Labai dažnai norime vienas kitam išreikšti dėkingumą arba norime, kad žmonės jį parodytų mums. Tokios padėkos formos kaip „tu labai jautrus“, „puikiai atlikai darbą“, „šaunuolis“ yra prasta komunikacija. Galite pagalvoti: „Kas blogo sakant žmogui komplimentą?“ Komplimentai dažniausiai yra pozityvūs kito žmogaus vertinimai. Tokie komplimentai suteikia apie sakantįjį labai mažai informacijos ir paverčia jį vertintoju.

Verslo pasaulyje ar švietimo įstaigose labai populiaru darbuotojus ir mokinius skatinti pagyromis. Tyrimai rodo, kad toks būdas veikia, tačiau tik trumpam, o žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, bausmių ir apdovanojimų metodas yra žmogui netgi žalingas: žmogus jaučiasi manipuliuojamas; dirba ar mokosi dėl atpildo ar kad išvengtų bausmės; pradeda manyti, kad jo savivertė priklauso nuo to, kaip jį vertina kiti („Tu tinginys!“ – „Jis mano, kad aš tinginys, vadinasi, esu tinginys...“); prarandama proga pasidžiaugti. Visa tai kenkia žmogaus pasitikėjimui savimi, motyvacijai, produktyvumui. Plačiau apie bausmių ir apdovanojimų metodą šiuo aspektu galite sužinoti Alfie Kohn knygoje „Punished by Rewards“.

Išreikškite padėką su džiaugsmu, o ne vedini manipuliacijos. Tai reiškia atsidėkoti norint pasidžiaugti, o ne siekiant už tai kažką gauti. Padėkos tikslas – pasidžiaugti, kad mūsų gyvenimas tapo geresnis.

Padėkos komponentai

Marshall Rosenberg savo knygoje „Non-Violent Communication“ teigia, kad padėkos išraiška turėtų susidėti iš trijų dalių:

• veiksmų, dėl kurių mūsų gyvenimas pagerėjo;
• mūsų poreikių, kurie buvo patenkinti;
• jausmų, kurie kilo, kai mūsų poreikiai buvo patenkinti.

Eilės tvarka gali būti kitokia, ir ne viską visada būtina pasakyti pažodžiui, tačiau, norint padėką išreikšti kuo aiškiau, reikėtų išsakyti visus tris komponentus. Pagal neagresyvios komunikacijos principus pasakyti „ačiū“ reiškia: „Tu padarei taip; aš jaučiuosi šitaip; buvo patenkintas šis mano poreikis.“

M. Rosenberg pateikia tokį pavyzdį:

Moteris, priėjusi prie manęs po mokymų: Maršalai, jūs nuostabus!

Aš: Iš jūsų dėkingumo negaliu pasiimti tiek, kiek norėčiau.

Moteris: Kodėl? Ką turite omenyje?

Aš: Gyvenime esu vadintas daugybe visokiausių vardų, tačiau nepamenu, kad būčiau ko nors išmokęs iš to, kad esu kažkuo pavadinamas. Norėčiau iš jūsų dėkingumo pasimokyti ir juo pasidžiaugti, bet man reikia daugiau informacijos.

Moteris: Pavyzdžiui, kokios?

Aš: Pirmiausia norėčiau žinoti, ką pasakiau ar padariau, dėl ko jūsų gyvenimas tapo geresnis.

Moteris: Na, jūs toks protingas.

Aš: Deja, čia ir vėl tėra vertinimas, iš kurio nesuprantu, ką padariau, kad jūsų gyvenimas tapo geresnis.

Moteris kurį laiką galvoja, bet tada pirštu parodo į savo užrašus: Pažiūrėkite čia ir čia. Tai šitie du dalykai, kuriuos pasakėte.

Aš: A, tai jums vertingi šie du dalykai?

Moteris: Taip.

Aš: Toliau norėčiau sužinoti, kaip jaučiatės dėl to, kad pasakiau tuos du dalykus.

Moteris: Jaučiu viltį ir palengvėjimą.

Aš: O dabar norėčiau sužinoti, kokie jūsų poreikiai buvo patenkinti, kai pasakiau tuos du dalykus.

Moteris: Turiu aštuoniolikmetį sūnų, su kuriuo nesugebu bendrauti. Desperatiškai ieškojau kažko, kas galėtų padėti su juo užmegzti meilesnį ryšį, o šie du jūsų pasakyti dalykai man suteikė tai, ko ieškojau.

