Tai, kad pastaruoju metu žiniasklaida daug dėmesio skiria chuliganizmo mokyklose fenomenui, yra gera proga pasidžiaugti. Pagaliau pasaulis ėmė rimtai žiūrėti į vaikus – mažiausiai galios turintį bendruomenės sektorių. Mokyklose vykdomos iniciatyvos skirtos įsikišti identifikuojant chuliganus ir jų aukas, o tada juos konsultuoti ir išmokyti efektyvesnių socialinių įgūdžių. Sukurtos programos, kuriomis siekiama mokyklos chuliganus išmokyti kitokio elgesio, impulsų valdymo, konfliktų sprendimo ir derybinių įgūdžių. Agresijos aukoms siūlomas palaikymas, apsauga ir užtikrintumo (kur tik pritaikoma) mokymai.

Nors toks alopatinis metodas gali būti kažkiek naudingas, bet problematiška, kad tai tik dalinis sprendimas. Jeigu bandydami panaikinti smurtą mokyklose mes susitelkiame tik ties chuliganu, tai galime padaryti prielaidą, kad jis ar ji yra „blogas vaikas“ – vienintelė smurto priežastis. Labai lengva ir labai paprasta kaltinti chuliganus dėl jų chuliganiško elgesio. Mes juos išskiriame, užklijuojame jiems „problematiškai besielgiančio vaiko“ ar „vaiko su dėmesio sutrikimu“ etiketę. Tikėtina, kad kokioje nors laboratorijoje kas nors bando izoliuoti „chuliganizmo“ geną. Yra netgi farmacinė kompanija, ieškanti biocheminių chuliganizmo priežasčių: „Palaukite, kol mūsų akcininkai išgirs, kad sukūrėme raminamąjį vaistą chuliganiškiems vaikams!“

Jeigu mes agresyvaus vaiko prašome už savo agresyvų elgesį prisiimti visą atsakomybę, tai tam tikra prasme chuligano atžvilgiu elgiamės chuliganiškai. Tai dar labiau ignoruoja chuligano skausmą – jis pats vienokiu ar kitokiu būdų buvo nuskriaustas ir savo nuoskaudą išveikia ant kitų. Tiesa ta, kad smurtas auga ne iš žmogaus vidaus. Smurtas yra skriaudžiančių šeimų simptomas, tikriausiai tokių, kurioje šeimos nariai skriaudžia vienas kitą.

Jeigu mes tikime, kad galima išmokti geresnių socialinių bendravimo įgūdžių, tai netiesiogiai taip pat tikime, kad polinkis į smurtą irgi yra išmokstamas. Tai suerzins tuos, kurie brangina mintį apie „blogą“ prigimtį, t. y. kad žmonės paprasčiausiai gimsta blogi. Daugybė studijų, pakartotų visame pasaulyje, parodė, kad smurtas namuose (ir fizinis, ir žodinis) sukuria smurtaujančius vaikus. Australijoje tyrimas nustatė sąsają tarp šeimos disfunkcijos ir smurtaujančių vaikų (Rigby K., Journal of Family Therapy, 1994 gegužė). Labai nedaug pažiūrų yra paremta tokiu dideliu kiekiu mokslinės literatūros kaip ši, tačiau stebina tai, kiek mažai dėmesio skiriama chuliganų šeimoms.

Chuliganizmą tinkamiausia suvokti kaip prisitaikantį elgesį, kuris tam tikrų šeimų kontekste yra visiškai suprantamas. A. C. Baldry ir D. P. Farrington studijoje, publikuotoje „Journal of Legal and Criminological Psychology“ (1998 rugsėjis), ištirti 11–14 metų mokiniai, kurie buvo chuliganai ir / arba aukos. Paaiškėjo, kad abiejų tipų vaikai kilę iš šeimų, kur taikomas „autoritarinis“ vaikų auginimo stilius. Kitaip tariant: „Darysi taip, kaip liepiu, nes kitaip bus blogai, ir neklausinėk kodėl!“ Autoritarinis valdymas pasižymi bausmių taikymu, nekintamu jėgos disbalansu tėvų naudai ir paaiškinimo, derėjimosi ar pasitarimo nebuvimu.

