Smurto prieš vaikus apibrėžimas paprastas: kai su vaiko siela* elgiamasi nepagarbiai, vaikas patiria smurtą. Smurtavimas prieš vaiko sielą pasireiškia įvairiai: nuo atviro smurto prieš vaikus formų, kurias visuotinai žmonės geba atpažinti – pavyzdžiui, atviras seksualinis smurtas, fizinė prievarta ir ekstremalūs apleidimo atvejai – iki didelės gausybės smurto rūšių, kurių visuomenė atpažinti nesugeba ir laiko jas normaliomis bei sveikomis vaikų auginimo formomis. Vaikų poreikiai yra milžiniški, ir kai tėvai tų poreikių nepatenkina – nesvarbu, ar visuomenė tą pastebi, ar jai tai rūpi, ar ji bent mirkteli – vaikas patiria smurtą. Vaikai pasaulyje gimsta turėdami teisę, kad visi jų poreikiai būtų patenkinti. Tai yra tėvų atsakomybė, ir nors tėvai turi visą paletę būdų ir technikų, kaip šią atsakomybę nusimesti ir patologizuoti vaiko gynėjus, tai faktų nekeičia. Vaikai patiria kančią, kai jų poreikiai būna nepatenkinti. Ir nors už tai, ką rašau, galiu pasirodyti fanatiku, taip bus tik todėl, kad aš tvirtai stoju emocinėn mažiausiai visuomenėje teisių turinčios mažumos pusėn – vaiko pusėn. Taip elgiasi ar turi gebėjimo elgtis labai mažai kas (įskaitant ir tėvus – tuos iš esmės netikrus visuomenėje pačių nekalčiausiųjų ir trypiamųjų gynėjus).

Kai mama susilaukia vaiko, nes jaučia, kad jos gyvenimas emociškai nevisavertis, ir nori kažko, kas jai suteiktų pilnatvės, jos vaikas PASMERKTAS patirti smurtą. Jis pajus jos giliausius nesąmoningus poreikius dar būdamas gimdoje ir augs jų link, kad būtų tikras, jog bus mylimas, o patiriamas smurtas nuo to momento tik didės.

Kai mama dėl tam tikros priežasties vartoja psichotropinius vaistus arba geria alkoholį, arba rūko, ji tampa vaikui emociškai mažiau prieinama, o tai yra smurtas. Viskas, kas mamą atitolina nuo gilaus ryšio su savimi ir nuo jos giliausio gijimo proceso, yra žiaurumas prieš jos vaiką. Tai taip pat gali prasidėti ir gimdoje – bet tęstis per visą vaiko vaikystę.

Kai mama ir tėvas pykstasi vaiko akivaizdoje arba dar blogiau – santuokoje naudojasi vaiku kaip priemone, netgi jei tai vyksta labai švelniai ir subtiliai (ir tai mūsų visuomenėje pasitaiko taip nepaprastai dažnai, kad faktiškai yra nepastebima), vaikas kenčia nuo smurto. Vaikams reikalingi abu tėvai, kurie tarpusavyje gyventų radikalioje emocinėje harmonijoje. Bet kokia šeimos dinamika, neatitinkanti šio esminio kriterijaus, sukuria vaikui toksiškas sąlygas.

Kai tėvai nėra išsigydę kurių nors traumų, kilusių iš savo pačių vaikystės – kad ir kokios nedidelės traumos tai būtų – jie neturi kito pasirinkimo, tik nesąmoningai išveikti* tas traumas ant savo vaiko. Tai dažniausiai pasireiškia subtilia ir simboline forma, pavyzdžiui, dvikalbe*, ultimatumų kėlimu ar sąlygiška meile, tačiau tai taip pat yra smurtas. Tėvai neišvengiamai savo neįsisąmonintas vaikystės traumas nesąmoningai išveikia ant savo vaikų. Kadangi vaikams taip reikia tėvų meilės ir jie turi tiek nedaug resursų, kad galėtų apsiginti, jie yra stipriausi tėvų išveikos magnetai.