Išgirdęs visas tris reikalingos informacijos dalis – ką padariau, kaip ji jautėsi ir kokie jos poreikiai buvo patenkinti – galėjau su ja pasidžiaugti padėka. Jeigu moteris iškart savo padėką būtų suformulavusi pagal neagresyvios komunikacijos principus, ji skambėtų taip: „Maršalai, kai pasakėte tuos du dalykus, pajutau didžiulę viltį ir palengvėjimą, nes ieškojau būdo, kaip užmegzti ryšį su savo sūnumi, ir šie jūsų pasakyti dalykai suteikė man būtent tai, ko ieškojau.“

Dėkingumas sau

Naudinga nevengti padėkoti ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Kaip būtų galima tą padaryti? Vertinga rašyti padėkų sau žurnalą. Kasdien užsirašyti, ką padarėte, dėl ko galima pasidžiaugti, kaip jaučiatės ir kokie jūsų poreikiai dėl to buvo patenkinti. Ir skirkite bent truputėlį laiko iš tiesų tuo pasidžiaugti. Kaip? Kaip tik jums patinka, bet kad pajustumėte tą džiaugsmą, kad pamatytumėte, jog turite tokią galią: „Štai ką padariau! Va kaip dėl to jaučiuosi! Patenkinau šiuos savo poreikius!“ Tokiu būdu geriau pamatysite, kas jums gyvenime neša džiaugsmą ir išmoksite tą džiaugsmą labiau vertinti, pajusite tvirtesnį ryšį su savimi, geriau save pažinsite.


Santrauka

Populiarūs komplimentai dažniausiai yra pozityvūs vertinimai ir neretai būna skirti manipuliuoti. Neagresyvi komunikacija skatina dėkingumą reikšti tik vardan noro pasidžiaugti. Tai daroma (1) išreiškiant, dėl kokių veiksmų pagerėjo mūsų gyvenimas, (2) koks konkretus mūsų poreikis dėl to buvo patenkintas ir (3) koks malonus jausmas dėl to mums kilo.

Gaudami padėką tokiu būdu, galime ją priimti nesijausdami pranašesni ar be dirbtinio nuolankumo bei pasidžiaugti kartu su padėką išreiškiančiu žmogumi.


Šaltiniai ir rekomendacijos:

Marshall Rosenberg „Non-Violent Communication“;
Marshall Rosenberg „Giraffe Fuel for Life“;
Alfie Kohn „Punished by Rewards“;
Jausmų inventorius;
Poreikių inventorius;
Vertinamųjų žodžių, dažnai painiojamų su jausmais, inventorius;

Viena iš svarbiausių dorybių yra drąsa, atitinkamai – viena iš didžiausių ydų yra bailumas.

Baimė – tai emocija, kylanti jaučiant tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Žmogus su baime susiduria labai dažnai ir įvairiausiose situacijose. Kartais baimė būna racionali, dažniausiai – ne. O kartais, net pats sąmoningai to nesuprasdamas, žmogus ją tiesiog užblokuoja ar dėmesį nukreipia kitur, kad nereiktų jos jausti.

Racionalios baimės pavyzdys galėtų būti:

• pavojingų gyvūnų baimė (ryklių, meškų, kobrų etc.);
• pavojingų daiktų, reiškinių ir situacijų baimė (ugnies, šalčio, uragano, krentančių plytų griūvančiame name ir pan.).
• pavojingų žmonių baimė (plėšikų, žudikų, prievartautojų – smurtautojų).
  

Tačiau šiuolaikinis žmogus dažniausiai susiduria su baime, susijusia su kitų žmonių reakcija arba tiesiog bendravimu. Reali grėsmė gyvybei, sveikatai ar nuosavybei savanoriškai bendraujant yra praktiškai neegzistuojanti, tačiau baimė gali būti – ir dažniausiai būna – labai didelė, neadekvati. Pavyzdžiui, racionalu bijoti vakare eiti siaura, tamsia alėja abejotinos reputacijos kvartale, tačiau neracionalu bijoti nepažįstamų žmonių komentarų internete.

Žmonės bijo kalbėti viešai, pokalbyje pasirodyti kvaili, atrodyti negražūs, apsijuokti, išsakyti savo poreikius, klausinėti ir stengtis sužinoti, kas jiems aktualu, pasirodyti neįdomūs, jaučiasi vienaip ar kitaip menkesni. Visa tai – kitų žmonių reakcijos baimė. Baimė, kad kiti pasijuoks, pažemins, nenorės bendrauti, apkalbės, galvos, kad esi kvailas, negražus, juokingas, neįdomus ir t. t.

Tai siejasi su pasitikėjimu savimi, kuriam skirsiu atskirą įrašą. Čia paminėsiu tik tiek, kad žmogus, kuris nepasitiki savimi (tai apima ir žemą savivertę, ir perdėtą „pasitikėjimą savimi“), bijo kitų žmonių reakcijos, nes, jo manymu, jo savivertė priklauso nuo kitų žmonių nuomonės apie jį. Pavyzdžiui: jeigu kas nors sako, kad esu protingas, tai esu protingas, jeigu sako, kad esu kvailas, tai esu kvailas. Tokio žmogaus pasitikėjimą savimi sudaro ne realybės vertinimas, introspekcija, objektyvus savo vertybių, dorybių, gebėjimų ir kompetencijos vertinimas, o tik kitų žmonių nuomonė.

Kadangi su bendravimu ir kitų žmonių reakcija susijusi baimė beveik visada būna didžiulė, neadekvati, tai akivaizdu, kad ji nukreipta ne į dabartį, o į praeitį, vaikystėje ir paauglystėje patirtus įvykius, išgyventas situacijas, kai baimė buvo adekvati grėsmei. Tik tą įsisąmoninus ir išjautus galima šios baimės iš tiesų atsikratyti ir neprojektuoti jos į dabartį ir dabartinius savo santykius su žmonėmis. Žinoma, tam reikia labai daug drąsos, nes baimė juk didžiulė, dažnai sumišusi su kitomis nemaloniomis emocijomis: pykčiu, gėda, nerimu, kalte, liūdesiu...

Kokios praeities neįsisąmoninimo, ignoravimo, blokavimo ir gyvenimo su šia baime pasekmės?

Žmonės, jaučiantys bendravimo ir su kitų žmonių reakcija susijusią baimę, bet vengiantys ją analizuoti, užsiimti savityra ir savišvieta, neišvengiamai nuolat susiduria su daugybe problemų.

Pirma, jie nuolat jaučia nemalonias emocijas ir nesugeba jų atsikratyti (nes nesigilina į tikrąjį jų šaltinį) arba dar blogiau – disocijuojasi trumpam jas slopindami nikotinu, alkoholiu, nesveikomis tarpusavio interakcijomis ir panašiomis smurto prieš save formomis ar nukreipdami dėmesį kitur serialais, televizija, radiju, kompiuteriniais žaidimais, ar tiesiog per jėgą apie tai negalvodami ir taip užblokuodami kylančias emocijas.

Antra, nesielgdami drąsiai (t. y. teisingai, nepaisant visų baimių) jie nepasiekia savo tikslų, kurie gali būti ir gyvenimo svajonės, ir kasdieniai reikalai, pvz., darbo užduotys. Labai dažnai pasiduodantys baimei žmonės pasiekia priešingą rezultatą tam, kurio siekia – pasiekia būtent tai, ko nesielgdami drąsiai stengiasi išvengti.

Pavyzdys. Žmogus nori tapti dailininku, tačiau bijo, kad jam nepasiseks sėkmingai užsiimti trokštama veikla, nežino, ar tam turi talentą (bijo ir sužinoti, ir paties sužinojimo proceso), nes galbūt reikėtų papildomai mokytis (vėlgi, nepažįstamas procesas ir papildoma investicija, tiek laiko / finansų atžvilgiu, tiek emocijų), nes nežino, kaip iš to sukurti savo verslą (ta pati baimės rūšis). Užuot susiradęs kelis talentingus dailininkus ir susitaręs su jais, kad šie skirtų jam truputėlį laiko ir įvertintų jo talentą, išsiaiškinęs, ko papildomai jam gali prireikti išmokti bei sužinoti, ir visa tai susižinojęs, žmogus nedaro nieko, nes bijo. Bijo, kad netaps dailininku. Kas nutinka? Jis netampa dailininku. Jis netampa dailininku, nes bijojo ir nieko nedarė, kad juo taptų.

Kitas pavyzdys. Žmogus daug kalba, nes bijo pasirodyti neįdomus ir atvirai nebendraujantis. Pasakoja apie savo žmoną, vaikus, darbą, sveikatą, artėjančius rinkimus – negiliai, ne apie iš tiesų svarbius dalykus, bet juk svarbu daug kalbėti, kad nepasirodytų neįdomus ir neatviras. Kas nutinka? Pašnekovai su šiuo žmogumi nejaučia ryšio, nesijaučia išklausomi, jų neklausinėjama, jie dažnai nutraukiami, iš esmės jie su šiuo žmogumi jaučiasi tarsi neegzistuotų, jis jiems kelia nuobodulį, atrodo neįdomus ir atvirai nebendraujantis.

Dar vienas pavyzdys. Vyras su žmona nori vienas iš kito seksualinio intymumo. Žmona virtuvėje gamina valgyti, vyras priėjęs jai glosto užpakalį ir žaismingai klausia, ar taip padeda jai gaminti valgyti. Žmona, norėdama dar daugiau vyro dėmesio ir pastangų, atsako: „Nežinau, nežinau, gaaal...“ Tačiau vyras, norėjęs, kad žmona labiau įvertintų šį jo gestą ir atsakytų intymumu, pajunta susierzinimą, nusivylimą ir liūdesį, jam atrodo, kad žmona jo neįvertino ir atstūmė. Tad jis pasako: „gerai, tada netrukdysiu gaminti...“ ir nusisukęs ima žiūrėti pro langą. Šiuo atveju dėl prastos komunikacijos abu sutuoktiniai negavo to, ko norėjo (nors norai ir sutapo), nes bijojo atvirai išsakyti savo poreikius ir pasakyti, kaip jaučiasi. Taigi, siekdami intymumo, bet bijodami būti atviri ir pažeidžiami jie pasiekė priešingą rezultatą.

