Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti man patikusiu straipsniu apie vieno garsiausių psichologijos atstovų – A. Maslow – įžvalgius pamąstymus apie savityrą ir saviraišką. Galbūt tai bus naudinga ir jums.







Tekstas paimtas iš:
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/saviraiska-pagal-maslou/
http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/saviraiska-pagal-maslou-2/

Teksto šaltiniu nurodomas Larry Hjelle, Niujorko universiteto psichologijos docentas.

Tekstas yra ne mano ir pateikiu jį netaisytą.

"Muzikantai turi muzikuoti, dailininkai turi tapyti, poetai turi kurti eiles, jeigu jie nori taikiai sugyventi su savimi. Žmonės turi būti tuo, kuo jie gali būti. Jie turi likti ištikimi savo prigimčiai", - samprotavo Eibrahamas Maslou (Abraham Maslow).

Saviraiška - tai nebūtinai kūrybinės pastangos, tampančios meno kūriniais. Tėvas/motina, sportininkas, studentas, dėstytojas arba darbininkas prie staklių, - visi gali išreikšti savo potencialą, maksimaliai gerai darydami tai, ką jie daro; specifinės saviraiškos formos yra labai įvairios. Būtent šioje aukščiausioje poreikių hierarchijos pakopoje žmonės labiausiai skiriasi vieni nuo kitų.

A. Maslou daro prielaidą, jog dauguma žmonių, o gal ir visi, jaučia poreikį tobulėti. Tyrinėjimai šį mokslininką atvedė prie išvados, kad stimulas realizuoti savąjį potencialą yra natūralus ir būtinas. Ir vis dėlto tik nedaugelis žmonių jį pasiekia (Maslou vertinimu, mažiau nei 1 procentas žmonijos).

Iš dalies taip yra todėl, kad daugelis žmonių paprasčiausiai nemato savojo potencialo; jie nei žino jį egzistuojant, nei supranta saviugdos naudą. Regis, jie linkę abejoti ir netgi bijo savo sugebėjimų, tuo sumažindami saviraiškos galimybes. Šį reiškinį Maslou vadino Jonos kompleksu. Jis apibūdinamas kaip sėkmės baimė, kuri kliudo žmogui siekti didybės ir tobulėjimo.

Be to, socialinė ir kultūrinė aplinka dažnai gniuždo saviraiškos tendenciją tam tikromis normomis, taikomomis kuriai nors gyventojų daliai. Kaip pavyzdys galėtų būti kultūrinis vyriškumo stereotipas. Tokie žmogiški bruožai, kaip atjauta, gerumas ir švelnumas, dažnai trukdo vyrams, kadangi egzistuoja kultūrinė tendencija minėtas savybes vertinti kaip "nevyriškas". Arba prisiminkime galingą tradicinio moters vaidmens įtaką psichosocialinei moterų raidai.

Vadinasi, išsiskirti iš bendros masės įmanoma tik esant "geroms sąlygoms". Tiksliau - kiekvienam žmogui reikia palankios bendruomenės, kad jis kuo geriau atskleistų savo žmogiškąjį potencialą. Šiuo požiūriu, nė viena visuomenė per visą žmonijos istoriją nesuteikė optimalios galimybės pasireikšti visiems savo nariams, nors, reikia pripažinti, kai kurios iš jų buvo daug geresnės, turint galvoje sąlygas atskiram individui tobulėti.

Paskutinė kliūtis realizuoti save, kurią mini Maslou, - tai stipri negatyvi įtaka, diktuojama poreikio jaustis saugiam.

Augimo procesas reikalauja nuolatinio pasirengimo rizikuoti, klysti, atsisakyti senų įpročių. Tam būtina ištvermė. Viskas, kas didina žmogaus baimę ir nerimą, didina ir polinkį grįžti prie saugumo paieškų. Akivaizdu ir tai, kad dauguma žmonių turi stiprų polinkį saugoti specifinius įpročius, t.y. laikytis seno elgesio stiliaus. O saviraiškos poreikio realizavimas reikalauja būti atviriems naujoms idėjoms ir patirčiai.

Jeigu dauguma žmonių atskleistų savąjį potencialą, pasikeistų ir visos žmonijos poreikiai bei rastųsi daugiau galimybių patenkinti žemųjų lygių poreikius. Akivaizdu, jog šis uždavinys reikalauja esminės daugumos mūsų socialinių institutų bei politinių struktūrų reorganizacijos.


Kuriančiųjų rasė

Savo galimybes realizuojantys žmonės, pagal Maslou, yra žmonijos, geriausių jos atstovų, rasės "spalva".

Maslou taip pat manė, kad šie žmonės pasiekė tokį asmenybės raidos lygį, koks potencialiai yra duotas kiekvienam iš mūsų. Žinoma, kaip negalima kalbėti apie abstraktų idealios psichinės raidos pavyzdį, taip neįmanoma pasiekti savirealizacijos paprasčiausiai laikantis nuorodų. Atvirkščiai - tai lėtas ir skausmingas individualus procesas.

Kiekvienas žmogus savo vidinį potencialą siekia realizuoti savaip. Vadinasi, bet kokį bandymą pritaikyti Maslou saviraiškos kriterijus turėtų pristabdyti supratimas, kad kiekvienas žmogus turi sąmoningai pasirinkti saviugdos kelią siekdamas tapti tuo, kuo jis gali būti gyvenime.

Maslou priėjo išvadą, kad save išreiškiantiems žmonėms yra būdingos tokios charakteristikos.

1. Adekvatesnis realybės suvokimas.

Save išreiškiantys žmonės sugeba suvokti juos supantį pasaulį, įskaitant kitus žmones, teisingiau bei nešališkiau nei kiti.

Jie mato tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią norėtų matyti. Jie mažiau reiškia emocijas ir objektyviau vertina reiškinius, ir neleidžia lūkesčiams bei baimėms paveikti jų vertinimus.

Tokio suvokimo dėka šie žmonės nesunkiai atpažįsta veidmainiavimą ir nesąžiningumą. Maslou aptiko, jog šis sugebėjimas pasireiškia daugelyje gyvenimo sričių, įskaitant meną, mokslą, politiką ir filosofiją. Lūkesčiai, nerimas, stereotipai, melagingas optimizmas arba pesimizmas savo galimybes realizuojančių žmonių suvokimui taip pat daro mažesnę įtaką. Maslou tokį neiškreiptą suvokimą pavadino pažįstama būtimi, arba B (būtiškuoju) pažinimu.

Su išskirtinio objektyvumo suvokimu susiję ir tai, kad save išreiškiantys žmonės yra tolerantiškesni prieštaringumams ir neapibrėžtumui nei kiti žmonės. Jie nebijo problemų, kurios neturi vienareikšmiškai teisingų arba klaidingų sprendimų. Jie sveikina abejones, neapibrėžtumą ir neišvaikščiotus takus.

2. Savęs, kitų ir gamtos priėmimas.

Save išreiškiantys žmonės gali priimti save tokius, kokie jie yra. Jie ne per daug kritiški savo trūkumams ir silpnybėms. Jų neslegia perdėtas kaltės, gėdos ir nerimo jausmas - tos emocinės būsenos, kurios kamuoja daugelį žmonių. Tokia savimonė jiems būdinga ir fiziologijos atžvilgiu. Savo fiziologiją jie priima su malonumu, patirdami gyvenimo džiaugsmą. Jų geras apetitas, miegas, jie mėgaujasi savo seksualiniu gyvenimu be nereikalingų tabu. Biologiniai procesai (pvz., senėjimas) laikomi žmogiškosios prigimties dalimis ir priimami palankiai. Panašiai jie žiūri ir į kitus žmones. Jie gali pakęsti kitų silpnybes ir nebijo jų jėgos. Jie suvokia, kad žmonės kenčia, sensta ir galų gale miršta.

3. Nuoširdumas, paprastumas ir natūralumas.

Save išreiškiančių žmonių elgesys pasižymi tuo, kad jame nėra dirbtinumo ir noro padaryti įspūdį. Tačiau tai nereiškia, kad jie nuolat prieštarauja tradicijoms. Jų vidinis gyvenimas (mintys ir jausmai) natūralus ir nepasiduoda sąlygotumui, tačiau, kad neliūdintų kitų, jie gali laikytis tam tikrų formalumų ir ritualų. Taigi jie gali prisitaikyti, kad neskaudintų savęs ir kitų.

Dėl šios priežasties save išreiškiantys žmonės toleruoja, pavyzdžiui, švietimo įstaigoje galiojančią mokymo praktiką, nors išties ją laiko nuobodžia ir bukinančia. Tačiau jei šito reikalauja situacija, jie nesitaiksto netgi esant ostrakizmo ir pasmerkimo grėsmei - kitaip tariant, atmeta socialines normas, kai mano, jog tai būtina.

4. Atsidavimas darbui.

Pasak Maslou, visos jo tyrinėtos asmenybės be išimties buvo atsidavusios kokiam nors uždaviniui, pareigai, pašaukimui arba mėgstamam darbui, kuriuos jie laikė svarbiais. Kitaip tariant, save išreiškiančios asmenybės nėra egocentriškos, o veikiau orientuotos į problemas, kurias laiko aukštesnėmis už jų tiesioginius poreikius. Šiuo atžvilgiu jie veikiau gyvena tam, kad dirbtų, o ne dirba tam, kad gyventų.

Save realizuojančių žmonių įsitraukimą į darbą Maslou lygina su meilės romanu: "Darbas ir žmogus, regis, skirti vienas kitam... žmogus ir jo darbas tinka vienas kitam ir priklauso vienas kitam kaip raktas ir spyna".

5. Nepriklausomybė: vienatvės poreikis.

Pasak A. Maslou, save realizuojantiems žmonėms reikia, kad vidinis jų gyvenimas būtų neliečiamas. Kadangi jie nesiekia užmegzti su kitais priklausomybės santykių, gali mėgautis turtinga draugyste.

Deja, šį nepriklausomybės ir atsiskyrimo poreikį ne visi suvokia ir priima. Socialinių kontaktų srityje "normalūs" žmonės juos dažnai laiko abejingais, nebendraujančiais, pasipūtusiais ir šaltais. Tačiau save realizuojantiems žmonėms nereikia kitų žmonių draugystės įprasta šio žodžio prasme. Jie jaučia kito lygio bendravimo poreikį - bendravimo su savimi. Vienas iš Maslou tiriamųjų pasakė tokią frazę: "Kai aš vienas - aš su savo geriausiu draugu". Šį teiginį galima interpretuoti kaip narcisizmą, tačiau Maslou įsitikinimu, save realizuojantys žmonės gali būti vieni ir nesijausti vieniši.

Poreikis atsiriboti ir pasitikėjimas savimi pasireiškia ir kitais elgesio aspektais. Aukštą saviugdos lygį pasiekę žmonės išlaiko rimtį, kai juos ištinka asmeninės nelaimės ir nesėkmės. Maslou tai aiškina tuo, kad šie žmonės turi savitą požiūrį į situaciją ir nesiremia nuomonėmis ar jausmais, kuriuos tokiais atvejais demonstruoja kiti. Iš tiesų jie patys sau yra varomoji jėga, kuri priešinasi visuomenės bandymams priversti juos laikytis socialinių sąlygotumų.

