Pastaruoju metu parašiau keletą gana gilių įrašų apie tai, kaip sujaukiama ir pakeičiama įsitikinimų sistema ir kaip melas, kuriuo tikime kaip tiesa, suformavo mūsų įsitikinimų sistemą ir įkalino mus klaidingumo kalėjime. Ir aš gavau el. laiškų bei klausimų apie „įveikimo dalį“. Įveikimo dalis susideda iš daug dalykų, įprastai vadinamų „procesu“. Per ateinančias kelias savaites tikiuosi apie tai parašyti išsamiau.

Kiekviena proceso dalis turi savų sunkumų, persilaužimų ir džiaugsmo. Tikslas – kiekviename etape siekti pilnatvės; eiti pirmyn. Ryžtingai tęsti, nes už priekyje esančios sienos yra truputėlis laisvės, o už tolesnės sienos – dar truputėlis laisvės. Truputėlis laisvės, truputėlis pilnatvės ir taip toliau, ir taip toliau. Toks yra pakilimo iš duženų procesas.

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš buvau vadinamoji „tiesos ieškotoja“ arba kitaip – „ieškotoja“, man šios sąvokos reiškia tą patį. Studijavau daugybę religijų. Studijavau motyvuojančius kalbėtojus ir mokytojus bei jų darbus. Biblijos studijose 8 metus studijavau graikų ir hebrajų kalbų žodžių kilmę ir kasdien namie su savimi nemažai dirbdavau papildomai. Jaučiau kaltę, kad nejaučiu prasmingumo, kad nesijaučiu gerai ar kad sėkmingai nepritampu. Praktikavau dėkingumą ir jaučiausi kalta, jog giliai viduje buvau nelaiminga; praktikavau pozityvų mąstymą, kasdien melsdavausi, bet niekada nesijaučiau iš tikrųjų gerai. Atsimenu, psichoterapeuto, pas kurį lankiausi dėl vienos iš savo didžiųjų depresijų, kartą paklausiau: „Kada gi aš pagaliau visa tai (savo praeitį) įveiksiu – tą padaryti bandau jau 20 metų?“ Jis pasakė, kad tas smurtas yra mano dalis. Ir kad aš galbūt niekada to neįveiksiu.

Pasijutau, tarsi jis mane būtų pašovęs. Aš jo atsakymą supratau taip: nėra vilties, kad aš kada nors būsiu laisva nuo savo praeities, kuri slapčia mane nuolat tempia į nevilties gilybę. Mano praeitis sujaukė mano pasitikėjimą savimi, mano savivertę ir mano, kaip žmogaus, produktyvumą. Tai tapo manimi. Aš buvau žmogus, patyręs smurtą. Aš buvau žmogus, vartojęs alkoholį ir nelegalius narkotikus, kad susitvarkyčiau su gyvenimu. Aš buvau žmogus, kuris kentėjo nuo depresijos ir disociatyvaus elgesio. Aš buvau žmogus, kuris jautėsi esąs „netinkamas“ ir „nevertingas“. Buvau „panaudota“, purvina ir kupina gėdos. Buvau nepaprastai pavargusi. Šie dalykai apibūdino mane, kaip asmenybę.

Norėjau, kad mane būtų galima apibūdinti kitaip, bet niekaip negalėjau susitvarkyti su savo praeitimi. Norėjau būti „švariai nuplauta“ ir panašių dalykų, kuriuos girdėdavau, kai lankydavausi bažnyčiose, bet to niekaip nepatyriau. O stengiausi iš visų jėgų. Daugiau nei 20 metų klausiausi pamokslų, už mane meldėsi, dalyvavau pagalbos sau programose, seminaruose, konferencijose – viską, ką tik galite įvardinti, buvau išbandžiusi. Nešvarumo jausmas ilgam niekada neišnykdavo – jis visuomet grįždavo.

Man atrodė, kad privalau visus šiuos jausmus slėpti, nes visi kiti sakėsi esą „išgelbėti“, laisvi ar išgiję, bet niekada aiškiai nepasakydavo, ką turi omenyje, tad maniau, kad aš kažką darau ne taip ar kad paprasčiausiai esu nedėkinga. Nesvarbu, kiek kartų kėliausi nuo žemės, mano praeitis visada buvo su manimi, ir mane ji nepaprastai vargino. Tačiau vieną dieną, turbūt tamsiausią dieną prieš aušrą, sutikau vieną žmogų, suteikusį man viltį. Sutikau psichoterapeutą, kuris į viską žiūrėjo kitaip nei visi kiti terapeutai, pas kuriuos iki tol man teko lankytis. Jis pasakė, kad aš galiu susitvarkyti su savo praeitimi, tiesiog turiu išmokti, kaip tą padaryti. Turėjau su savo problemomis stoti akistaton, giliai kastis į savo praeitį ir atidengti melą, kurio tikėjau kaip tiesa, o tuomet pakeisti jį tikrąja tiesa. Taigi, taip viskas prasidėjo.

Laukite tęsinio...
Darlene

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai