Kas yra tas šeimos ir meilės ilgesys? Ar tai tikra meilė? Ar tai kažko, ko trūksta, ilgesys? O gal tikėjimo kažkuo, kas neegzistuoja, ilgesys?

Visą gyvenimą savo vaizduotėje mačiau mažą vaiką, žiūrintį pro didžiulio lango užuolaidas į šeimą, kurios nariai yra laimingi, myli vienas kitą ir trokšta būti kartu. Tas mažas vaikas matė, kokie laimingi buvo tie žmonės būdami kartu. Jie juokdavosi rinkdamiesi prie pietų stalo, šypsodavosi vienas kitam ir skirdavo vienas kitam dėmesio. Kalbėdamasi su vaikais, mama visuomet į juos žiūrėdavo, jiems šypsodavosi ir klausydavosi labai įdėmiai bei smalsiai. Jie vienas kitam rūpėjo.

Bet maža mergaitė buvo išorėje ir žiūrėjo vidun. Ji nebuvo kviečiama prisidėti prie tos šilumos, meilės ir visiško priėmimo – prie to, kas buvo būdinga jiems tarpusavyje. Ar jos mama į ją kada nors taip žiūrės? Ar jos šeima kada nors ja taip domėsis? Ar jos tėvas kada nors žinos, kas ji kaip žmogus, kokie jos talentai ir interesai, kas jos draugai?

Kas buvo tas vaikas, stovintis šaltyje ir lietuje, drebantis nuo šalčio, alkio ir norintis išsimaudyti, 4 metų amžiaus ir lauke visiškai vienas? Kodėl šis paveikslas visą gyvenimą, kiek tik atsimenu, buvo mano galvoje? Šis vaikas ilgisi meilės. Šis vaikas ilgisi priėmimo iš žmonių, kurie net nežino, kad ji lauke šąla. Tarsi ji neegzistuotų. Ji nesijautė mylima, priimta, vertinama ar net pripažinta. Ji jautėsi nepripažinta, nuvertinta, nesvarbi ir vieniša.

Pamenu, kai man buvo keturiasdešimt keleri ir supratau, kad tas vaikas buvau aš, o tie jausmai buvo tai, ką jaučiau ir augdama, ir didžiąją savo pilnametystės dalį. Nuoširdžiai tikėjau, kad gyvenu tarsi neegzistuočiau, kad esu nesvarbi ir kad nenusipelnau jokio nuostabaus gyvenimo. (Ypač nenusipelnau to gyvenimo, kurį mačiau tuose namuose savo vaizduotėje.) Tikėjau, kad dėl tokio savo gyvenimo ir dėl savo nelaimingumo esu kalta aš pati – aš nebuvau pakankamai vertinga ir buvau labai pavargusi nuo bandymų tapti pakankamai vertinga.

Kadangi užaugau turėdama apie save tokių negatyvių įsitikinimų, tai vėliau užmegzdavau su kitais tokius santykius, kuriuose taip pat būdavau beveik nesvarbi. Mano vertė daugiausia priklausė nuo to, kaip gerai galiu pasitarnauti kitiems. Susilaukdavau palankumo už tai, kad pagamindavau valgyti, ir už panašius dalykus. Niekas iš tikrųjų manęs, kaip žmogaus, nepastebėdavo. Niekam iš tikrųjų nerūpėjo mano svajonės ar aistros, man pačiai jos taip pat nerūpėjo, nes tiek ilgai pragyvenau be jokio palaikymo ir būdama nepastebėta. Tiek ilgai pragyvenau be tikros meilės, tai kaip, po galais, galėjau mylėti save?

Buvo sunki savaitė ir mane aplankė mano senoji įsitikinimų sistema. Staiga pamačiau tą mažą mergaitę, stovinčią lauke, lietuje, žiūrinčią į vidų, norinčią išsimaudyti ir drebančią nuo šalčio, visiškai vienišą. Supratau, kad jaučiu visus tuos seniai pažįstamus jausmus: tą ilgesį kažko, ko, mano manymu, man kartais trūksta. Anksčiau maniau, jog tas ilgesys yra noras būti pripažintai bei svarbiai ir noras, kad su manimi elgtųsi kaip su žmogumi, kuris savo gyvenime turi įtakos. Aš neteisingai galvojau, kad tas patvirtinimo jausmas ateis iš kitų žmonių. Galvojau, kad kiti turi mane pripažinti. Tikėjau, kad jeigu kiti pagaliau pastebėtų mano talentus ir juos pripažintų, tai pagaliau galėčiau BŪTI. Šis melas man trukdė labai ilgai. Tai yra tik neteisingas įsitikinimas, kad jeigu kiti mane mato kaip vertingą, tai tada esu pakankamai vertinga, tada esu mylima.

Šeima, kurioje augau, nežino, kas aš, ir nuo to blogiau tik jiems. Tai man nebekliudo. Kai dabar pamačiau tą mažą mergaitę, stovinčią lauke per lietų ir žiūrinčią į vidų, žinojau, kad mane vėl aplankė mano senoji įsitikinimų sistema – tik tiek.

Atskirti tiesą nuo netiesos yra sunku, bet verta visų pastangų. Šiandien savo vertę nusistatau aš pati ir aš save myliu.

Linkiu jums šiandien mylėti save ir savimi pasidžiaugti!

Darlene

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.