VERTIMAS: Daniel Mackler „Keturios stadijos kelyje į nušvitimą“

KETURIOS STADIJOS KELYJE Į NUŠVITIMĄ

Mums žengiant visiško nušvitimo* link, skirtingos mūsų asmenybės dalys išgyvena skirtingas gijimo proceso stadijas. Kai kurios dalys gali būti nepaprastai sveikos ir įžvalgios, o kitos – likti užgniaužtos ir nepasiekiamos. Skirtingos mūsų dalys pereina skirtingas stadijas savu greičiu, atrodytų, atskirai – tačiau iš tikrųjų yra universaliu tiesos siūlu sujungtos su mūsų tobulumo branduoliu.

Leidžiantis į gijimo* kelionę pati primityviausia stadija yra kova. Šioje stadijoje vyrauja grandioziškumas, normos priėmimas, disociacijos sukelta laimė ir tėvų pritarimas. Tos mūsų dalys, kurios kovą laimi, nutraukia kelionę jai net neprasidėjus. Čia mes neigiame savo giliausias traumas taip stipriai, jog įtikiname save, kad jų niekada nebuvo – ir kad jau esame sveiki. Disociacija imituoja nušvitimą ne be priežasties. Čia mes idealizuojame savo tėvus, o tai leidžia visiškai laisvai ir nesąmoningai patį blogiausią praeities elgesį atkartoti dabartyje. Čia mes nesikapstome giliau paviršiaus, o jeigu mums sekasi, to daryti niekada ir neprireikia. Išliekame laimingai nutolę nuo viduje tūnančios kančios.

Tačiau ten, kur kai kurios mūsų dalys kovą pralaimi, mes pereiname į kitą stadiją: kentėjimas. Šioje stadijoje vyrauja depresija, nesėkmė, kančia ir inercija. Čia mes voliojamės, atrodytų, betiksliame purve. Sidabrinis tėvų idealizavimo debesies apvadas yra nuplėštas, bet pats debesis nepaliestas. Mes vis dar norime, kad tėvai ir jų dubleriai mus išgelbėtų, bet stokojame būtino atsparumo skausmui, kad galėtume pripažinti, jog tai neįmanoma. Čia mes gyvename kankinančiame dvilypume ir praleidžiame valandų valandas bandydami priversti kitus mylėti mus taip, kaip mūsų tėvai niekada negebėjo. Viena mūsų dalis nori grįžti į, atrodytų, malonią grandioziškumo būseną, bet sveikesnės mūsų dalys prisimena, koks siaubingai nuviliantis buvo tas kelias.

Tos mūsų asmenybės dalys, kurios sugeba pažvelgti baimei į akis, pradeda trečiąją stadiją: sielvartas. Šioje stadijoje vyksta tikslingos grumtynės. Čia mes atkapstome tiesą iš praeities ir taip atveriame dvokiančių srutų duobę, kurioje mirksta mūsų užkastos traumos. Čia mes matome siaubą, tūnantį už tėvų idealizavimo, ir dirbame stengdamiesi išsklaidyti jų melą. Mūsų sąžiningas pasitikėjimas savimi veda mus tiesiai į uraganą, nes mūsų siela* ir jos sąjungininkai sako, kad kitoje pusėje mūsų laukia melsvas dangus. Čia mes esame nuolankūs, čia mes susigrumiame su baisiausia tiesa apie savo tėvus – arba kontaktuodami su jais tiesiogiai, arba bet kokiu kitu būdu, padedančiu mums priimti tiesą – ir taip mūsų kelionė tęsiasi.

Kiekvienas nukautas demonas priartina mus prie ketvirtosios stadijos: nušvitimas. Šioje stadijoje jaučiama emocinė integracija, psichologinis balansas ir vidinė ramybė. Čia slypi didžiausi žmonijos troškimai. Visi nori žinoti tiesą, o nušvitęs žmogus ją pasiekia – visomis savo dalimis, pasiekusiomis šią, paskutinę stadiją. Čia mes išmokę atskirti šviesą nuo tamsos ir vandenį nuo miražo. Čia mes puoselėjame savo primityvių asmenybės dalių evoliuciją, užuot išreiškę jas destruktyviai. Čia mes atsiduodame gijimui. Čia mes nebetraumuojame kitų, kaip kad patys buvome traumuojami, o kartojame savo gerą elgesį – ir pasaulyje aplink save kuriame grožį. Čia, išsigydę savo žaizdas, mes noriai dalinamės savo gabumais, nes dabar mūsų gabumai pasiekiami.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Gijimas
(angl. – healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai

Jums rekomenduojame

0 comments