6. Autonomija: nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos.

Iš čia išdėstytų charakteristikų galima spręsti, jog save realizuojantys žmonės veikia laisvai ir nepriklausomai nuo fizinės bei socialinės aplinkos. Ši autonomija leidžia jiems remtis savo vidiniais augimo šatiniais. Pavyzdžiui, koledžo studentui, jei jis - save realizuojanti asmenybė, nėra būtina "teisinga" akademinė studentų miestelio atmosfera. Jis gali mokytis bet kur, nes jis turi save patį. Šia prasme jis yra "save aprūpinantis" organizmas.

Psichologiškai sveikiems žmonėms būdingas aukštas savikontrolės ir "laisvos valios" laipsnis. Jie save laiko savarankiškais, aktyviais ir atsakingais savojo likimo šeimininkais. Jie pakankamai stiprūs, kad nepasiduotų kitų nuomonei ir įtakai, todėl nekovoja dėl apdovanojimų, aukšto statuso, prestižo ir populiarumo. Save realizuojantys žmonės tokį išorinį pasitenkinimą laiko mažiau svarbiu už saviugdą. Žinoma, tokią vidinę žmogaus nepriklausomybę lemia tai, ar praeityje jis patyrė meilę ir globą iš kitų.

7. Suvokimo naujumas

Save realizuojantys žmonės turi sugebėjimą vertinti įprastus gyvenimo įvykius naujai, patirdami malonumą ir netgi ekstazę. Pavyzdžiui, šimtoji vaivorykštė jiems tokia pat nuostabi ir didinga, kaip ir pirmoji; pasivaikščiojimas mišku niekada nebūna nuobodus; žaidžiančio vaiko vaizdas pakelia nuotaiką. Skirtingai nei tie, kurie laimę priima kaip savaime suprantamą dalyką, save realizuojantys žmonės vertina palankų likimą, sveikatą, draugus ir politinę laisvę. Jie retai skundžiasi nuobodžiu ir neįdomiu gyvenimu.

8. Aukščiausieji, arba mistiniai, potyriai

Tyrinėdamas saviraiškos procesą, Maslou priėjo netikėtą išvadą: daugelis jo tyriamųjų turėjo tai, ką jis pavadino aukščiausiaisiais išgyvenimais. Tai stipraus susijaudinimo arba didelės įtampos momentai, taip pat atsipalaidavimo, susitaikymo, palaimos ir ramybės akimirkos. Tai tokios ekstazės būsenos, kurios išgyvenamos kulminaciniais meilės ir intymumo, kūrybinio įkvėpimo, nušvitimo, atradimo ir susiliejimo su gamta momentais. Šie žmonės gali "įsijungti" be dirbtinių stimuliatorių. Juos stimuliuoja vien tai, kad jie gyvi.

Pasak Maslou, mistiniai išgyvenimai nėra dieviškos ar antgamtiškos prigimties, nors iš esmės jie religiniai. Maslou suprato, kad aukščiausiųjų potyrių momentu žmonės jaučia didžiulę harmoniją su pasauliu ir išeina už savojo Aš ribų. Jie jaučiasi sykiu ir stipresni, ir bejėgiškesni nei anksčiau, nes praranda laiko ir vietos pojūtį.

Pagal Maslou, mistiniai išgyvenimai, kurie iš tiesų keičia žmogų, jį aplanko tuomet, kai jis to nusipelno: "Žmogus patyria insaitą metus laiko gydęsis pas psichoanalitiką; arba filosofas, 15 metų ieškojęs problemos sprendimo, pagaliau jį atranda".

9. Visuomenės interesas

Netgi tuomet, kai save realizuojantys žmonės yra sunerimę, nuliūdę arba įpykę dėl žmogaus prigimties trūkumų, juos vis tiek jungia artumo jausmas. Jie jaučia nuoširdų norą padėti savo "mirtingiesiems" broliams pagerinti save. Šis noras pasireiškia užuojautos, simpatijos ir meilės visai žmonijai jausmu. Dažnai tai būna ypatinga broliškos meilės forma, panaši į vyresniojo brolio ar sesers meilę jaunėliams.

