VERTIMAS. Darlene Ouimet „Santykiai, paremti visavertiškumu ir tiesa“

Po paskutiniojo įrašo „Sprendimas pabusti ir gyventi“ Carla paklausė:

Darlene, jaučiu ryšį su dauguma tavo minėtų baimių ir taip pat pradedu jausti dėkingumą dėl sudėtingų sprendimų, kuriuos praeityje priėmiau, kad galėčiau dabartyje gyventi visavertiškiau. Man įdomu, ką sakai apie „baimę, kaip man seksis bendrauti su kitais, jeigu pasirinksiu gyventi visavertiškai“. Ar galėtum plačiau? Koks bendravimas su kitais dabar, kai gyveni visavertiškai?

Žemiau pateikiu savo atsakymą.

Carla, rašydama šią įrašo dalį konkrečiai omenyje turėjau nesidisociavimą. Aš labai bijojau stoti akistaton su kitais žmonėmis ir jų baime. Kai bandydama susitvarkyti su sudėtingomis situacijomis ir kitų žmonių elgesiu naudodavau disociaciją, būdavo taip: kai kas nors pasakydavo kažką, dėl ko pasijusdavau nesaugiai, aš tuoj pat atsijungdavau. Kadangi aš stengiausi išgyti nuo disociatyvaus asmenybės sutrikimo ir tapti vientisa asmenybe, žinojau, kad nustojusi disocijuotis turėsiu iš tikrųjų būti dabarties situacijoje, susidurti su baime, patikinti save, kad man pavojaus nėra, ir iš tikrųjų išspręsti iškilusią bendravimo su žmonėmis problemą.

Kai su tuo susidorojau, perėjau prie baimės pakovoti už save – manau, tavo klausimas yra apie tai. Mano gyvenime buvo žmonių, kurie manęs negerbė ir su manimi nesiskaitė. Buvo žmonių, kurie niekada nepaisė mano jausmų, ir aš pradėjau suprasti, kad pati turiu nusistatyti asmenybės ribas, jeigu noriu, kad toks elgesys baigtųsi. Aš tenorėjau, kad su manimi elgtųsi kaip su lygia, juk prašiau nedaug, bet taip pat žinojau, kad šis pageidavimas sukels sunkumų žmonėms, kurie visą gyvenimą mane nuvertindavo. Taigi bijojau, kad vėl būsiu atstumta, kad iš manęs juoksis, kad į mane žiūrės iš aukšto, jeigu kovosiu už save. Galvojau, kad jiems esu tokia nevertinga, jog jie sakys, kad į mano jausmus neverta kreipti dėmesio. Galvojau, kad atstūmimas mane nužudys, ir nors mano praeityje buvo keletas žmonių, reagavusių būtent taip, manęs tai nenužudė. Dėl to tapau stipresnė. Dėl to tvirčiau pasiryžau spartinti savo gijimo procesą.

Esmė ta, kad aš leisdavau žmonėms nustatyti mano vertę. Leisdavau kitiems nuspręsti, kad aš nelabai vertinga, o jie su manimi taip ir elgdavosi, ir kadangi aš jais tikėjau, tai jiems tą leisdavau. Kai ėmiau gyventi visavertiškai, pradėjau pati save vertinti iš naujo, kad tiesa apie mane priklausytų man ir kad galėčiau priimti, jog nesu bevertė – esu vertinga. Esu verta gyvenimo, laimės, pagarbos, meilės ir esu vertinga. Aš turiu ką pasiūlyti tarpusavio santykiams. Aš nesu tik vergė. Aš nenusipelnau prisiimti kaltės už visų kitų nelaimingumą. Šitaip iš naujo save įvertinusi, išmokau, kad tose situacijose, kai mane nuvertina, galiu užduoti klausimų, pavyzdžiui: „Kodėl tu su manimi taip kalbi? Kodėl manai, kad gali su manimi taip elgtis?“ Ir šie klausimai man suteikdavo stiprybės. (Jie taip pat priversdavo žmones stabtelėti... tarsi aš jiems būčiau trenkusi per veidą... cha!)

Vien dėl to, kad kažkas su manimi elgiasi tarsi aš būčiau nereikšminga, nereiškia, jog esu nereikšminga. Vien dėl to, kad kažkas mano, jog esu kvaila ar nesvarbi, nereiškia, kad tokia esu. Viena yra man tai žinoti ir kita – nubrėžti liniją ir neleisti, kad su manimi taip elgtųsi. Visavertis gyvenimas ir ryšys su tiesa labai siejasi su šiuo supratimu.

A, ir paskutinis dalykas: nors ir daugumai žmonių iš pradžių mano naujasis „aš“ nepatiko (tas, kuris, nesileido, kad su juo elgtųsi kaip su šiukšle), mano savęs vertinimas suklestėjo ir šiandien mano tarpusavio santykiai yra nuostabūs ir paremti tiesa bei lygybe.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.

Jums rekomenduojame

0 comments

Blog'o archyvas