Gaila, bet tokio tipo interakcija dažnai baigiasi ne atviru ir sąžiningu pokalbiu, bet vienas kito kaltinimu, kadangi dauguma žmonių augę agresyvioje aplinkoje ir niekada neturėję sveiko, atviro, empatiško bendravimo pavyzdžių. Taigi, dažniausiai būna, kad aukščiau paminėtoje situacijoje užuot atvirai pasikalbėję apie savo baimes ir jų tikrąją kilmę, vyras kaltina žmoną, kad ši jį atstūmė ir neįvertino, o žmona kaltina vyrą, jog šis nesuprato jos žaismingumo ir teisinasi, kad ji tik maivėsi, nes norėjo iš jo dar daugiau dėmesio.

Tad linkiu drąsos visose gyvenimo sferose, o svarbiausia – drąsos su pačiu savimi, nes viskas prasideda nuo savęs. Nepriimdami ir neanalizuodami savęs bei savo praeities savęs, bijodami savo praeities ir praeityje jums iš tikrųjų pavojingų žmonių ir tiesos apie juos, bijosite dabarties, savęs, savo tikrojo Aš bei šiandien jūsų gyvenime esančių (ar net nesančių) žmonių.

Vertybė (value) – tai, kas padeda pasiekti norimą tikslą, siekį, rezultatą.

Pavyzdžiui, jeigu aš noriu nukeliauti iš Vilniaus į Kauną, tai Lietuvos žemėlapis yra vertybė. Jeigu po Lietuvą nekeliauju, tai toks žemėlapis man vertingas nebus. Mokslinis metodas yra vertybė, kai siekiama išsiaiškinti tiesą apie realybę; logika – kai tikslas yra racionalumas; filosofija – kai trokštama tiesos ir dorybės; atvirumas ir sąžiningumas – kai siekiama intymumo; ir taip toliau.

Vertybė – iš esmės neutralus terminas, bet dažniausiai turintis teigiamą konotaciją (pvz., empatija, žodžio laisvė, sveikata ir pan.).

Vertybės moralinė vertė priklauso nuo tikslo / rezultato moralinės vertės. Pavyzdžiui, peilis yra vertybė ir kai norima atsipjauti duonos, ir kai siekiama papjauti žmogų. Aišku, vertinant moraliai, šie veiksmai nėra lygūs: „atsipjauti duonos“ yra moraliai neutralu, o „papjauti žmogų“ – moraliai blogai.

Vertybė, kuri kartu yra ir charakterio savybė, vadinama arba dorybe, arba yda.


Dorybė (virtue):

1. Teigiama charakterio savybė;
2. Teigiamų charakterio savybių visuma.

Dorybės priešingybė yra yda (vice) – neigiama charakterio savybė arba neigiamų charakterio savybių visuma.

Pagrindinės dorybės:

• Sąžiningumas – tiesos sakymas: tiek sau, tiek ir kitiems.
• Integralumas – nuoseklumas tarp realybės, minčių ir elgesio.
• Drąsa – noras ir siekis būti sąžiningam, nepaisant baimės ir sunkumų.
• Empatija – įsijautimas į kito asmens emocinę ir psichologinę būseną.
• Smalsumas – domėjimasis savimi, kitais ir pasauliu, noras tyrinėti ir suprasti, žinių ir pažinimo troškimas.
• Dosnumas – noras padėti kitiems.
• Kantrumas – įsiklausymas į save ir kitus.
• Pasitikėjimas savimi – savo praktinės ir moralinės kompetencijos vertinimas, adekvatus realybei.

Šios dorybės daugiau ar mažiau siejasi tarpusavyje, tačiau svarbiausia jų – sąžiningumas. Neturint sveikų (paremtų tiesa, lyginant su realybe) santykių su savimi, neįmanomi sveiki santykiai su kitais. Neturint sveikų santykių su kitais, ar bent jau su savimi, neįmanoma būti iš tikrųjų laimingam.

Taigi, kad žmogus galėtų būti laimingas, jis turėtų būti doras, t. y. pasižymėti pagrindinėmis dorybėmis. Kad žmogus galėtų būti doras, jis turėtų būti racionalus, t. y. turėti teisingą santykį su realybe – tiek su išorine, tiek, svarbiausia, su vidine. Kad žmogus galėtų būti racionalus, jis turėtų vadovautis filosofija, t. y. tiesą apie realybę tikrinti remdamasis logika ir empiriniais įrodymais.

Taigi, formaliai visa tai atrodo taip: [racionalus] mąstymas = dorybė = laimė.

Rekomendacijos:

Jau seniai pastebėjau, kad labai daug žmonių prieš save smurtauja. Vienaip ar kitaip tai darome praktiškai visi. Tai gali būti arba fizinis, arba psichologinis-emocinis smurtas, arba ir toks, ir toks. Smurtaujama arba atvirai, smarkiai; arba subtiliai, nežymiai; arba ir taip, ir taip.

Toliau pateiksiu dažnesnių smurto prieš save pavyzdžių.

Fizinio smurto prieš save pavyzdžiai:

• cigarečių, alkoholio ir kitokių narkotinių medžiagų vartojimas;
• dažnas nuskausminamųjų, migdomųjų ar panašių medikamentų vartojimas;
• persivalgymas, neprivalgymas, nesveika mityba ar nesirūpinimas savo sveikata;
• darboholizmas;
• pjaustymasis, savęs mušimas, odos ar spuogų draskymas, plaukų pešiojimasis, nagų kramtymas etc.;
• užsiėmimas agresyvia ir žalojančia veikla, pvz., regbiu, boksu ir panašiu kontaktiniu sportu;
• ir taip toliau...

Psichologinio-emocinio smurto prieš pavyzdžiai:

• savigrauža: „kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau...“;
• pyktis ant savęs: „blemba, kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau!“, „ir kodėl aš taikstausi su tokiu jo elgesiu?!“
• savęs žeminimas: „koks aš nevykėlis“, „mano nuomonė nieko verta“, „aš toks tinginys“, „esu niekam tikusi“;
• perfekcionizmas: „turiu būti tobula“, „negaliu klysti“.
• nusivertinimas: „aš nevertas turėti gražių namų“, „kiti gali pasiekti finansinę laisvę, turėti sveikus tarpusavio santykius / sveikatos / gražų kūną, bet tai ne man – man juk neįmanoma to pasiekti...“;
• ilgalaikių tikslų neturėjimas, pasyvumas;
• nesirūpinimas savo psichologine sveikata, savišvieta ir savianalize;
• aukojimasis dėl kitų, t. y. savo interesų ir poreikių ignoravimas, užgožimas ar neišsakymas, nes „svarbiausia, kad kitam būtų gerai“;
• perdėtas rūpinimasis kitais;
• konformizmas;
• bendravimas su žalingais, agresyviais ar tiesiog nuobodžiais žmonėmis;
• tų pačių žalingų situacijų ar veiksmų periodiškas kartojimas;
• ir taip toliau...

Matyti, kad simptomai neretai gali būti tarpusavyje susiję.

Esminės emocijos, jaučiamos, skatinančios prieš save smurtauti – baimė, gėda, kaltė, pyktis, o per daug nediferencijuojant – tiesiog nerimas. Taigi, smurtas prieš save padeda kuriam laikui nusiraminti.

Bet visi giliai viduje suprantame, kad toks elgesys nėra sveikas ir yra kaip priklausomybė, kuria siekiama nors trumpam atsikratyti kylančio nerimo... Žmonių paklausus, ar nori būti laimingi, atsakymas būna teigiamas. Ir retas kas, rimtai paklausus, nuoširdžiai pasakys, kad, pavyzdžiui, rūkyti ar nusivertinti, ar net kramtyti nagus arba perdėtai rūpintis kitais yra iš tikrųjų pozityvus ir sveikas elgesys.

Tad kodėl vis tiek taip elgiamės? Kodėl prieš save smurtaujame? Kur yra smurto prieš save šaknys? Ir ką daryti? Kaip nustoti prieš save smurtauti?

Pirmojoje dalyje aptariau, kas yra emocijos, kokia jų paskirtis bei 6 bazines emocijas: pyktį, baimę, liūdesį, džiaugsmą, nuostabą ir pasibjaurėjimą. Šiame įraše išsamiau pakalbėsiu apie vidinį skausmą (emocinį ar psichologinį), apie nemalonias emocijas, dažnai vadinamas „neigiamomis emocijomis“, „bloga savijauta“ arba tiesiog „[vidiniu, dvasiniu] skausmu“. Tačiau nemalonios iš esmės nereiškia blogos, netinkamos, nereikalingos, nesveikos.

Juk žmogaus emocijų spektras yra labai platus ir, žinoma, apima ne tik malonias emocijas. Ir malonios (pavyzdžiui: džiaugsmas, meilė, dėkingumas...), ir nemalonios (pavyzdžiui: liūdesys, nerimas, baimė...) – visos emocijos iš esmės yra sveikos, reikalingos, turinčios savo paskirtį ir žmogui pranešančios svarbią informaciją.

Labai dažnai kalbant apie emocinę savijautą tenka arba patiems ištarti, arba išgirsti iš kitų tokius žodžius: „jaučiuosi blogai“, „jaučiu skausmą“, „man bloga“, „man skauda“, „mane įskaudino“, ir t. t. Taigi, ką iš tiesų slepia ta bloga savijauta, tas vidinis skausmas?

Vidinį skausmą sudaro iš viena ar daugiau nemalonių emocijų, tokios, kaip:

Gėda. „Koks aš kvailas“, „aš toks tinginys“, „esu niekam tikus“, „aš toks bjaurus“, „koks aš nevykėlis“, „aš tokia negraži“, „aš niekam nepatinku“, „aš toks blogas“. Už visų šių teiginių slepiasi gėda. Gėda glaudžiai siejasi su nepasitikėjimu savimi. Nuo neadekvačios / nesveikos gėdos kenčia labai daug žmonių. Gėda taip pat plačiai naudojama kaip manipuliacijos ar gynybos mechanizmas.

Kaltė. Kaltė – beje, ir gėda – gali būti adekvati, kai žmogus supranta, kad pasielgė neteisingai, amoraliai. Tačiau, kaip ir gėda, dažnai būna nesveika ir yra labai plačiai paplitusi, naudojama siekiant manipuliuoti kitais.

Nusivylimas. Emocija, kurią žmogus jaučia, kai įvykiai ar kitų veiksmai nesutampa su jo lūkesčiais. „Tikėjausi, kad bus taip, o buvo kitaip.“ „Jis sakė, kad mane aplankys, bet neatėjo.“

Liūdesys. Ši emocija jaučiama kažko netekus ar dėl kažko stokos. Liūdesio intensyvumo skalė yra gana plati ir apima tokias būsenas, kaip nusiminimą, sielvartą, depresiją.

Abejonė / pasimetimas / dezorientacija. Šis jausmas žmogų aplanko, kai jis nežino, ką daryti toliau, kai kažko nesupranta, kai nepažįsta savęs, kai nesuvokia kitų elgesio, kai įvykiai jo gyvenime atrodo chaotiški, keisti, netikėti, nesuprantami.

Nerimas / baimė / siaubas. Emocija, jaučiama iškilus tikram ar potencialiam pavojui. Kaip ir gėda bei kaltė, baimė labai dažnai būna neadekvati ar visiškai nepagrįsta ir tarpasmeniniuose santykiuose naudojama kaip manipuliacijos įrankis.

Neviltis. Emocija, kurią žmogus jaučia, kai jam atrodo, kad nebėra pasirinkimo, kad neįmanoma išvengti nesėkmės ar tragedijos, kad jo veiksmai neturi įtakos.

Tuštuma. Jausmas, kai žmogus nemato savo gyvenimo ar savo veiksmų prasmės. Tuštumos jausmą dažnai lydi neviltis, apatija, depresija, vienatvė.

Vienatvė. Jausmas, kylantis, kai žmogus nejaučia ryšio su kitais, jaučiasi svetimas, „kitoks nei visi“, kai jam atrodo, kad nerūpi kitiems ar kad niekas jo nepažįsta ir nesupranta, kai jam nerūpi kiti.

Apgailestavimas. Emocija, kylanti, žmogui apmąstant vienaip ar kitaip netinkamus praeities veiksmus ir pasirinkimus. „O, kad būčiau tada padaręs taip...“ „Jei tik būčiau anksčiau atsikėlęs...“ „Geriau jau būčiau negėręs tiek daug alaus...“ Apgailestavimas – kaip ir kaltė – padeda žmogui atsižvelgti į praeities veiksmus ir daryti naudingesnius pasirinkimus ateityje.

Nuoskauda. Ši emocija dažniausiai jaučiama patyrus emocinę, psichologinę ar fizinę agresiją, neteisybę, nuoskriaudą, atstūmimą. Nuoskauda gali būti emocinė reakcija į tokius tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštus žodžius: „tu man nerūpi“, „netrukdyk man!“, „tu man nepatinki!“, „tu ne toks, kaip visi!“, „nenoriu su tavim draugauti!“, „niekam neįdomu, ką tu galvoji!“ Nuoskauda, kaip indikuoja ir pati žodžio šaknis, dažnai sukelia didžiulį skausmą, ypač vaikams.

Frustracija. Tai emocija, kylanti, kai žmogus negali (arba jam atrodo, kad negali) patenkinti kažkokio svarbaus poreikio. „Vėluoju į darbą ir niekaip nerandu automobilio raktelių!“ „Skauda dantį, o pas stomatologą pateksiu tik po savaitės!“

Pabrėžtina, kad vaikystėje vienokį ar kitokį smurtą arba kitokias traumas patyrę ir šių traumų neįsisąmoninę žmonės turi ypač stiprų polinkį į aplinką ir į savo vidinį pasaulį neadekvačiai reaguoti šiomis nemaloniomis emocijomis, nes jie vienaip ar kitaip išgyvena potrauminį stresą.

Rekomendacijos:

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos.

Pirmojoje ir antrojoje dalyse rašiau apie tai, kaip įvyksta trauma, pasitelkdamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą: aprašiau jų interakciją ir abiejų psichologinę bei emocinę būseną.

Tai buvo vienas detalus vaikystėje patirtos traumos pavyzdys. Tačiau traumuoti gali įvairūs įvykiai ar reiškiniai: užpuolimas (tiek fizinis, tiek psichologinis-emocinis), išprievartavimas, stichinė nelaimė, karas, artimo žmogaus netektis, liga, finansinė krizė etc. Kuo ilgiau ir (arba) dažniau trauma tęsiasi ir kuo ankstesniame gyvenimo etape ji įvyksta, tuo ji sudėtingesnė.

