Viena iš svarbiausių dorybių yra drąsa, atitinkamai – viena iš didžiausių ydų yra bailumas.

Baimė – tai emocija, kylanti jaučiant tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Žmogus su baime susiduria labai dažnai ir įvairiausiose situacijose. Kartais baimė būna racionali, dažniausiai – ne. O kartais, net pats sąmoningai to nesuprasdamas, žmogus ją tiesiog užblokuoja ar dėmesį nukreipia kitur, kad nereiktų jos jausti.

Racionalios baimės pavyzdys galėtų būti:

• pavojingų gyvūnų baimė (ryklių, meškų, kobrų etc.);
• pavojingų daiktų, reiškinių ir situacijų baimė (ugnies, šalčio, uragano, krentančių plytų griūvančiame name ir pan.).
• pavojingų žmonių baimė (plėšikų, žudikų, prievartautojų – smurtautojų).
  

Tačiau šiuolaikinis žmogus dažniausiai susiduria su baime, susijusia su kitų žmonių reakcija arba tiesiog bendravimu. Reali grėsmė gyvybei, sveikatai ar nuosavybei savanoriškai bendraujant yra praktiškai neegzistuojanti, tačiau baimė gali būti – ir dažniausiai būna – labai didelė, neadekvati. Pavyzdžiui, racionalu bijoti vakare eiti siaura, tamsia alėja abejotinos reputacijos kvartale, tačiau neracionalu bijoti nepažįstamų žmonių komentarų internete.

Žmonės bijo kalbėti viešai, pokalbyje pasirodyti kvaili, atrodyti negražūs, apsijuokti, išsakyti savo poreikius, klausinėti ir stengtis sužinoti, kas jiems aktualu, pasirodyti neįdomūs, jaučiasi vienaip ar kitaip menkesni. Visa tai – kitų žmonių reakcijos baimė. Baimė, kad kiti pasijuoks, pažemins, nenorės bendrauti, apkalbės, galvos, kad esi kvailas, negražus, juokingas, neįdomus ir t. t.

Tai siejasi su pasitikėjimu savimi, kuriam skirsiu atskirą įrašą. Čia paminėsiu tik tiek, kad žmogus, kuris nepasitiki savimi (tai apima ir žemą savivertę, ir perdėtą „pasitikėjimą savimi“), bijo kitų žmonių reakcijos, nes, jo manymu, jo savivertė priklauso nuo kitų žmonių nuomonės apie jį. Pavyzdžiui: jeigu kas nors sako, kad esu protingas, tai esu protingas, jeigu sako, kad esu kvailas, tai esu kvailas. Tokio žmogaus pasitikėjimą savimi sudaro ne realybės vertinimas, introspekcija, objektyvus savo vertybių, dorybių, gebėjimų ir kompetencijos vertinimas, o tik kitų žmonių nuomonė.

Kadangi su bendravimu ir kitų žmonių reakcija susijusi baimė beveik visada būna didžiulė, neadekvati, tai akivaizdu, kad ji nukreipta ne į dabartį, o į praeitį, vaikystėje ir paauglystėje patirtus įvykius, išgyventas situacijas, kai baimė buvo adekvati grėsmei. Tik tą įsisąmoninus ir išjautus galima šios baimės iš tiesų atsikratyti ir neprojektuoti jos į dabartį ir dabartinius savo santykius su žmonėmis. Žinoma, tam reikia labai daug drąsos, nes baimė juk didžiulė, dažnai sumišusi su kitomis nemaloniomis emocijomis: pykčiu, gėda, nerimu, kalte, liūdesiu...

Kokios praeities neįsisąmoninimo, ignoravimo, blokavimo ir gyvenimo su šia baime pasekmės?

Žmonės, jaučiantys bendravimo ir su kitų žmonių reakcija susijusią baimę, bet vengiantys ją analizuoti, užsiimti savityra ir savišvieta, neišvengiamai nuolat susiduria su daugybe problemų.

Pirma, jie nuolat jaučia nemalonias emocijas ir nesugeba jų atsikratyti (nes nesigilina į tikrąjį jų šaltinį) arba dar blogiau – disocijuojasi trumpam jas slopindami nikotinu, alkoholiu, nesveikomis tarpusavio interakcijomis ir panašiomis smurto prieš save formomis ar nukreipdami dėmesį kitur serialais, televizija, radiju, kompiuteriniais žaidimais, ar tiesiog per jėgą apie tai negalvodami ir taip užblokuodami kylančias emocijas.

Antra, nesielgdami drąsiai (t. y. teisingai, nepaisant visų baimių) jie nepasiekia savo tikslų, kurie gali būti ir gyvenimo svajonės, ir kasdieniai reikalai, pvz., darbo užduotys. Labai dažnai pasiduodantys baimei žmonės pasiekia priešingą rezultatą tam, kurio siekia – pasiekia būtent tai, ko nesielgdami drąsiai stengiasi išvengti.

Pavyzdys. Žmogus nori tapti dailininku, tačiau bijo, kad jam nepasiseks sėkmingai užsiimti trokštama veikla, nežino, ar tam turi talentą (bijo ir sužinoti, ir paties sužinojimo proceso), nes galbūt reikėtų papildomai mokytis (vėlgi, nepažįstamas procesas ir papildoma investicija, tiek laiko / finansų atžvilgiu, tiek emocijų), nes nežino, kaip iš to sukurti savo verslą (ta pati baimės rūšis). Užuot susiradęs kelis talentingus dailininkus ir susitaręs su jais, kad šie skirtų jam truputėlį laiko ir įvertintų jo talentą, išsiaiškinęs, ko papildomai jam gali prireikti išmokti bei sužinoti, ir visa tai susižinojęs, žmogus nedaro nieko, nes bijo. Bijo, kad netaps dailininku. Kas nutinka? Jis netampa dailininku. Jis netampa dailininku, nes bijojo ir nieko nedarė, kad juo taptų.

Kitas pavyzdys. Žmogus daug kalba, nes bijo pasirodyti neįdomus ir atvirai nebendraujantis. Pasakoja apie savo žmoną, vaikus, darbą, sveikatą, artėjančius rinkimus – negiliai, ne apie iš tiesų svarbius dalykus, bet juk svarbu daug kalbėti, kad nepasirodytų neįdomus ir neatviras. Kas nutinka? Pašnekovai su šiuo žmogumi nejaučia ryšio, nesijaučia išklausomi, jų neklausinėjama, jie dažnai nutraukiami, iš esmės jie su šiuo žmogumi jaučiasi tarsi neegzistuotų, jis jiems kelia nuobodulį, atrodo neįdomus ir atvirai nebendraujantis.

Dar vienas pavyzdys. Vyras su žmona nori vienas iš kito seksualinio intymumo. Žmona virtuvėje gamina valgyti, vyras priėjęs jai glosto užpakalį ir žaismingai klausia, ar taip padeda jai gaminti valgyti. Žmona, norėdama dar daugiau vyro dėmesio ir pastangų, atsako: „Nežinau, nežinau, gaaal...“ Tačiau vyras, norėjęs, kad žmona labiau įvertintų šį jo gestą ir atsakytų intymumu, pajunta susierzinimą, nusivylimą ir liūdesį, jam atrodo, kad žmona jo neįvertino ir atstūmė. Tad jis pasako: „gerai, tada netrukdysiu gaminti...“ ir nusisukęs ima žiūrėti pro langą. Šiuo atveju dėl prastos komunikacijos abu sutuoktiniai negavo to, ko norėjo (nors norai ir sutapo), nes bijojo atvirai išsakyti savo poreikius ir pasakyti, kaip jaučiasi. Taigi, siekdami intymumo, bet bijodami būti atviri ir pažeidžiami jie pasiekė priešingą rezultatą.

Gaila, bet tokio tipo interakcija dažnai baigiasi ne atviru ir sąžiningu pokalbiu, bet vienas kito kaltinimu, kadangi dauguma žmonių augę agresyvioje aplinkoje ir niekada neturėję sveiko, atviro, empatiško bendravimo pavyzdžių. Taigi, dažniausiai būna, kad aukščiau paminėtoje situacijoje užuot atvirai pasikalbėję apie savo baimes ir jų tikrąją kilmę, vyras kaltina žmoną, kad ši jį atstūmė ir neįvertino, o žmona kaltina vyrą, jog šis nesuprato jos žaismingumo ir teisinasi, kad ji tik maivėsi, nes norėjo iš jo dar daugiau dėmesio.

Tad linkiu drąsos visose gyvenimo sferose, o svarbiausia – drąsos su pačiu savimi, nes viskas prasideda nuo savęs. Nepriimdami ir neanalizuodami savęs bei savo praeities savęs, bijodami savo praeities ir praeityje jums iš tikrųjų pavojingų žmonių ir tiesos apie juos, bijosite dabarties, savęs, savo tikrojo Aš bei šiandien jūsų gyvenime esančių (ar net nesančių) žmonių.