Socialinio išmokimo teorija yra vyraujanti psichologijos kryptis, teigianti, kad smurtingas elgesys yra išmokstamas. Remdamiesi neįtikėtina gausybe mokslinių duomenų, socialinio išmokimo šalininkai paaiškina, kad vaikai elgtis smurtingai išmoksta mėgdžiodami smurtaujančius pavyzdžius savo gyvenime. Tai reiškia, kad tėvai, kurie taiko fizines bausmes ar žodinį smurtą siekdami savo vaikus „kontroliuoti“, nenorėdami elgiasi kaip chuliganiško elgesio pavyzdžiai (Bandura, 1973, Baron, 1977). Antriniai smurto pavyzdžiai yra vyresnieji broliai ar seserys, smurtas medijose, bendraamžiai ir netgi mokytojai. Spatz-Widom (1989) atliko išsamią mokslinę analizę apie tai, ar smurtas perduodamas iš kartos į kartą. Ji rado svarių įrodymų pažiūrai, kad smurtas sukuria smurtą. Labai mažai klausimų psichologai yra tokie vieningi kaip šiuo. Ta pati tendencija matyti žiūrint net ir į žodinį smurtą, kaip nustatė Y. M. Vissing ir kiti (straipsnis žurnale „Child Abuse and Neglect“, 1991). Jų studija atskleidė, kad vaikai, namie patyrę daug žodinio smurto (keiksmų ar įžeidinėjimų), dažniau pasižymėjo nusikalstamumu ir socialine agresija.

Sąrašą iki begalybės tęsia kitos studijos, pavyzdžiui, McCord‘o (1979) 230 berniukų studija, kuria nustatyta, kad jis, remdamasis smurtingu auginimu, galėjo tiksliai nuspėti nusikalstamą elgesį 3 iš 4 atvejų. Sheline ir kiti (1994) nustatė, kad pradinės mokyklos berniukų „elgesio problemos“ be išimties kilusios dėl tėvų švelnumo trūkumo ir dėl to, kad tėvai drausminimui taikė mušimą. 570 vokiečių šeimų studijoje Muller ir kiti (1995) nustatė tiesioginę sąsają tarp žiaurios bausmės ir antisocialaus vaikų elgesio.

Neseniai psichologė Elisabeth Gershoff (2002) prisiėmė milžinišką užduotį surinkti visas per daugiau nei 60 metų atliktas studijas, kad galėtų ištyrinėti fizinės bausmės pasekmes – iš viso 88 studijos. Ji atsižvelgė tik į tas studijas, kuriose tirtas įprastas mušimas ar pliaukštelėjimas, ir atsisakė tų, kuriose tirtos fizines traumas sukėlusios ar teisine prasme smurtingos bausmės. Jos rasti įrodymai buvo neįtikėtini ir būdingi visoms studijoms be išimties: netgi dėl įprasto mušimo vaikai linkę tapti agresyvesniais. Mes nebegalime prieš save apsimetinėti, kad įprastas mušimas nėra smurto rūšis, nes tai gali vesti – ir dažniausiai veda – į agresyvesnį vaikų elgesį.

Nesunku suprasti, kodėl vaikai, kuriems taikoma fizinė bausmė, gali tapti chuliganais. Jau gana seniai (1977) mokslininkai-psichologai Walters ir Grusec padarė išvadą, „kad fizinė bausmė <...> veda į agresyvesnį elgesį ir kad tokio agresyvesnio elgesio mechanizmas yra mėgdžiojimas“. Vaikus mušantys ar jiems pliaukštelėjantys tėvai nenorėdami elgiasi kaip chuliganiško elgesio pavyzdžiai. Kaip tai veikia, sumaniai pademonstruota atliekant daugybę eksperimentų, minimų Bandura‘os knygoje (1973) „Aggression: A Social Learning Analysis“. Šie eksperimentai detaliai pavaizduoja, kaip vaikai mėgdžioja suaugusiuosius, kurie smurtauja prieš žaislinius manekenus.

Kad pavyzdinis elgesys būtų efektyviai perduotas, reikalingos 3 pagrindinės sąlygos. Pirma, vaikai labiau linkę mėgdžioti pavyzdžius, kuriuos gerbia ar myli. Būtent todėl tėvai yra tokie įtakingi pavyzdžiai. Antra, labiau tikėtina, kad pavyzdžio veiksmai bus atkartoti, jei matyti, kad jie yra sėkmingi. Kitaip tariant, požiūris, kad „teisus tas, kas stipriausias“ perduodamas tada, kai mušantysis sėkmingai pakeičia vaiko elgesį ir nesulaukia pasipriešinimo. Trečioji sąlyga: kad smurtas būtų atkartojamas, jis turi būti teisėtas ir sankcionuotas. Kitaip tariant, vaikai lengviau perima smurtingą elgesį, jei jie yra įtikinti, kad žiauri bausmė yra „pelnyta“.

