figūrą, tai kad būčiau laimingas, turiu elgtis taip, būti toks, kad kiti mane vadintų laimingu.

Tokie „laimingi ir sėkmingi“ žmonės, iš tiesų jaučiasi labai nelaimingi, tušti, vieniši, turi daugybę priklausomybių, elgiasi impulsyviai, agresyviai, savidestruktyviai, o tie žmonės, kurie bando įtikti kitiems dažniausiai tampa manipuliacijos aukomis ir gyvena „dėl kitų“, aukojasi, ignoruoja savo poreikius.

Sveikas, adekvatus pasitikėjimas savimi ateina iš vidaus, ne iš išorės. T. y. save vertinti žmogus turi mokėti pats, o ne ieškoti įvertinimo iš kitų. Sveikai savimi pasitikintis žmogus geba save, lyginant su realybe, įvertinti adekvačiai.

Jeigu sveikai savimi pasitikinčiam žmogui tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma, pavyzdžiui, kad jis savanaudis, tai toks žmogus pašnekovui galėtų atsakyti maždaug taip: „Hmmm... Įdomu... o kaip tu apibrėži savanaudiškumą ir kodėl, tavo manymu, man tinka šis epitetas?“ Sulaukęs atsakymo, savimi pasitikintis žmogus geba racionaliai įvertinti, ar pašnekovas supranta, kas yra savanaudiškumas ir ar jo vertinimas argumentuotas. Jeigu pašnekovo vertinimas pagrįstas, tai sveikai savimi pasitikinčiam žmogui atsiranda galimybė patyrinėti savo elgesį ir jis jaučiasi dėkingas už konstruktyvią pastabą. Jeigu pašnekovo atsakymas neargumentuotas, tai sveikai savimi pasitikinčiam žmogui aišku, kad šis „vertinimas“ tėra bandymas manipuliuoti ir kad pašnekovas yra žmogus, turintis polinkį manipuliuoti, todėl jo reikėtų saugotis... arba su juo apie tai pasikalbėti, priklauso nuo santykių pobūdžio. O jeigu žmogaus pasitikėjimas savimi yra tikrai aukštas, tai jam net nereikės nieko klausti, o iškart matysis, ar kitų pastabos yra pagrįstos, ar ne, ir bus aišku, kokie yra tikrieji to žmogaus motyvai.

Šaltiniai ir rekomendacijos: