2011 metų lapkritį aš dvi savaites praleidau Lietuvoje – buvo nuostabu. Vieni mano kolegos iš Skandinavijos supažindino mane su pažangia maždaug mano amžiaus psichiatre, kuri yra didžiausios psichiatrinės ligoninės, esančios Kaune (antrajame pagal dydį Lietuvos mieste), direktorė. Ta psichiatrė, Ramunė, – iš pradžių negalėjusi suprasti, kodėl aš noriu aplankyti Lietuvą, nes čia daug lankytojų nebūna, – norėjo vietinėje konferencijoje maždaug šimtui Lietuvos psichiatrų parodyti vieną iš mano filmų, „Paimk tuos sulaužytus sparnus“ (Take These Broken Wings). Aš sutikau, pagalvojęs, kad turėtų būti bent jau smalsu.

Bet paaiškėjo, kad konferenciją rėmė kompanija „Janssen“, vaisto „Risperdal“ gamintoja, tad atsidūriau keistoje situacijoje: rodyti filmą ar ne. Apie tai pasikalbėjau su Ramune ir kitais Lietuvos psichiatrais, ir jie pasakė, kad iš esmės visos konferencijos Lietuvoje remiamos panašiai – ir kad norint pasiekti platesnę gydytojų auditoriją kelias yra toks. Šalis, nors ir Europos Sąjungos narė, yra finansiškai taip suvaržyta, kad papildomų pinigų konferencijoms ir susitikimams nelieka. Be to, psichikos sveikatos profesionalai su manimi stebėtinai atvirai kalbėjosi apie savo atlyginimą, kuris yra siaubingai mažas. Pasak jų, vidutinis Lietuvos psichiatras uždirba maždaug 2000 Lt per mėnesį – tai yra šiek tiek daugiau nei 700 JAV dolerių. Panašiai tiek Amerikoje kainuoja mėnesio „Risperdal“ dozė...

Kai pasidalinau savo nerimu dėl filmo rodymo, Ramunė man pasakė, kad rodydama šį filmą ji pati, kaip specialistė, rizikuoja, kadangi dauguma į filmo peržiūrą atvyksiančių psichiatrų nebus patenkinti idėja, kad nuo „šizofrenijos“ galima pagyti be vaistų, nes jie pasidarė karjerą skirdami vaistus, dažnai didelėmis dozėmis. Jai atrodė, kad daugelis tikriausiai įsižeis, nes mano filme teigiama (ir pateikiant pavyzdžių, ir nurodant į dokumentuotus tyrimus), jog dirbant su žmonėmis, patiriančiais psichozę, neuroleptikų skyrimas yra klaidingas gydymo būdas. Bet Ramunė, nepaisydama visko, vis tiek norėjo rizikuoti, nes manė, kad tai bus nauja priemonė, galinti atverti dialogą – ir tą padaryti psichiatrijos prasme nepaprastai konservatyvioje šalyje.

Lietuva yra buvusi Sovietų Sąjungos dalis, ir lankydamasis keliuose psichiatrijos skyriuose bei dviejose skirtingose Lietuvos psichiatrijos ligoninėse pamačiau ir išgirdau štai ką: išskyrus Lenino paveikslų nuėmimą nuo sienų, Lietuvoje per tuos dvidešimt kelerius nepriklausomybės metus nedaug kas pasikeitė. Palatos vis dar prigrūstos pacientų (nors dabar ne taip sausakimšai), psichoterapija beveik arba visiškai netaikoma (šalyje yra daug daugiau psichiatrų nei psichoterapeutų) ir beveik visiems pacientams skiriami vaistai. Vizito metu turėjau progą pamatyti vaistų patalpas ir mačiau, kad žmonėms išrašomos tų pačių firmų tabletės kaip JAV ir Vakarų Europoje: „Seroquel“, „Zyprexa“, „Risperdal“ ir kt.

Bet kaip tokia vargana šalis gali sau tą leisti?