Pirmojoje dalyje rašiau apie berniuką, kuris, kaip ir visi vaikai, yra priklausomas nuo mamos ir prie jos prisirišęs, nes ji atsakinga už jo saugumą, sveikatą, emocinį būvį, poreikių ir norų patenkinimą. Tačiau dabar mama jam tapo pavojinga: ji nori jį ar jo asmenybės dalį nustelbti, užgniaužti, sunaikinti. Ji grasina jį užmušti, jį muša, ant jo rėkia – situacija vaikui iš tiesų labai pavojinga.

Šioje situacijoje vaikas turi du pasirinkimus.

Pirmasis: suvokti realybę ir priimti tiesą, t. y. priimti faktą, kad mama pavojinga, ir nuo jos pabėgti. Tačiau tai reikštų, kad jo gyvenime nebebūtų asmens, prie kurio yra prisirišęs (angl. – attachment figure), kuris rūpinasi jo saugumu ir poreikiais, kuris jam gyvybiškai reikalingas.

Situacijoje, kurioje nėra smurto, noras priimti tiesą ir noras išgyventi palaiko vienas kitą. Tačiau smurtingoje situacijoje vaikas arba priima realybę, bet praranda asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nes neįmanoma būti saugiai prisirišusiam prie asmens, kuris yra pavojingas; arba atmeta realybę ir išsaugo ryšį su asmeniu, prie kurio yra prisirišęs.

Kadangi žmogus intuityviai elgiasi taip, kad išgyventų, tai šiuo atveju pasirenkamas antrasis variantas: paaukojama tiesa. Poreikis išgyventi nugali poreikį priimti tiesą.

Įvyksta psichinės sistemos sutrikimas – berniuko galvoje tuo pat metu atsiranda dvi priešingos mintys: mama yra saugi ir mama yra pavojinga. Šis prieštaringumas nebūtų problema suaugusiajam, nes jam turėti asmenį, prie kurio yra prisirišęs, nėra gyvybiškai svarbu, tačiau vaikas negali priimti tiesos, kad jo mama pavojinga, nes ją prarastų, t. y. be jos neišgyventų.

Patirdamas stresą (kadangi yra pavojingoje situacijoje) ir įvykus psichinės sistemos sutrikimui vaikas priverstas staigiai susikurti saugaus pasaulio modelį. Šis pasaulis, žinoma, paremtas ne tiesa, o svajone: „Noriu, kad mama pasirūpintų mano saugumu, noriu pas ją atbėgti užuojautos, noriu ja pasitikėti.“ Tad berniukas atitrūksta nuo realybės, kad mama yra pavojinga. Šią patirtį jis išstumia į pasąmonę, nuo jos disocijuojasi. Tai kaina, kurią vaikas privalo sumokėti norėdamas išgyventi smurtingoje situacijoje, iš kurios negali pabėgti.

Galima matyti netgi patį momentą, kada visa tai vyksta: neretai pasitaiko, kad tokioje ar panašioje situacijoje vaikas nuo asmens, prie kurio yra prisirišęs, bėga šalin, bet tuojau pat grįžta ir jį apkabina. Jis atpažįsta pavojų, bando iš jo ištrūkti ir grįžti į saugią būseną, grįžti pas savo globėją, kuris, deja, yra tas pats žmogus, keliantis pavojų. Matyti, kad vaikas šioje situacijoje yra visiškai pasimetęs, labai išsigandęs ir nuliūdęs.

Jeigu smurtas nėra didelis ir mama / tėvas, pykčiui atslūgus, paaiškina vaikui, kas įvyko, jo atsiprašo, daugiau to nekartoja ir tinkamai juo rūpinasi, ilgalaikės traumos galima išvengti. Deja, dažniausiai būna taip, kad vaikas traumuojamas dvigubai: traumos metu ir po jos, nes jam neleidžiama rodyti pykčio, liūdesio, baimės, sutrikimo ir kitų emocijų, kylančių dėl patirtos traumos. Už savo „neigiamų “emocijų išraišką jis dar kartą patiria smurtą.

Trauma yra dažniausia psichikos sutrikimų priežastis.

Būtent dėl tokių ar panašių vaikystės potyrių žmogui išsivysto tokie sutrikimai kaip Stokholmo sindromas. Stokholmo sindromas – tai psichologinis reiškinys, kai aukos teisina, palaiko, gina savo smurtautojus ar net galvoja, kad juos myli: vaikai – tėvus, išprievartautieji – prievartautojus, mušti – mušančiuosius, pagrobtieji – grobikus, užguitieji – engiančiuosius ir t. t.

Pavyzdys.
Kodėl moterys, kurias muša sutuoktiniai, savo vyrų nepalieka? Vaikystėje patirdamos smurtą jos negalėjo priimti realybės apie pavojų iš asmens, prie kurio yra prisirišusios ir kuris joms yra artimas, todėl jos emociškai negali suvokti pavojaus ir smurto iš savo vyro. Tad joms emociškai nekyla impulsas bėgti iš smurtingų ir santykių, nors jos intelektualiai ir supranta, kad santykiai nesveiki.