Nustatyta, kad smurtaujantys vaikai yra kilę iš smurtingų arba nesirūpinančių šeimų. Tai jau visiškai aišku. Tačiau tik maždaug pusė smurtą patyrusių vaikų patys tampa smurtautojais. Kodėl? Asmenys, kurie lieka įsitikinę, jog žodinis ar fizinis smurtas prieš juos buvo „pelnytas“, daug labiau linkę patys elgtis smurtingai. Tai tiesa ir kalbant apie matytą smurtą prieš kitus. Bandura (1973) nurodo į studiją, kuri nustatė, kad vaikai vaizdinėje medžiagoje matytą smurtingą elgesį mėgdžiojo daug labiau, jei tokiam elgesiui suaugusysis pritarė; mažiau, jei suaugusysis tylėjo; ir dar mažiau, jei vaizdinėje medžiagoje rodomam smurtui suaugusysis išreiškė nepritarimą. Vaikai, kurie užauga tikėdami, kad jie teisėtai nusipelnė būti mušami, tolesniame gyvenime smurtą daug labiau priima ir apskritai būna jam nejautrūs. Tokie asmenys yra puikūs kandidatai tapti chuliganais, aukomis arba ir tuo, ir tuo.

Žiaurios bausmės pašalinis efektas tas, kad ji padaro žmones nejautrius savo skausmui, o vėliau ir kitų skausmui. Būtent šis nujautrinimo procesas ir palengvina smurtingą elgesį. Šis nujautrinimo procesas prasideda tada, kai vaikas, kuriam užklijuojama „blogo“ ar „nepaklusnaus“ etiketė, prisiima kaltę ir tuo susijusį smurtą. Ant žaizdos užsideda „šašas“, paslepiantis po juo tvinksintį gilų skausmą. Juntamas skausmas ir išdavystė yra uždengiami, minimizuojami, sumenkinami ar neigiami. Kurtumas savo paties skausmui yra abejingumo kitų skausmui priežastis. Tie, kurie nesitveria pykčiu, tampa chuliganais, o tie, kuriuos suparalyžiuoja baimė – aukomis. Kiti blaškosi kažkur viduryje, kartais besielgdami kaip nusipelnę bausmės, o kartais – pagal „teisus tas, kas stipriausias“ principą. Kraštovaizdis pilnas taškučių, žyminčių baustuosius ir muštus, kurie užaugę savo patirtį menkina arba be emocijų teigia: „Tai man nepadarė jokios žalos!“

Kaip neįtikėtinai suaugusieji linkę sumenkinti ar pateisinti bet kokį vaikystėje patirtą smurtą, niūriai iliustruoja studijos, pavyzdžiui, Berger ir kiti (1988) bei Knutson ir Selner (1994). Abi studijos rado daugybę respondentų, teigusių, kad vaikystėje jie buvo baudžiami taip brutaliai, kad prireikė hospitalizacijos, tačiau tik 43 % ir 60 % (atitinkamai) iš jų manė patyrę smurtą! Ir priešingai, Hunter ir Kilstrom (1979) nustatė, kad tie žmonės, kurie dėl bet kokio vaikystėje patirto smurto atvirai jautė pyktį, statistiškai buvo linkę prieš kitus smurtauti mažiau. Mušamiems vaikams, kurie rizikuoja tapti chuliganais ar nusikaltėliais, galima padėti, jeigu kas nors labai aiškiai jiems pasako, kad mušimai ir įžeidinėjimai nėra nei pateisinami, nei pelnyti.

Visavertiškesnis (ir todėl efektyvesnis) būdas „gydyti“ mokyklos chuliganus būtų empatiškai patyrinėti aplinką, kurioje smurtingas elgesys buvo išmoktas, o tada bendradarbiaujant su šeimos nariais pakeisti tos aplinkos dinamiką. Jeigu smurtas yra prisitaikantis elgesys, išmoktas šeimos sistemoje, tai būtų nelogiška chuliganą mokyti nesielgti smurtingai, o tada jį (ar ją) grąžinti į tą pačią sistemą, kurią pakeisti jis yra bejėgis. Reikėtų suprasti, kad chuliganiškas elgesys yra atsakas į bejėgiškumą. Chuliganus laikyti nusikaltėliais yra paviršutiniška, nes iš tiesų jie yra aukos. Šeimos dinamika turėtų pasikeisti iš esmės: taikant alternatyvas autoritariniams, bausmių taikymo ar „galios primetimo“ metodams, skirtiems vaikui kontroliuoti.

Sistemų teorija paremti šeimos terapijos modeliai yra nekaltinantys: jie pripažįsta ir patvirtina, kad visi šeimos nariai daro geriausia, ką gali su jiems prieinamais resursais. Galima išmokyti naujų galimybių bendrauti efektyviau, neieškant nei vieno asmens kaltės. Kodėl netaikius politikos, kad mokyklos chuligano tėvai ar globėjai būtų pakviečiami atvykti į mokyklą? To tikslas – identifikuoti visas sritis, kur tėvams gali reikėti palaikymo tvarkantis su stresinėmis situacijomis, išmokyti tėvus užtikrintumo bei neautoritarinių vaikų auginimo metodų ir suteikti tėvams jėgų, įtraukiant juos į programas, kuriose jie galėtų padėti savo vaikams.