10. Prasmingi tarpusavio santykiai

Save realizuojantys žmonės siekia prasmingesnių ir glaudesnių tarpusavio santykių nei "paprasti žmonės". Artimą ryšį jie linkę užmegzti su turinčiaisiais panašų charakterį, talentą ir sugebėjimų ("toks tokį sutiko"), nors savo socialinio intereso dėka jie jaučia didelę empatiją ir mažiau sveikų žmonių atžvilgiu. Paprastai save realizuojančių žmonių artimųjų ratas nedidelis, kadangi tokie santykiai reikalauja daug laiko ir pastangų. Save realizuojantys žmonės jaučia didelį švelnumą vaikams ir lengvai su jais bendrauja.

11. Demokratiškas charakteris

Save realizuojantys žmonės, pasak Maslou, yra patys demokratiškiausi. Jie neturi išankstinių nuostatų, nes gerbia kitus nepriklausomai nuo to, kokiai klasei, rasei, religijai ir lyčiai jie priklauso, nepaisydami amžiaus, profesijos ir kitų statuso rodiklių. Be to, jie noriai mokosi iš kitų nedemonstruodami pranašumo ar autoritarinių polinkių. Save realizuojatis muzikantas, pavyzdžiui, jaučia didelę pagarbą mechanikui, kadangi pastarasis turi žinių bei įgūdžių, kurių neturi jis pats. Taip pat Maslou priėjo išvadą, kad save realizuojantys žmonės nemano, jog visi be išimties yra lygūs: "Šie individai, patys būdami elitas, į draugus renkasi taip pat elitą, - tačiau charakterio, sugebėjimų ir talentų elitą, o ne kilmės, rasės, kraujo, vardo, šeimos, amžiaus, šlovės arba valdžios".

12. Priemonių ir tikslo atskyrimas

Kasdieniame gyvenime save realizuojančios asmenybės konkrečiau, nuosekliau ir tvirčiau vertina tai, kas yra teisinga ir klaidinga, gerai arba blogai. Jie laikosi tam tikrų moralinių ir etinių normų, nors retas kuris iš jų būna religingas ortodoksine šio žodžio prasme. Maslou taip pat pastebėjo, kad jo tiriamieji turi išskirtinį sugebėjimą aiškiai atskirti tikslus nuo jų realizavimo priemonių. Jie mėgavosi pačiomis priemonėmis (elgesio instrumentais, vedančiais į tikslą), kurios nepatiko mažiau kantriems žmonėms. Save realizuojantys žmonės labiau linkę veikti dėl paties proceso (pavyzdžiui, daryti fizinius pratimus), o ne dėl tikslo (pavyzdžiui, geros sveikatos).

13. Filosofiškas humoro jausmas

Kitas išskirtinis save realizuojančių žmonių bruožas yra tas, kad jie žavisi filosofiniu, geranorišku humoru. Daugumai iš mūsų malonumo teikia pastebėjimai, išjuokiantys kieno nors nevisavertiškumą, ką nors žeminantys arba nešvankūs, o sveiką žmogų prajuokina humoras, pašiepiantis visos žmonijos kvailumą. Kaip pavyzdys galėtų būti A. Linkolnas, kurio posakiai būdavo ne tik juokingi - tai buvo savotiškos alegorijos ir palyginimai. Maslou pastebėjo, kad filosofiškas humoras paprastai sukelia šypseną, o ne juoką. Dėl tokio požiūrio į humorą save realizuojantys žmonės dažnai laikomi pernelyg santūriais.

14. Kūrybingumas

Maslou pastebėjo, jog visi be išimties save realizuojantys žmonės yra kūrybingi. Tačiau jo tiriamųjų kūrybinis potencialas pasireikšdavo ne taip, kaip didžiųjų talentų poezijoje, dailėje, muzikoje ar moksle. Maslou kalbėjo veikiau apie tokį natūralų ir spontanišką kūrybingumą, kuris būdingas nesugadintiems vaikams. Tai kūrybingumas, pasireiškiantis kasdieniame gyvenime kaip natūralus pastabios, priimančios visa, kas nauja, asmenybės saviraiškos būdas.

