Psichologijos pamoka

Ar kada nors susimąstėte, kaip mes tampame nepasitikintys savimi? Kodėl savimi abejojame? Kodėl galvojame, kad kažkas kitas turi žinoti geriau už mus, kas mums geriausia, net tada, kai jau esame suaugę? Ir kas nutinka, kad prieš tapdami tokiais, vaikai taip lengvai susitaiko su mintimi, jog jie nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi blogai?

Tai istorija, kurią kasdien matau kitų žmonių gyvenimuose; žmonių, kurie kovoja trokšdami laisvės ir pilnatvės. Pateiksiu pavyzdį, kaip aš išmokau savimi abejoti – tai tik vienas pavyzdys. Manau, kad remiantis tuo, kaip aš buvau auginama, galima sakyti, jog buvau skatinama savimi abejoti nuo labai ankstyvo amžiaus.

Aš buvau labai tylus, paklusnus ir mielas vaikas. Niekada nekėliau problemų ir nepakliūdavau į bėdą. Bet dėl kažkokių priežasčių aš visuomet buvau pasiruošusi tikėti, kad problema iš tikrųjų esu aš, ir šį įsitikinimą nusinešiau su savimi į pilnametystę ir į visus santykius, kokius tik teko turėti. Kai buvau penktokė, t. y. 10 metų amžiaus, turėjau mokytoją, kuri manęs nekentė. Nepamenu, kad tada būčiau galvojusi, jog ji manęs nekenčia – buvau per daug užsiėmusi, stengdamasi jai įtikti.

Ši mokytoja mane žemindavo visos klasės akivaizdoje. Jie nuolat grasindavo nukirpsianti mano ilgas kasas, jei tik aš jas paliesiu. Jeigu mano namų darbai būdavo teisingi, ji mokiniams pasakydavo, kad juos atliko mano tėvas. Ji sakė nežinanti, kodėl aš tokia lėta. Aš jai kėliau pasibjaurėjimą! Ji sakydavo daugybę siaubingai nuvertinančių dalykų, kurie pažeidė mano pasitikėjimą savimi, ir aš jos mirtinai bijodavau. Atrodydavo, kad ji tiesiog spjaudo į mane nuodus.

Kai apie tai pasakiau tėvams, man buvo atsakyta, kad perdedu; kad turėčiau gerbti savo mokytoją. Jie apkaltino mane melavimu! Tėvai man nesuteikė NEI apsaugos, NEI patvirtinimo. Aš labai nesistengiau jų įtikinti. Jie man ne vienerius metus kartojo, kad per daug dramatizuoju ir kad mėgstu kalbėti, nes man patinka girdėti save kalbančią, tad žinojau, jog bandydama juos įtikinti tik švaistyčiau laiką. Be to, buvau pasiruošusi priimti tai, kad dėl visko kalta aš. Kažkokiu būdu padariau kažką, dėl ko ši mokytoja manęs nekenčia. Kažkokiu būdu kėliau jai stresą. Aš tuo tikėjau.

Buvau pamokyta gerbti vyresniuosius, man pasakant, kad meluoju, kad perdedu, kad dramatizuoju. Negana to, šiuos teiginius mano tėvai išsakė švelniu tonu ir su šypsena, kad galėtų pasakyti, jog aš tuos mokytojos papeikimus ne taip supratau. Pagarba man ėmė reikšti tai, kad visi kiti yra teisūs, o aš esu neteisi. Tikėjau, kad esu mažiau vertinga nei kiti, nes buvau negirdima. Į mane buvo nekreipiama dėmesio. Nebuvo lygybės. Aš net negalėjau pasisakyti. Šie dalykai mane apibrėžė, jie tapo mano asmenybės apibūdinimu: melagė, dramatizuotoja, dėmesio ieškotoja.

Tais metais aš labai susirgau. Manau, stresas mane paveikė fiziškai, bet buvo dalykų, dėl kurių mano pediatras ėmė švelniai klausinėti apie mano emocinį gyvenimą. Jis paprašė mano tėvų išeiti iš kabineto ir, pamenu, norėjo pasikalbėti su manimi. Jis norėjo apie mane sužinoti, jis manęs klausėsi, pradėjome kalbėti apie tą mokytoją. Neatsimenu visų detalių, bet rezultatas buvo tas, kad jis liepė tėvams manęs nebeleisti į klasę, kurioje buvau. Jis pasakė, kad jeigu jie to nepadarys arba jeigu mokykla nesutiks, tai jis kreipsis į advokatą. Ta mokytoja, kaip apibūdintų specialistai, emociškai ir psichologiškai prieš mane smurtavo.

Aš jaučiausi kalta, kad tas gydytojas mane užstojo. Jaučiausi to neverta. Giliai viduje buvau įsitikinusi, kad problema buvau aš ir kad dabar savo tėvams užtraukiau gėdą: jie turės eiti į mokyklą ir ištraukti mane iš tos klasės. Tas laikotarpis man buvo siaubingas, ir mano disociacija tais metais paūmėjo. Vis dar atsimenu tada vykusią vidinę kovą: nuolat klausinėjau savęs, ar aš visą tą istoriją su mokytoja išsigalvojau, ir tuo pat metu nuramindavau save faktu, kad mano tėvai sakė, jog susirinkimo metu mokytoja viską prisipažino.

Aš išmokau savimi abejoti dar iki šio smurtingo incidento su mokytoja. Išmokau abejoti savimi, kai patirdavau smurtą, dėl kurio buvo kalti mano gyvenime buvusių suaugusiųjų veiksmai, reakcijos ir mokymai.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.