Kol namuose bus pateisinamai taikomas smurtas, tol egzistuos chuliganai. Chuliganai mokyklose, chuliganai versle, chuliganai politikoje. Taip pat bus ir aukų. Tai ne gyvenimo faktas, o istorijos artefaktas. Istorikai ir antropologai tik neseniai išsiaiškino, kad iki pat visai neseniai ir per visą žmonijos istoriją vaikų auginimas buvo nepaprastai smurtingas (de Mause, 1982 ir 1988; Blaffer-Hrdy, 2001; Boswell, 1988). Nenuostabu, kad smurtas pasireiškia tokia gausybe įvairiausių formų, visose amžiaus grupėse, ir kad dauguma mūsų galime suklupti ir kartais su savo vaikais elgtis smurtingai, net jeigu prieš smurtą ir kovojame.

Gera žinia ta, kad mušimas, pliaukštelėjimas ir žodinis smurtas prieš vaikus, kaip įprasta pasaulinė mada, jau baigiasi. Jau daugiau nei 10 valstybių uždraudė fizinę bausmę namuose, daugybė šalių juda to link, o daugiau nei 80 valstybių ją uždraudė mokyklose. Gelles ir Straus atlikta apklausa („Journal of Interpersonal Violence“, 1987 birželis) parodė, kad nors ir JAV vis dar nepaprastai daug smurto prieš vaikus atvejų, jų skaičius nuo 1975 iki 1985 metų sumažėjo 47 %. Tokios tendencijos suteikia optimizmo, kad chuliganizmas taps rečiau pasitaikančiu fenomenu. Šis progresas greitės, jei nepamiršime, kad kiekvienas mūsų sutiktas chuliganas yra pats patyręs ar patiriantis chuliganizmą – jeigu siekiame gydyti sistemą, o ne simptomą.

Literatūros sąrašas:
 
Baldry, AC & Farrington DP (1998) 'Parenting Influences on Bullying and Victimisation' Journal of Legal and Criminological Psychology Vol 3(2) pp. 237-254

Bandura, A (1973) Aggression: A Social Learning Analysis New Jersey: Prentice Hall

Baron, RA (1977) Human Aggression NY: Plenum Press

Berger, AM et al (1988) 'The Self-Report of Punitive Childhood Experiences of Young Adults and Adolescents' Child Abuse and Neglect Vol 12 pp. 251-262

Berkowitz, L (1993) Aggression, it's Causes, Consequences and Control NY: McGraw-Hill

Blaffer-Hrdy, Sarah (2001) Mother Nature

Boswell, John (1988) 'The Kindness of Strangers – The Abandonment of Children in Western Europe from Late Antiquity to the Renaissance' New York: Pantheon Books

De Mause, Lloyd (1982) Foundations of Psycho-History Creative Roots Inc. New York

De Mause, Lloyd (Ed) (1988) 'The History of Childhood – The Untold Story of Child Abuse' Peter Bedrick Books, New York

Gelles, RJ and Straus MA (1987) 'Is Violence Toward Children Increasing?' Journal of Interpersonal Violence Vol 2(2) pp. 212-222

Gershoff, Elizabeth (2002) 'Corporal Punishment by Parents and Associated Child Behaviours and Experiences: A Meta-Analytic and Theoretical Review' Psychological Bulletin Vol 128(4) p. 539-579

Hunter & Kilstrom (1979) (Reviewed in Spatz-Widom article)

Knutson, JF and Selner, MB (1994) 'Punitive Childhood Experiences Reported by Young Adults

Over a 10-year Period' Child Abuse and Neglect Vol 18(2) pp. 155-166

Muller, RT et al (1995) 'The Interpersonal Transmission of Corporal Punishment: A Comparison of Social Learning and Temperament Models' Child Abuse and Neglect Vol 19(11) pp. 1323-1335

Rigby, K (1994) 'Psychological Functioning in Families of Australian adolescent schoolchildren involved in bully-victim problems' Journal of Family Therapy Vol 16(2) pp.173-187

Sheline JL et al (1994) 'Risk Factors for Violent Behaviour in Elementary School Boys: Have You Hugged Your Child Today? American Journal of Public Health Vol 84(4) pp. 661-663

Spatz Widom, C (1989) 'Does Violence Beget Violence? A Critical Examination of the Literature' Psychological Bulletin Vol 106(1) pp. 3-28

Vissing, YM et al (1991) 'Verbal Aggression by Parents and Psychological Problems of Children' Child Abuse and Neglect Vol 15(3) pp. 223-238

Walters, GC and Grusec, JE (1977) Punishment San Francisco: WH Freeman

Originalus tekstas anglų kalba.