Kūrybingas save realizuojantis žmogus nebūtinai rašo knygas, kuria muziką arba tapo drobes. Kalbėdamas apie savo uošvę, kurią laikė save realizuojančia asmenybe, Maslou pabrėžė būtent šį faktą. Jis sakė, kad nors jo uošvė neturi aktorės ar rašytojos talento, ji itin kūrybiškai žiūri į sriubos virimą. Pasak Maslou, pirmarūšėje sriuboje visada daugiau kūrybos negu antrarūšėje poezijoje.

15. Pasipriešinimas "sukultūrinimui"

Galų gale save realizuojantys žmonės sugyvena su savo kultūra, tuo pat metu išsaugodami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Jiems būdingas autonomiškumas ir pasitikėjimas savimi, todėl jų mąstymas ir elgsena nepasiduoda socialinei ir kultūrinei įtakai. Toks pasipriešinimas "sukultūrinimui" nereiškia, kad save realizuojantys žmonės nepaiso tradicijų arba yra asocialūs visose žmogaus veiklos srityse. Pavyzdžiui, drabužiais, kalba, maistu ir manieromis jie nesiskiria nuo kitų. Jie neeikvoja energijos kovoti su egzistuojančiais papročiais ir taisyklėmis, kol nepažeidžiamos svarbios jų vertybės. Tačiau jeigu taip įvyksta, save realizuojantys žmonės laikomi užsispyrusiais ir ekscentriškais.

Save realizuojantys žmonės - ne angelai

Maslou pastebėjimai kai kuriuos skaitytojus gali atvesti prie minties, kad save realizuojantys žmonės - išrinktoji "superžvaigždžių" grupė, artėjanti prie meno gyventi tobulybės ir stovinti ant nepasiekiamos likusiajai žmonijos daliai viršūnės. Maslou vienareikšmiškai atmetė panašias išvadas.

Būdami netobuli iš prigimties, save realizuojantys žmonės taip pat turi kvailų, nekonstruktyvių ir liguistų įpročių. Jie gali būti užsispyrę, nervingi, nuobodūs, egoistiški ir prislėgti, ir jokiomis aplinkybėmis jie nėra apsaugoti nuo nemotyvuoto pasipūtimo, per didelio išdidumo ir prisirišimo prie draugų, šeimos ir vaikų. Temperamento blyksniai nėra jiems svetimi.

Maslou taip pat pastebėjo, kad jo tiriameji sugeba išsaugoti "chirurgų šaltumą" kilus tarpusavio konfliktams. Pavyzdžiui, viena moteris, supratusi, jog daugiau nebemyli vyro, išsiskyrė su juo parodžiusi tokį ryžtą, kuris daugeliui asocijavosi su negailestingumu. Kiti po artimųjų mirties susitvarkydavo taip lengvai, kad atrodydavo beširdžiai.

Save realizuojantys žmonės nėra laisvi nuo kaltės jausmo, nerimo, liūdesio ir abejonių savimi. Dėl jiems būdingo susikaupimo į esmę jie nepakenčia tuščių apkalbų ir lengvų pokalbių. Kartais jie gali kalbėti ir elgtis taip, kad tai prislėgs, šokiruos arba įžeis kitus. Galų gale jų gerumas kitų atžvilgiu gali padaryti juos pažeidžiamus - pavyzdžiui, jiems gresia pavojus įklimpti į bendravimą su įkyriais arba nelaimingais žmonėmis. Nepaisant visų šių trūkumų, save realizuojantys žmonės yra puikūs psichinės sveikatos pavyzdžiai. Šiaip ar taip, jie mums primena, jog žmonijos psichologinio augimo potencialas yra kur kas aukštesnis nei tas, kurį mes pasiekėme.