Kai tėvai kokybiškai neskiria 100 procentų savo energijos savo vaikui auginti ir puoselėti, vaikas kenčia nuo smurto. Ir kiek tėvų gali realistiškai pasakyti, kad jie savo vaikui kokybiškai skiria bent 20 procentų savo energijos? Kai kurie tėvai gali teigti, kad jie tą daro, bet tai nereiškia, jog šis jų argumentas svarus. Dauguma tėvų neigia ir ginasi nuo tiek daug dalykų, kad gali racionalizuoti beveik bet kokį savo elgesį. Mes gyvename pasaulyje, kur dauguma žmonių yra beveik visiškai nesąmoningi ir nesuvokia, kas jie yra – ir kokie yra tikrieji jų veiksmų motyvai. Nenuostabu, kad labiausiai nesąmoningi žmonės dažnai manosi esą nušvitę*. Taip manyti patogu. Disociacija imituoja nušvitimą.

Iš mano tekstų gali atrodyti, kad aš tėvams keliu neįmanomus standartus. Gerai! Taip ir yra. Daugumai tėvų aš kartelę iškeliu neįmanomai aukštai, nes dauguma tėvų jokiu būdu neturėtų turėti vaikų. Giliame emociniame lygmenyje jie vos gali pasirūpinti savimi ir emocine prasme patys vis dar YRA vaikai. Mūsų pasaulyje vykstantis siaubas yra pakankamas to įrodymas!

Žiūrint iš vaiko perspektyvos, kartelė, apie kurią kalbu, yra visiškai ne per aukštai, o kančia, kurią vaikas jaučia, jei tėvai visiškai nepatenkina jo poreikių (nekalbant apie tai, kad jie tam aktyviai priešinasi), parodo, kokia šiuo klausimu yra vaiko nuomonė.

Jeigu vaikai jaustųsi pakankamai saugūs, kad galėtų kalbėti apie savo giliausius jausmus, ir neturėtų nei poreikio, nei motyvacijos apsaugoti savo tėvų neigimo, jie patys būtų aktyviausi kovotojai prieš visas smurto prieš vaikus formas. Ir dažnai jie taip ir daro, bet mūsų nesveika visuomenė nesupranta šio vaiko aktyvumo. Kiekvienas verkiantis ir rėkiantis vaikas, kuris yra prisegtas vežimėlyje, pasisako prieš smurtą prieš vaikus, tačiau tik nedaugelis tą pastebi – ir netgi jei pastebi, yra tabu įžengti į šventą šeimos pasaulį ir kažką pasakyti. Šiame nesveikame pasaulyje ginti tėvų smurtavimo neigimą yra šventa. O išduoti savo vaikus yra norma.

Bet ne be priežasties maži vaikai sukaustyti stebi kitus rėkiančius ir verkiančius vaikus: jie žino, ką patiria rėkiantis ir verkiantis vaikas. Jie kančią pažįsta. Jie atsimena. Jie prieš save mato savo pačių atvaizdą, besileidžiantį į tą patį emocinį klozetą, į kurį juos pačius nuleido jų tėvai.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Dvasia, siela (angl. soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis; psichika. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Nušvitimas (angl. enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Kitos sąvokos:

Išveika (angl. acting out) – psichologinė sąvoka, kuria apibūdinamas veiksmas, kuriuo individas išreiškia arba kartoja nesąmoningas fantazijas, geismus ar psichikos konfliktus. Tokiems veiksmams apskritai būdingas impulsyvumas ta prasme, kad jie nesiderina su normalia individo elgsena.

Dvikalbė (angl. doublespeak) – sąvoka iš G. Orwello novelės „1984-ieji“, reiškianti dviejų priešingų dalykų sakymą arba kitokį realybės ir tiesos iškreipimą kalba: žodžių vartojimas ne jų tikrąja prasme; eufemizmų vartojimas, siekiant minimizuoti ar suklaidinti; dviprasmybės; ir pan.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.