Savimi pasitikinčio ir nepasitikinčio žmogaus bruožai

Manęs ne vienas žmogus tiesiogiai ar netiesiogiai vis paklausia, kas yra sveikas pasitikėjimas savimi, kaip išmokti pasitikėti savimi ir kiek turėtų būti svarbi kitų žmonių nuomonė. Šį klausimą iškelia ir klientai, ir pažįstami, ir nepažįstami. Tema yra labai plati, ir šioje įrašų serijoje pabandysiu į tai bent jau dalinai atsakyti. Kadangi apie pasitikėjimą savimi bendrais bruožais jau esu šiek tiek kalbėjęs, tai rekomenduoju pasigilinti ir į mano jau publikuotą medžiagą (paskaityti įrašą ar pažiūrėti video).


Vartojamos sąvokos:

[Sveikai] savimi pasitikintis žmogus – asmuo gebantis save vertinti adekvačiai (savęs nenuvertina ir nepervertina), t. y. kuo teisingiau, lyginant su realybe, žmogus vertina savo savybes, veiksmus, gebėjimus, kompetencijas, tuo jo pasitikėjimas savimi didesnis.

Savimi nepasitikintis žmogus – asmuo, save nuvertinantis arba pervertinantis, t. y. kuo neteisingiau, lyginant su realybe, žmogus save vertina, tuo jo pasitikėjimas savimi mažesnis.

Nuomonė / vertinimas / kritika. Šioje įrašų serijoje žodžius nuomonė, vertinimas ir kritika vartoju sinonimiškai. Čia omeny turiu kito žmogaus žodžius, apibūdinančius mus – nesvarbu, ar apibūdinimas teigiamas, ar neigiamas, teisingas ar neteisingas.  

Savimi nepasitikintis žmogus ir savivertė

Visa esmė ta, kad nepasitikintys savimi žmonės nemoka adekvačiai savęs vertinti – jų vertė priklauso nuo kitų žmonių vertinimo: jeigu kas nors sako, kad esu negražus ar kvailas, ar niekam tikęs, ar sėkmingas, ar gražus, ar protingas, vadinasi esu negražus ar kvailas, ar niekam tikęs, ar sėkmingas, ar gražus, ar protingas. Jeigu niekas nesako, kad esu sėkmingas, gražus ar protingas, tai esu nevykėlis, negražus, kvailas, nemylimas, nereikalingas, bevertis. Kitaip tariant, tokiam žmogui atrodo, kad jis, tiesiog kaip toks, yra visiškai bevertis: jeigu nesu „aš + kažkas, kas nėra mano tikrojo Aš dalimi (daiktas, prašmatnus rūbas, apsimestinis elgesys, pinigai etc.)“, tai esu nevertingas. Jeigu tiesiog būsiu savimi, tai būsiu nevertingas.

Taigi, nepasitikintys savimi žmonės viduje jaučia tuštumą, jaučiasi nepilnaverčiai, nevertingi ir todėl tą kompensuoti bando per išorinius dalykus: kitų žmonių vertinimą, pasitelkdami pinigus, išvaizdą, socialinį statusą, seksą, narkotikus ar alkoholį, santykius, pirkdami naujus daiktus ir t. t. Visuomenėje apstu „sėkmingų“ ir „laimingų“ žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo laimingi ir turintys viską, ir žmonių, kurie nori tapti tokie, kaip minėtieji „laimingi“ žmonės, tačiau pasigilinus matyti, kad ta „laimė“ ir „pasitikėjimas savimi“ yra tik fasadas, atspindintis didžiulį nelaimingumą, liūdesį, beviltiškumą ir desperatišką norą būti mylimam, kitaip tariant, gauti meilės, kurios negavo vaikystėje: „Mama / tėti, mylėk mane!.. Mama / tėti, žiūrėk, ką aš turiu ir ką aš moku!..“

Deja, kad ir kiek išorinio savo vertės „patvirtinimo“ gautų, kad ir kiek daiktų nusipirktų, kad ir kaip „gražiai“ atrodytų, tokie žmonės giliai viduje visvien jaučiasi tušti, nevertingi ir priklausomi nuo kitų žmonių – juk be kitų žmonių įvertinimo jie yra beverčiai ir praktiškai neegzistuojantys, nes patys savo tikrosios vertės nusistatyti nemoka. Tad užburtas ratas sukasi toliau, keldamas vis daugiau nepasitenkinimo, beviltiškumo, nerimo, vienatvės, beprasmybės, psichologinių, emocinių, fizinių ir / ar seksualinių sutrikimų.

Savimi nepasitikinčio žmogaus bruožai

Save nuvertinantiems žmonėms būdinga: 
  • dažnas gėdos ir / ar kaltės jausmas;
  • manymas, kad fundamentaliai, kaip žmogus, esi menkesnis už kitus, nevertas meilės ir to, ką turi ar gali turėti;
  • perdėtas nuolankumas ir nusižeminimas, savo poreikių ignoravimas ir koncentravimasis į kitų žmonių poreikius, gyvenimas „dėl kitų“;
  • nuolatinis nerimastingų ir pasikartojančių minčių ar situacijų sukimasis galvoje;
  • įsivaizduojamų scenarijų ir situacijų analizavimas;
  • neryžtingumas;
  • dėmesio baimė;
  • pasyvi agresija;
  • tikslų neturėjimas ir nesiekimas, stagnacija.

Save pervertinantiems žmonėms būdinga: 
  • noras dominuoti;
  • manymas, kad fundamentaliai, kaip žmogus, esi vertingesnis už kitus, nusipelnai daugiau;
  • manymas, kad tau kažkas tiesiog priklauso, kad kiti tau kažką skolingi (nepelnyta teisė, angl. – entitlement);
  • grandioziškumas, arogancija;
  • dėmesio siekimas;
  • kitų žeminimas;
  • perdėtas rizikavimas;
  • aktyvi agresija;
  • iškreiptų, nesveikų, „netikrų“ tikslų turėjimas ir siekimas.

Tas pats žmogus gali turėti abiems tipams būdingų bruožų (priklausomai nuo situacijos), t. y. kai kuriose situacijose jis save nuvertina, o kai kuriose pervertina. Taigi, tam pačiam žmogui kartais gali būti būdingi aukščiau minimi save nuvertinančio žmogaus bruožai, o kartais – save pervertinančio.

Tačiau abiejų tipų žmonėms būdinga:
  • dažnas ir stiprus nesaugumo jausmas;
  • vidinė našta;
  • vidinė tuštuma, beprasmybė ir vienatvė;
  • ryšio su savimi nebuvimas (su savo praeitimi, su savo emocijomis, su savo poreikiais);
  • perfekcionizmas / klaidos baimė;
  • atsakomybės už save ir savo veiksmus neprisiėmimas ir noras, kad jais pasirūpintų kiti;
  • nemokėjimas būti vienam, tvirto ryšio su savimi neturėjimas;
  • perdėtas prisirišimas prie kito žmogaus ir impulsas kitus kontroliuoti ir jais manipuliuoti (kopriklausomybė, angl. – codependency);
  • savo ir kitų žmonių asmenybės ribų nesuvokimas;
  • emocinis nestabilumas ir impulsyvumas;
  • perdėtas emocionalumas ir / arba emocinis nejautrumas;
  • piktnaudžiavimas galia;
  • destruktyvus ir / ar savidestruktyvus elgesys;
  • seksualinė disfunkcija ir deviacija;
  • įvairios priklausomybės;
  • empatijos stoka;
  • dažnas sumišimo, neaiškumo, pasimetimo jausmas; 
  • perdėtas dėmesys savo išvaizdai;
  • aiškios metodologijos tiesai nustatyti neturėjimas (t. y. nemokėjimas objektyviai įvertinti, kas yra tiesa); 
  • emocijomis paremtas savęs, kitų žmonių (ir apskritai realybės) vertinimas bei emocijomis paremtas elgesys: „teisinga tai, kas man kelia malonias emocijas, neteisinga tai, kas man kelia nemalonias emocijas“; 
  • iškreiptas realybės suvokimas;
  • aiškaus vertybių kompaso neturėjimas;
  • nebuvimas savimi, apsimetinėjimas, manipuliavimas;
  • nesveiki, žalingi, toksiški asmeniniai santykiai;
  • ir kt.

Savimi pasitikintis žmogus ir savivertė

Savimi pasitikinčio žmogaus savivertės jausmas kyla iš vidaus. Toks žmogus save įvertinti moka pats ir tą daro adekvačiai, t. y. savo mintis, veiksmus, tikslus, gebėjimus, kompetencijas ir kitų žmonių žodžius apie jį lygindamas su tikrove. Tokiam žmogui kitų patvirtinimo nereikia. Kadangi savimi pasitikinčio žmogaus savivertė kyla iš vidaus, nes save racionaliai ir adekvačiai įvertinti jis moka pats, tai jis nėra priklausomas nuo kitų žmonių vertinimo ir kitų nuomonė apie jį jam stiprių emocinių reakcijų nesukelia. Taigi, jo neveikia nepagrįsta kritika ar įžeidinėjimai. Jis arba žino, kokia informacija apie jį teisinga, arba moka objektyviai įvertinti, ar ta informacija teisinga, ir tuomet padaro atitinkamas išvadas. Toks žmogus mato, su kokiais motyvais ta informacija pasakoma: nuoširdžiai, geranoriškai ir empatiškai ar bandant manipuliuoti. Adekvačiai savimi pasitikintis žmogus drąsiai bei smalsiai priima konstruktyvią kritiką ir būna už ją dėkingas – ir priešingai, beprasmius ar įžeisti bei manipuliuoti skirtus žodžius jis atmeta kaip neteisingus ir nevertingus, atitinkamai įvertindamas juos sakantį žmogų ir jų tarpusavio santykius.

Savimi pasitikinčio žmogaus bruožai:

O kas būdinga jums? Kaip įvertintumėte savo pasitikėjimo savimi lygį?


Rekomendacijos:

Pasitikėjimas savimi (įvadas)

Daug nuorodų į susijusią medžiagą matote pačiame įraše, tad paspaudę ant pabraukto teksto galite ta tema sužinoti daugiau.

Jums rekomenduojame

0 comments