Kažkas nutinka, dėl ko mes su smurtu susigyvename. Kažkas nutinka arba laikui bėgant, arba dėl vienos konkrečios traumos, su kuria tinkamai nesusitvarkoma. Jeigu smurtas patiriamas vaikystėje, tai susitvarkyti su trauma yra NE MŪSŲ atsakomybė – su tuo susitvarkyti mums turėtų padėti mūsų gyvenime esantys suaugusieji. Yra keletas dalykų, kurie mus išmoko su smurtu susigyventi ir netgi skatina jį priimti. Gali būti, kad mes nesame nuo smurto apsaugomi arba kad smurtas tam tikru būdu normalizuojamas; gali būti, jog mes esame įtikinti, kad smurto nusipelnėme, kad patys jo prašėmės ar kad mums jis patinka. Gali būti, kad mums buvo grasinama, o po to lėtai plaunamos smegenys, kad patikėtume visais prieš tai išvardintais dalykais. Kažkas nutinka, dėl ko mes ilgainiui smurtą priimame tiesiog kaip gyvenimo dalį.

Vaikystėje man buvo taikomos įvairiausios elgesio modifikavimo technikos, dėl kurių išmokau, kaip reikia elgtis. Išmokau, kad kai būnu miela ar kai susitvarkau kambarį, tai iš mamos sulaukiu nuostabios šypsenos ir pripažinimo. Kai nesipriešindama eidavau miegoti, tai būdavo ramu. Kai nereikšdama nepasitenkinimo suvalgydavau viską lėkštėje, tai ant manęs nerėkdavo. Kai bandydavau nevalgyti bulvių, mane priversdavo jas suvalgyti. Jei nesipykdavau su broliais, viskas būdavo gerai, o jeigu pykdavausi – pakliūdavau į bėdą. Išmokau, kad yra skirtingų „bėdos“ rūšių. Būdavo taip, kad man liepdavo eiti į savo kambarį arba būdavo taip, kad mane mušdavo. Dar būdavo atstūmimas, kurio nekęsdavau. Mano mama didžiuodavosi, kai būdavau mandagi, paslaugi ir žmonėms šypsodavausi, ir būdavo nepatenkinta, kai atsikalbinėdavau. Manau, suprantate. Būtent taip dauguma mūsų išmokstame, koks elgesys yra geras, o koks yra blogas ar neteisingas, ir didžioji tokio mokymosi dalis netgi nėra pagrindinė problema.

Tačiau kas nutinka, kai vaikas gauna prieštaringas žinutes apie tai, kas yra gerai ir blogai? Kas nutinka, kai patiriamas smurtas ir jis yra neteisingai pateisinamas? Kas nutinka vaiko protui, kai taip nutinka? Man mintyse iškyla didžiulė elektros skydinė (įsitikinimų sistema), kurioje laidai jungiami neteisingai ir pradeda šokinėti žiežirbos, nes viskas genda. Būtent tai nutinka vaiko protui. Būtent tai nutiko mano protui. Yra prieštaringų žinučių, neteisingų žinučių, melo, klaidinimo ir skausmo. Man sakoma, kad man nutikusius įvykius aš įsivaizduoju. Man sakoma, kad aš perdedu. Kartais aš ignoruojama. Kitais kartais iš manęs juokiamasi. Ilgainiui gyvenimas su prieštaringomis žinutėmis, nuvertinimas ir sakymas, kad esu neteisi, man pasidaro normalu. Ilgainiui smurtas taip pat pasidaro „normalu“.

Mano aplinka tapo pažįstama ir net patogi, nes tam tikra prasme viskas vyko taip, kaip man buvo įprasta. Mano įsitikinimų sistema susiformavo, bet ji buvo visiškai neteisinga.

Bet koks smurtas ar nuvertinantis elgesys gali privesti prie išmokimo, kaip susitaikyti su nederamu elgesiu. Šio normalizavimo proceso priežastis yra ne tik seksualinis ar fizinis smurtas – išmokti priimti smurtą kaip pelnytą galima vaikystėje patiriant BET KOKIO tipo smurtą, o tai paruošia dirvą susitaikymui su BET KOKIO tipo smurtu tolesniame gyvenime.

Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.