Tęsiant savo paskutinįjį įrašą „Pradžia – pakilimas iš duženų“...

Kai pradėjau suvokti, kokie įsitikinimai sudaro mano įsitikinimų sistemos pagrindą, galėjau pradėti suprasti, kad jie iš tikrųjų nebuvo tiesa. Kai tą supratau, galėjau pažvelgti į tai, kodėl jie buvo neteisingi (ar bent jau kodėl jie nebebuvo teisingi), o tada galėjau pradėti pakeitimo procesą. Pakeisti melus tiesa trunka gana ilgai, nes mano atveju melo, kuriuo apie save tikėjau, buvo tiek daug, ir kiekvienas naujas dalykas, esantis už rūko ribų, buvo kažkas, į ką turėjau pažvelgti per savo naująją tiesos prizmę.

Kaip pavyzdį paimkime šį tinklaraštį. Prieš keletą metų turėjau kitą tinklaraštį. Jame rašiau tą patį, ką rašau čia, bet visiškai nesistengiau jo viešinti. Nesidalindavau nuorodomis Facebook‘e. Nenaudojau raktinių žodžių ar žymių, kad mane būtų galima rasti naudojantis paieškos sistemomis. Bijojau, kad mano įrašus kažkas iš tikrųjų perskaitys! Nuorodą į tą tinklaraštį buvau įdėjusi kaip automatinį savo elektroninio pašto parašą, bet prieš siųsdama laišką visada ją ištrindavau. Aš savimi labai nepasitikėjau ir neabejotinai bijojau savo pačios informacijos. Ši problema dažna tiems iš mūsų, kurie turime klaidingą įsitikinimų sistemą – mūsų pasitikėjimas savimi yra sutrikęs, nes mums daugybe įvairiausių būdų yra sakoma, kad mūsų jausmai yra neteisingi ir kad mes savęs nepažįstame.

Aš taip pat bijojau, kad tinklaraštį perskaitys mano tėvai ir ant manęs supyks. Nenorėjau įžeisti jų jausmų, bet giliai viduje labiau bijojau juos prarasti. Atrodė, kad privalau rinktis tarp tiesos ir tėvų buvimo savo gyvenime. Kažkodėl tikėjau, kad jeigu jie mane atstumtų, tai be jų negalėčiau gyventi. Manau, šis įsitikinimas atėjęs iš mano vaikystės, kai jis iš tikrųjų buvo teisingas, ir šią netiesą mes nešiojamės net būdami seniai užaugę. Kita priežastis, kodėl bijojau, kad mano mama perskaitys mano tinklaraštį, buvo tai, jog ji grasino imtis teisinių priemonių, jeigu aš nuspręsčiau parašyti knygą. (Įdomus pastebėjimas yra vien jau tai, kad ji iškart pamanė, jog mano knyga būtų apie ją, bet apie tai galbūt pakalbėsiu kada nors kitą kartą.) Giliai viduje bijojau, jog mano naujoji tiesa yra kažkuo bloga, ir kažkuria dalimi vis dar tikėjau, kad vis dar esu bevertė, kad vaikystėje smurtingo ir nuvertinančio elgesio aš nusipelniau ir kad esu labai problematiškas bei emociškai nestabilus žmogus. Visi šie dalykai man trukdė tuo kitu tinklaraščiu dalintis su žmonėmis, išskyrus keletą artimų draugų.

Negalėjau prisiimti atsakomybės už savo skleidžiamą žinią, nes vis dar tikėjau, kad esu ne tokia vertinga, kokia galėčiau būti. Šioje vietoje vis dar veikė mano senoji įsitikinimų sistema. Buvau tikra, kad žmonės apie mane galvos blogai, jeigu rašysiu tokią tiesą. Buvau tikra, kad žmonės iš manęs šaipysis ir sakys: „Kas ji tokia manosi esanti? Kokia beprotiška informacija. Tai absurdiška.“ Nors ir sąmoningai žinojau, kad mano informacija apie pilnatvę ir laisvę yra teisinga, svarbi ir būtent tai, ką žmonės nori girdėti, bet pasąmonėje (ten, kur veikė mano įsitikinimų sistema) buvo mintis, kad ji neteisinga. Giliau mano galvoje vyko karas!

Aš ir toliau siekiau pilnatvės bei laisvės nuo neteisingų įsitikinimų ir dirbau su savimi, stengdamasi savo galvoje melą pakeisti tiesa. Kai pradėjau kalbėti psichikos sveikatos seminaruose ir supratau, kokią įtaką darau žmonėms tų seminarų metu, pasidarė lengviau priimti tai, kad yra nemažai žmonių, kuriems mano teikiama informacija labai patinka, ir kad jie nori ją išgirsti. Galiausiai sugebėjau atidengti savyje vykstantį karą ir pradėti su tuo tvarkytis.

Kovokite su rūku!

Su meile
Darlene

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai