Jau seniai pastebėjau, kad labai daug žmonių prieš save smurtauja. Vienaip ar kitaip tai darome praktiškai visi. Tai gali būti arba fizinis, arba psichologinis-emocinis smurtas, arba ir toks, ir toks. Smurtaujama arba atvirai, smarkiai; arba subtiliai, nežymiai; arba ir taip, ir taip.

Toliau pateiksiu dažnesnių smurto prieš save pavyzdžių.

Fizinio smurto prieš save pavyzdžiai:

• cigarečių, alkoholio ir kitokių narkotinių medžiagų vartojimas;
• dažnas nuskausminamųjų, migdomųjų ar panašių medikamentų vartojimas;
• persivalgymas, neprivalgymas, nesveika mityba ar nesirūpinimas savo sveikata;
• darboholizmas;
• pjaustymasis, savęs mušimas, odos ar spuogų draskymas, plaukų pešiojimasis, nagų kramtymas etc.;
• užsiėmimas agresyvia ir žalojančia veikla, pvz., regbiu, boksu ir panašiu kontaktiniu sportu;
• ir taip toliau...

Psichologinio-emocinio smurto prieš pavyzdžiai:

• savigrauža: „kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau...“;
• pyktis ant savęs: „blemba, kodėl aš niekaip nepabaigiu tos užduoties, juk seniai galėjau!“, „ir kodėl aš taikstausi su tokiu jo elgesiu?!“
• savęs žeminimas: „koks aš nevykėlis“, „mano nuomonė nieko verta“, „aš toks tinginys“, „esu niekam tikusi“;
• perfekcionizmas: „turiu būti tobula“, „negaliu klysti“.
• nusivertinimas: „aš nevertas turėti gražių namų“, „kiti gali pasiekti finansinę laisvę, turėti sveikus tarpusavio santykius / sveikatos / gražų kūną, bet tai ne man – man juk neįmanoma to pasiekti...“;
• ilgalaikių tikslų neturėjimas, pasyvumas;
• nesirūpinimas savo psichologine sveikata, savišvieta ir savianalize;
• aukojimasis dėl kitų, t. y. savo interesų ir poreikių ignoravimas, užgožimas ar neišsakymas, nes „svarbiausia, kad kitam būtų gerai“;
• perdėtas rūpinimasis kitais;
• konformizmas;
• bendravimas su žalingais, agresyviais ar tiesiog nuobodžiais žmonėmis;
• tų pačių žalingų situacijų ar veiksmų periodiškas kartojimas;
• ir taip toliau...

Matyti, kad simptomai neretai gali būti tarpusavyje susiję.

Esminės emocijos, jaučiamos, skatinančios prieš save smurtauti – baimė, gėda, kaltė, pyktis, o per daug nediferencijuojant – tiesiog nerimas. Taigi, smurtas prieš save padeda kuriam laikui nusiraminti.

Bet visi giliai viduje suprantame, kad toks elgesys nėra sveikas ir yra kaip priklausomybė, kuria siekiama nors trumpam atsikratyti kylančio nerimo... Žmonių paklausus, ar nori būti laimingi, atsakymas būna teigiamas. Ir retas kas, rimtai paklausus, nuoširdžiai pasakys, kad, pavyzdžiui, rūkyti ar nusivertinti, ar net kramtyti nagus arba perdėtai rūpintis kitais yra iš tikrųjų pozityvus ir sveikas elgesys.

Tad kodėl vis tiek taip elgiamės? Kodėl prieš save smurtaujame? Kur yra smurto prieš save šaknys? Ir ką daryti? Kaip nustoti prieš save smurtauti?