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Trauma (1 dalis): smurtautojo akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma





http://en.wikipedia.org/wiki/Psychological_trauma

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“

http://www.palace.net/llama/psych/trauma.html

The Bomb in the Brain: The True Roots of Human Violence

http://www.psychohistory.com/

Lloyd deMause's "The Origins of War in Child Abuse"

Vokiečių kalba:

Kaip ir kalbant bet kokia tema, reikėtų pradėti nuo apibrėžimo. Kas yra trauma?

Trauma – tai ilgalaikis žmogaus psichinės sistemos sutrikimas.

Kaip įvyksta trauma, pabandysiu paaiškinti naudodamas pavyzdį apie berniuką ir jo mamą.

Berniukas yra mažas, priklausomas nuo mamos. Mama suteikia jam pastogę, rūpinasi jo sveikata, parūpina jam maisto, žaislų, su juo bendrauja, atspindi jo patirtis ir emocijas, stengiasi jį suprasti ir t. t. Toks prisirišimas prie mamos yra teigiamas ir reikalingas. Jeigu šie vaiko poreikiai yra patenkinti, jeigu jis jaučiasi saugus, jis jaučia smalsumą, jam norisi tyrinėti pasaulį. Jeigu jam kažkas nepasiseka ar jį kažkas nuskriaudžia, ar jam kažkas per sunku, jis gali grįžti pas mamą ir žino, kad mama jį apsaugos ir juo pasirūpins. Mama vaikui yra saugumo garantas: prireikus jį nuramina, apsaugo, subalansuoja jo emocijas.

Tačiau dažniausiai (sakyčiau, visada) yra taip, kad mama pati turi traumų. Sakykime, kad šiuo atveju yra taip, jog kadaise jos tėvas nepaisė jos tuometinių poreikių ir agresyviai primetė jai savo valią. Tokia trauma nesąmoningai jai primena apie tai, kaip jos valia buvo užgniaužta ir verčia ją būti pasiruošusia paklusti kitų žmonių valiai bei tenkinti jų – šiuo atveju, ypač vyriškosios giminės – poreikius ignoruojant savuosius.

Taigi, dabar ši mama namuose kažkuo užsiėmusi, skuba, nespėja, jaučia stresą, ir prie jos priėjęs jos mažas sūnus kažko iš jos nori. Jis ilgai žaidė vienas, yra pavargęs, suirzęs, verkšlena, blogai jaučiasi, kažko prašo. Mama nenori atsakyti į sūnaus veiksmus, nes ji susitelkusi į savo reikalus. Berniukas, matydamas, kad jam nesiseka gauti ko nori, savo veiksmus dar labiau sustiprina, kad geriau išreikštų savo norus ir poreikius.

Kažkuriuo momentu vaiko atkaklumas, kuris, beje, yra visiškai sveikas ir normalus, mamai tampa toks stiprus, kad nesąmoningai primena, kaip vaikystėje jos tėvas užgniauždamas jos poreikius jai primetė savo valią. Aišku, vaikystėje ji norėjo pasipriešinti tėvui ir nepasiduoti jo valiai, kad apsaugotų savo asmenybės ribas. Tačiau tai buvo neįmanoma, nes jos tėvas buvo didelis, stiprus ir atkaklus. Tad ji jam nepasipriešino ir apie tai pamiršo.

Tačiau dabar jos sūnaus atkaklumas aktyvuoja šią jos traumą. Jai nesąmoningai kyla impulsas ginti savo asmenybės ribas nuo vyriškosios giminės atstovo. Tokiu būdu psichologiškai ir emociškai grįžusi į vaikystę, ji dabartinę situaciją su savo sūnumi supainioja su praeities situacija su savo tėvu. Dabar ji reaguoja taip agresyviai, kaip kad norėjo elgtis situacijoje su savo tėvu, nes dabar tai saugu – ji didelė, berniukas mažas, jis jos sustabdyti negali. Tad ji apimta įniršio berniuką primuša, kadangi nesąmoningai jaučia besielgianti teisingai: „Juk jis toks reiklus, užsispyręs, nepaklusnus, nedėkingas ir nepagarbus!“

Taigi, mama jaučia stiprų norą sunaikinti vaiko poreikį, jo norus, jo troškimus, nes jie skausmingi ir primena skausmingus vaikystės išgyvenimus. Deja, kartais nutinka taip, kad tėvai sunaikina ne tik vaiko poreikius, norus ir troškimus, bet patį vaiką – ne taip ir retai (ypač žvelgiant istoriškai) pasitaiko, kad tėvai savo vaikus fiziškai nužudo.

Šaltiniai ir rekomendacijos:

Trauma (2 dalis): aukos akimis

Trauma (3 dalis): potrauminis stresas

Trauma (4 dalis): vaikystės trauma





http://en.wikipedia.org/wiki/Psychological_trauma

Judith Herman „Trauma ir išgijimas“

http://www.palace.net/llama/psych/trauma.html

The Bomb in the Brain: The True Roots of Human Violence

http://www.psychohistory.com/

Lloyd deMause "The Origins of War in Child Abuse"