Kai tiesiu savąją ranką tavosios link, ką galiu tau pasiūlyti, jei net savo patirtį, jėgą ir viltį?

Kartais aš kalbu užsivedusi. Visi, kas mane pakankamai pažįsta, žino, kad tai tiesa. Aš nesustodama kalbu temomis, kuriomis turiu tvirtą nuomonę, paremdama ją visokiausiais pavyzdžiais ir įžvalgiomis, naujomis perspektyvomis. Mano tirados visada paremtos tiesa, bet mano tiesa paremta kitokiais dalykais nei daugumos žmonių. Mano tiesa yra paremta mano naujais meilės, pagarbos, santykių ir lygybės apibrėžimais. Šiuos naujus apibrėžimus aš išmokau per ilgus savo gijimo proceso ir kelionės į pilnatvę metus. Mano mėgstamiausios tirados būna šiomis temomis: kaip mes išmokstame mylėti, kaip mes išmokstame mylėti save ir kaip mūsų patirtys nulemia mūsų įsitikinimų sistemas.

Vaikystėje aš neišmokau mylėti, nes pati buvau nemylima. Mane mokė tuščiais žodžiais. Meilė visada buvo susijusi su prievole. Mane kaltindavo ir gėdindavo tokiais pasakymais: „po visko, ką aš tau daviau“, „manai, kad tu gyveni taip blogai“ ir „tu tokia nedėkinga“. Į visa tai įmaišykite krūvą kitų neteisingų įsitikinimų ir turėsite neišvengiamą katastrofą.

Mano santykių apibrėžimai, paremti savo turimais pavyzdžiais, buvo ne ką geresni. O tada aš ištekėjau (už žmogaus, turinčio panašius klaidingus meilės ir santykių apibrėžimus) ir pati susilaukiau vaikų. Kaip aš galėjau teisingai išmokyti juos, jeigu mano pačios pamatai buvo tokie klaidingi!

Anksčiau mano vaikai tikėjo, kad mano meilė įrodyta tada, kai iškepu jiems sausainių ar pyragą arba kai nuperku norimą DVD. Anksčiau jie galvojo, kad juos myliu, jei nuvežu juos pas draugus, leidžiu jiems pasikviesti draugų pernakvoti arba leidžiu nesutvarkyti jų pačių padarytos netvarkos.

Anksčiau mano vyras tikėjo, kad pagarbą jam aš įrodau, jei jo norus ir pageidavimus aš iškeliu aukščiau už savuosius, ir kad tenkinti visus jo norus yra daug svarbiau nei manuosius. Mūsų santykiai būdavo sklandūs, jei niekada neabejodavau jo sprendimais, niekada dėl nieko su juo nekonfrontuodavau, netrukdydavau jo 12–16 valandų per dieną darbo grafikui ir, na... sąrašas tęsiasi. Jeigu namuose tvarkydavausi taip, kaip jis norėdavo, tai reiškė, kad jį myliu. Aš neturėjau jokio supratimo, kas yra lygybė. Tai tebuvo žodis, į kurio reikšmę nesigilinau.

Aš niekada nesusimąsčiau, kad pagal tokį meilės apibrėžimą mano vyras ir vaikai mane mylėjo labai retai. Pagal savo pačios apibrėžimą aš buvau gera žmona ir mama, nes daviau ir daviau save, niekada nieko nesitikėdama gauti atgal. (Aš buvau vergė, apsimetusi patarnautoja.) Tačiau negalėjau suprasti, kodėl kovojau su chroniška depresija, jeigu viskas mano gyvenime vyko taip šauniai. Aš būdavau išsekusi ir nežinojau kodėl. Aš nuolat svajodavau apie ilgas atostogas, kurių vykčiau pati viena. Aš trokšdavau iš gyvenimo daugiau ir dėl to jausdavau kaltę. Turėjau išmokti, kaip teisingai vesti savo pavyzdžiu. Pasirūpindama savimi, parodžiau savo vaikams ir vyrui savo tikrąją vertę, o jie tokiu būdu sužinojo kažką apie savo pačių tikrąją vertę.

Yra netgi dar blogesnis pasakymas nei „pagalba sau yra savanaudiška“. Tas pasakymas yra tai, kad konsultacinė terapija yra savanaudiška. Kai aš išmokau save mylėti pakankamai, kad kreipčiausi pagalbos dėl savo psichinės sveikatos problemų, tai aš pati, mano vyras ir mūsų vaikai buvo išgelbėti nuo to kelionės taško, kurlink mes neišvengiamai judėjome. Mes nežinojome, kad mes esame destruktyviame kelyje, mes galvojome, kad šiame kelyje esu tik aš. (Dabar tai skamba juokingai, bet tai tiesa.) Mano vyras visiems sutiktiems žmonėms sako, kad mano sprendimas kreiptis pagalbos turėjo tokios svarbios įtakos jam ir mūsų vaikams, kad mūsų gyvenimas dabar yra 100 % geresnis, nei buvo anksčiau.

Ir, pagalvojus, viskas prasidėjo nuo pagalbos sau.

Iš mano širdies į jūsiškę
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.