Vertybė (value) – tai, kas padeda pasiekti norimą tikslą, siekį, rezultatą.

Pavyzdžiui, jeigu aš noriu nukeliauti iš Vilniaus į Kauną, tai Lietuvos žemėlapis yra vertybė. Jeigu po Lietuvą nekeliauju, tai toks žemėlapis man vertingas nebus. Mokslinis metodas yra vertybė, kai siekiama išsiaiškinti tiesą apie realybę; logika – kai tikslas yra racionalumas; filosofija – kai trokštama tiesos ir dorybės; atvirumas ir sąžiningumas – kai siekiama intymumo; ir taip toliau.

Vertybė – iš esmės neutralus terminas, bet dažniausiai turintis teigiamą konotaciją (pvz., empatija, žodžio laisvė, sveikata ir pan.).

Vertybės moralinė vertė priklauso nuo tikslo / rezultato moralinės vertės. Pavyzdžiui, peilis yra vertybė ir kai norima atsipjauti duonos, ir kai siekiama papjauti žmogų. Aišku, vertinant moraliai, šie veiksmai nėra lygūs: „atsipjauti duonos“ yra moraliai neutralu, o „papjauti žmogų“ – moraliai blogai.

Vertybė, kuri kartu yra ir charakterio savybė, vadinama arba dorybe, arba yda.


Dorybė (virtue):

1. Teigiama charakterio savybė;
2. Teigiamų charakterio savybių visuma.

Dorybės priešingybė yra yda (vice) – neigiama charakterio savybė arba neigiamų charakterio savybių visuma.

Pagrindinės dorybės:

• Sąžiningumas – tiesos sakymas: tiek sau, tiek ir kitiems.
• Integralumas – nuoseklumas tarp realybės, minčių ir elgesio.
• Drąsa – noras ir siekis būti sąžiningam, nepaisant baimės ir sunkumų.
• Empatija – įsijautimas į kito asmens emocinę ir psichologinę būseną.
• Smalsumas – domėjimasis savimi, kitais ir pasauliu, noras tyrinėti ir suprasti, žinių ir pažinimo troškimas.
• Dosnumas – noras padėti kitiems.
• Kantrumas – įsiklausymas į save ir kitus.
• Pasitikėjimas savimi – savo praktinės ir moralinės kompetencijos vertinimas, adekvatus realybei.

Šios dorybės daugiau ar mažiau siejasi tarpusavyje, tačiau svarbiausia jų – sąžiningumas. Neturint sveikų (paremtų tiesa, lyginant su realybe) santykių su savimi, neįmanomi sveiki santykiai su kitais. Neturint sveikų santykių su kitais, ar bent jau su savimi, neįmanoma būti iš tikrųjų laimingam.

Taigi, kad žmogus galėtų būti laimingas, jis turėtų būti doras, t. y. pasižymėti pagrindinėmis dorybėmis. Kad žmogus galėtų būti doras, jis turėtų būti racionalus, t. y. turėti teisingą santykį su realybe – tiek su išorine, tiek, svarbiausia, su vidine. Kad žmogus galėtų būti racionalus, jis turėtų vadovautis filosofija, t. y. tiesą apie realybę tikrinti remdamasis logika ir empiriniais įrodymais.

Taigi, formaliai visa tai atrodo taip: [racionalus] mąstymas = dorybė = laimė.

Rekomendacijos: