Pagrindinė priklausomybės priežastis – neįsisąmoninta emocinė trauma. Kai traumos (nesvarbu, sunkios ar lengvos) yra neįsisąmonintos, jos pasąmonėje palieka skausmingų, neįsisąmonintų jausmų pelkę. Šie jausmai niekada nebūna ramūs – jie triukšmingai veržiasi į laisvę. Kai jie išreiškiami atvirai ir be apsimetinėjimo, tai aktyvuojamas gijimo procesas. Tačiau gijimo procesas yra toks skausmingas ir potencialiai sutrikdantis, kad labai mažai žmonių (nebent jie turėtų stiprų bei brandų palaikymą iš išorės ir vidinį savęs suvokimą) gali išdrįsti tuo užsiimti.

Tačiau žmogaus negebėjimas išgyti nesustabdo jo neįsisąmonintų jausmų poreikio būti išreikštiems. Jeigu nepasirenkama užsiimti gijimu, šie jausmai pasireiškia kaip simptomai, kurių vienas iš pogrupių yra priklausomybė. Priklausomybės tikslas – nukreipti ir numalšinti skausmingus ir besiveržiančius jausmus, naudojantis tariamai patogia alternatyva, neleidžiant jiems išlįsti į sąmonę. Žiūrint iš trumpalaikės perspektyvos toks procesas yra ramesnis nei gijimas, tačiau žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos tai tik prailgina gilią psichinę kančią ir sukuria naujų padarinių jau ir taip problematiškame gyvenime.

Priklausomybių rūšys skiriasi intensyvumu, pašaliniais efektais ir tuo, kiek ta konkreti priklausomybė yra priimta visuomenės. Kai kurios priklausomybės visuomenėje aiškiai priskiriamos negatyviam spektrui, pavyzdžiui, priklausomybė nuo heroino ar benzino uostymas. Kitos, pavyzdžiui, darboholizmas arba priklausymas kultui ar į kultą panašiai grupei visuomenės akyse nėra taip aiškiai negatyvios ir gali sukelti visuomenės pritarimą ar net suteikti privalumų. O kai kurios priklausomybės, pavyzdžiui, vaikų turėjimas ir buvimas nebrandžiuose santykiuose, yra tokios išplitusios, priimtos ar net šlovinamos, kad dažniausiai apskritai nėra laikomos priklausomybėmis – ir todėl sudaro dabartinės visuomenės pamatą.

Šiandieninė visuomenė, ir daugybė visuomenės gydytojų, visuotinai pripažįstamas priklausomybes gydo „nuo jų kenčiantiesiems“ paprasčiausiai padėdamos rasti švelnesnių, pakaitinių priklausomybių ar kitokių, švelnesnių simptomų. „Anoniminiai alkoholikai“ („AA“) yra puikus to pavyzdys: šios organizacijos nariai skatinami ar net spaudžiami išmokti disociatyvių technikų, kaip priklausomybę nuo alkoholio pakeisti priklausomybe nuo buvimo „AA“ kulto nariu. Nors tai kenčiančiojo nuo priklausomybės gyvenimui gali suteikti daugiau ramybės (kenčiantysis nuo priklausomybės turi pripažinti, jog vis dar yra priklausomas, kad galėtų toliau būti „AA“ nariu , o tai leidžia daryti prielaidą, kad bent jau šiuo aspektu „AA“ yra nuoširdūs), tačiau tai toli gražu nepadeda žmonių rasei optimaliai evoliucionuoti ar asmeniui rasti gilesnę ir nuoširdesnę ramybę. Kito varianto, išskrus traumų įsisąmoninimą, nėra, o simptomų ar priklausomybių pakeitimas kitkuo ir tėra tik pakaitalas. Tos emocinės žaizdos, dėl kurių nėra išjaustas sielvartas, nuodija psichiką, nuodija žmonių giminę ir iš esmės nuodiją mūsų pasaulį.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.