Visas žemiau esantis tekstas yra ištrauka-citata iš Alice Miller knygos „Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“ (The Drama Of The Gifted Child: The Search for the True Self), lietuviško vertimo 147–150 psl. Šį tekstą anglų kalba galite rasti čia.





Prievartos ištakos

12 tezių

Jau prieš keletą metų moksliškai įrodyta, kad visuomenė neišvengiamai patiria pragaištingus vaiko traumavimo padarinius. Šis žinojimas svarbus kiekvienam žmogui, jį turime kuo plačiau paskleisti, kad paskatintume esmines permainas mūsų visuomenėje ir pirmiausia išsivaduotume iš aklo prievartos eskalavimo. Toliau pamėginsime išdėstyti, ką turime omeny:

1. Kiekvienas vaikas ateina į pasaulį tam, kad augtų, bręstų, gyventų, mylėtų, išreikštų jo saugumą užtikrinančius poreikius ir jausmus.

2. Vaiko raidai reikia suaugusiųjų, gerbiančių jį ir mylinčių, garbingai padedančių orientuotis, dėmesio ir apsaugos.

3. Šių gyvybiškai svarbių vaiko poreikių frustracija, vaiko išnaudojimas suaugusiųjų poreikiams, jo mušimas, baudimas, prievartavimas, manipuliacija, atstūmimas, apgavystė jei jų liudininkas niekada neįsikiša, neišdildomai pažeidžia vaiko integralumą.

4. Normali reakcija į traumą – pyktis ir skausmas. Vaiką traumuojantys aplinkiniai draudžia pykti, vienatvėje išgyventi skausmą pačiam vaikui nepakenčiama, todėl jis priverstas slopinti šiuos jausmus, išstumti traumos prisiminimą ir idealizuoti savo kankintojus. Paskui jis nebežino, kaip su juo buvo elgiamasi.

5. Nuo tikrosios priežasties atsieti pykčio, bejėgiškumo, nevilties, ilgesio, baimės ir skausmo jausmai pasireiškia destruktyviais veiksmais, nukreiptais į kitus (nusikaltimai, tautų žudynės) arba į save (narkomanija, alkoholizmas, prostitucija, psichikos ligos, savižudybė).

6. Keršto aukomis labai dažnai tampa vaikai, jiems primetama atpirkimo ožio funkcija, antra vertus, mūsų visuomenėje vis dar galima persekioti juos visiškai nebaudžiamam, net gerbiamam, pavadinus šį persekiojimą auklėjimu. Tragiška, jog muši savo vaiką tam, kad nejaustum, ką padarė tavo paties tėvai.

7. Kad smurtą patyręs vaikas netaptų nusikaltėliu ar psichikos ligoniu, jam būtina bent kartą gyvenime sutikti žmogų, aiškiai žinantį, kad ne mušamas, bejėgis vaikas, o aplinkiniai yra bepročiai. Visuomenės žinojimas gali padėti išgelbėti gyvenimą, o nežinojimas skatinti jo griovimą. Giminaičiai, advokatai, teisėjai, gydytojai ir slaugytojai turi didžią galimybę stoti vaiko pusėn tikėdami juo.

8. Iki šiol visuomenė saugojo suaugusiuosius ir kaltino aukas. Jos aklumą parėmė teorijos, visiškai atitinkančios mūsų prosenelių auklėjimo modelį, taigi laikančios vaiką sukta, blogų instinktų valdoma būtybe, išgalvojančia melagingas istorijas, užsipuolančia niekuo dėtus tėvus arba geidžiančia jų. Iš tikrųjų kiekvienas vaikas dėl tėvų žiaurumo yra linkęs kaltinti save, nepripažinti tėvų, kuriuos visada myli, atsakomybės.

9. Pasitelkiant naujus psichoterapijos metodus prieš keletą metų pavyko įrodyti, kad išstumti trauminiai vaikystės išgyvenimai kaupiasi kūne ir, likdami nesąmoningi, veikia tolesnį suaugusio žmogaus gyvenimą. Negana to, elektroniniai dar negimusių kūdikių tyrimai atskleidė aplinkybę, kurios daugelis suaugusiųjų iki šiol nesuvokia, būtent tai, kad vaikas nuo pat pradžių jaučia ir švelnumą, ir žiaurumą, ir pats jų mokosi.

10. Šitą žinant aiškėja, kad bet koks absurdiškas elgesys turi slaptą logiką, kuri atsiskleidžia, kai traumuojanti vaikystės patirtis jau neprivalo likti tamsoje.

11. Tapę jautresni vaikystės žiaurybėms, kurias visuomenė iki šiol neigia, ir jų padariniams, savaime prisidėsime stabdydami prievartos perdavimą iš kartos į kartą.

12. Žmonės, kurių integralumas vaikystėje nebuvo pažeistas, kurie patyrė tėvų globą, pagarbą ir sąžiningumą, jaunystės metais ir vėliau bus protingi, jautrūs, atjaučiantys ir labai imlūs įspūdžiams. Jie džiaugsis gyvenimu ir nejaus poreikio žaloti ar net žudyti kitą arba save. Savo galią jie panaudos gynybai, o ne kitų puolimui. Silpnesniuosius, taigi ir savo vaikus, jie apskritai tegalės gerbti ir globoti, nes patys kadaise patyrė pagarbą ii globą, ir nuo pat pradžių sukaupė tokią patirtį (o ne žiaurumą). Šie žmonės niekada neįstengs suprasti, kodėl jų protėviams kadaise prireikė sukurti milžinišką karo pramonę tam, kad pasijustų šiame pasaulyje gerai ir saugiai. Gynyba nuo vaikystės grėsmių netaps nesąmoningu jų gyvenimo uždaviniu, todėl su realiomis grėsmėmis jie galės elgtis racionaliau ir kūrybiškiau.