Mane nustebino būtent tai, kad atsakymas buvo korupcija, apimanti daugelį visuomenės ir psichinės sveikatos srities sluoksnių. Pirmiausia, kaip man sakė daugybė žmonių, politikai yra korumpuoti. Jiems „moka“ vaistų kompanijos, kad galėtų naudotis jų įtaka ir padaryti, jog didžioji į psichinę sveikatą orientuotų valstybinių lėšų dalis būtų išleista moderniems ir brangiems vaistams nuo psichinių ligų. Tačiau žmonės man minėjo, kad firminiai vaistai Lietuvoje yra ne tokie brangūs kaip JAV – tikriausiai maždaug perpus pigesni. Antra, daugelis daktarų iš vaistų kompanijų gauna „kompensacijas“ už tai, kad išrašo jų firmos vaistų. Tad daktarai daug dažniau skiria „Zyprexa“ ar „Risperdal“, o ne „Haloperidol“, kuris yra senesnis, pigesnis, bet nebūtinai „mažiau efektyvus“ vaistas. Ir daktarų „kompensacijos“ būna didžiausios tada, kai jie pacientui vienu metu skiria du ar tris skirtingus, brangius vaistus – iš to daktarai uždirba daug. Girdėjau, kad kai kurie daktarai gali padvigubinti ar patrigubinti savo algą vien tik skirdami brangių vaistų.

Tačiau kam tenka mokėti už visus tuos vaistus? Ne pacientams, o visai visuomenei. Lietuvoje sveikatos apsauga nemokama, todėl už ją visi sumoka mokesčių forma. Tačiau dauguma žmonių man sakė, kad sunkesnė mokesčių našta tenka neturtingesniems žmonėms – jie neturi reikiamų resursų, kad galėtų pasinaudoti mokesčių spragomis.

Tuo tarpu mano filmo peržiūra buvo įdomi. Manęs paprašė trumpai anglų kalba prisistatyti ir pristatyti savo filmą, o Ramunė mano žodžius išvertė į lietuvių kalbą. Kalbėjau apie savo, kaip psichoterapeuto, darbą Niujorke ir apie savo pasiryžimą dirbti su žmonėmis neskiriant vaistų, jeigu jie to pageidauja. Pasakiau, kad gerbiu žmonių pasirinkimą vaistus gerti ar negerti ir kad laikui bėgant supratau, jog tie psichozę išgyvenantys žmonės, kurie pasirenka vaistų negerti, sveiksta geriau nei tie, kurie neuroleptikus vartoja. Ir kad dauguma tų, kurie vaistų nevartoja, išgyja. Paaiškinau, kaip tai tiesiogiai prieštaravo akademiniam terapiniam ugdymui, kurį gavau aš, ir kad tai mane stipriai motyvavo sužinoti daugiau – tokiu būdu ėmiau žengti filmų kūrėjo keliu savo pirmojo filmo kūrimo link.

Kol kalbėjau, psichiatrai buvo pagarbūs. Bet kai tik prisėdau ir prasidėjo filmas, didelė auditorijos dalis išėjo lauk – tiesą sakant, turbūt daugiau nei pusė. Kai kas sakė, kad taip nutiko dėl kalbos barjero (reikia pripažinti, pavyzdžiui, Robertas Whitakeris iš tiesų kalba greitai), bet girdėjau kitus sakant, kad kalbos barjeras buvo tik dalinė priežastis. Jei atvirai, jiems nepatiko filmo mintis. Trumpai tariant, kas yra tas jaunai atrodantis išsišokėlis socialinis darbuotojas iš Amerikos, kad gali čia atvykęs mus mokyti (anti)psichiatrijos abėcėlės?

Iš vienos pusės, tikrai suprantu: nemalonu, kai tavo gyvenimo darbą įvertina kaip klaidingą ir žalingą. Ypač turint omenyje tai, jog keletas psichiatrų, su kurias po to kalbėjausi (tie, kurie buvo pakankamai pagarbūs, kad su manimi pasikalbėtų), pasakė man, kad yra pasiryžę skirti narkoleptikus, nes nuoširdžiai tiki, jog tai yra sveikiausias ir tinkamiausias „psichiškai nesveikų žmonių“ gydymo būdas, ir kad aš siūlau pavojingus, netgi neetiškus metodus. Tačiau kai atėjo mano eilė atsakyti, pamačiau, kad daugumai jų nelabai įdomu. Jiems buvo įdomiau kalbėtis tarpusavyje – ir su farmacinių kompanijų atstovais.

Konferencijoje aš asmeniškai susitikau su keliais farmacinių kompanijų atstovais ir jie kai kuo mane labai nustebino. Esu pripratęs, kad farmacinių kompanijų atstovai yra protingi, bet psichotropinių vaistų klausimu nelabai išprusę. Šie atstovai buvo kitokie: jie ne tik turėjo gudraus bendravimo įgūdžių kaip kiti mano iki tol sutikti atstovai, bet taip pat buvo moksliškai labai rimtai išsilavinę. Susimąsčiau, ar Lietuvoje išugdyti farmacinės kompanijos atstovą yra pigiau, bet paaiškėjo, kad taip nėra. Aš sužinojau, kad Lietuvoje paprasčiau yra papirkti gydytojus. Jungtinėse Valstijose dauguma mano sutiktų farmacinių kompanijų atstovų turi bakalauro diplomą – ir viskas. Tačiau Lietuvoje yra kitaip. Už dalį tos sumos, kiek JAV kainuoja bakalauro laipsnį turinčio atstovo paslaugos, farmacinės kompanijos Lietuvoje gali pasisamdyti kvalifikaciją turintį gydytoją. Ir jeigu gydytojas nori palikti medicinos sritį ir pereiti dirbti Didžiajai Farmai, jo laukia dideli pinigai: tuojau pat galima pasidvigubinti algą, nusipirkti „Volkswagen“ automobilį, perkelti vaikus į privačią mokyklą ir mesti papildomą darbą.

Tai mane išgąsdino. Nors ir supratau farmacinių kompanijų atstovų norą gauti daugiau pinigų (vis dėlto Lietuvoje gyvenimas nelengvas), diskutuodamas su jais jutau šleikštulį. Jie apibėrė mane viena studija po kitos apie jų vaistų saugumą bei efektyvumą, ir man net nespėjus pabaigti jiems atsakyti pateikdavo dar daugiau vaistų vartojimą palaikančių duomenų. Ir jie buvo sumanūs: iš anksto pasiruošę, apsisprendę ir manęs nesiklausantys. Mane išgąsdino ir tai, kad dėl savo sumanumo ir sprendimų jie uždirba daugiau nei dauguma salėje esančių psichiatrų!

Bet man nesinori apie savo patirtį Lietuvoje kalbėti per daug neigiamai, nes iš čia išvažiavau su viltimi. Ši mano patirtis man suteikė vilties dėl dviejų priežasčių. Pirma, du pagrindiniai psichiatrai, su kuriais bendravau (su viena – Kaune, su kitu – sostinėje, Vilniuje), buvo smalsūs ir plačių pažiūrų. Juos domino tyrimai bei duomenys apie alternatyvas ir išgijimą be vaistų; jie priėmė mane į savo namus ir ligonines, kad parodytų, kaip gyvena, kaip dirba ir kaip viskas atrodo užkulisiuose. Tai reikalavo drąsos – juk net ir būdamas labai pagarbus aš atvirai kritikuoju tradicinę psichiatriją. Be to, visose ligoninėse, kuriose man čia teko lankytis, – daugumoje jų sienų dažai buvo apsilaupę, o langai su aprūdijusiomis grotomis, – darbuotojai mane sutiko geranoriškai ir pagarbiai. Jie leido man klausinėti, jie leido man šniukštinėti (mėgstu tą daryti), jie leido man studijuoti jų skiriamus vaistus ir jie leido man pabūti vienam su pacientais, netgi pačioje pavojingiausioje vietoje... vietoje, į kurią darbuotojai patys neina... rūkymo kambaryje. Tai buvo nuostabu (jeigu ten būdavo rūkoma).

Tad antrasis didžiulę viltį man suteikęs dalykas buvo pokalbiai su pacientais psichiatrijos skyriuose. Pacientai buvo nuostabūs! Jie turėjo milijoną klausimų, jie buvo plačių pažiūrų, jie buvo smalsūs, jie buvo entuziastingi ir kalbėjo atvirai. Įdomu, kad nei vienas iš jų nekalbėjo jokia kita kalba, tik lietuviškai ir rusiškai, o aš nemokėjau nei vienos iš jų, todėl man reikėjo, kad psichiatrai pacientų žodžius išverstų. Tai buvo keista, švelniai tariant. Kai pacientams prisistačiau kaip buvęs terapeutas, kuris yra sukūręs filmų apie išgijimą nuo psichozės ir šizofrenijos be vaistų, jie man pažėrė nesibaigiančių klausimų apie tai, kaip nustoti vartoti vaistus ir išgyti be jų, ir begalinių istorijų apie tai, kokie prasti yra jiems skiriami vaistai. Keista buvo tai, kad jų klausimus bei teiginius ir mano atsakymus bei komentarus verčiantis žmogus buvo tas pats žmogus, kuris skiria jiems vaistų. Man niekada nebuvo tekę atsidurti tokioje situacijoje!

Keista, bet pacientai tam neprieštaravo. Tiesą sakant, jie manė, kad tai visai juokinga. Iš pradžių nerimavau, kad savo psichiatrų akivaizdoje jie bijos kalbėtis atvirai. Vėliau rūkymo kambaryje (vaišindamasis jų cigaretėmis) sutikau prancūziškai kalbantį pacientą-lietuvį, su kuriuo galėjau pasikalbėti tiesiogiai, nes pats prancūziškai kalbu neblogai. Jis man pasakė, kad pacientai su manimi kalbėtis nebijo, nes jų psichiatras yra geras žmogus, ir kad jeigu mano informacija gali jiems padėti, tai nuo to geriau visiems. Ir kalbant nuoširdžiai, iš skyriaus psichiatrų nejaučiau jokio priešiškumo, o tai suteikė palengvėjimo. Galbūt man išvažiavus jie savo kolegoms apie mane pasakė keletą šiurkščių žodžių, bet būdamas ten jaučiausi pageidaujamas, jie net padrąsino mane pasikalbėti su pacientais. Daugelis pacientų norėjo papasakoti man savo gyvenimo istoriją... savo vargus, savo praeitį, savo požiūrį, savo neįprastas patirtis. Keletas jų atkakliai reikalavo priimti iš jų dovanas: dėmėtus obuoliukus iš jų namų sodo, rusišką šokoladą ir mažas megztas dekoracijas, kurias jie padarė būdami ligoninėje.

Taigi, aš išvykau dalinai įkvėptas. Šiuo metu vykdau vertimo projektą: noriu, kad trys mano filmai būtų išversti į keletą kalbų, kurių viena yra lietuvių. Nors lietuviškai kalba tik apie 3,2 milijono žmonių ir ši kalba neatitinka jokio pasaulinės kalbos apibrėžimo, kaip kad arabų, rusų, prancūzų ar ispanų kalbos, bet viešnagė Lietuvoje mane sujaudino, ir noriu savo naujai atrastiems draugams bei kolegoms į jų arsenalą parūpinti naujų įrankių – naujų pokyčio, išgijimo, sveikatos ir vilties įrankių. Mano asmeninė viltis yra ta, kad kai kitą kartą Lietuvoje bus rodomas filmas „Paimk šiuos sulaužytus sparnus“, galbūt visa auditorija liks sėdėti ir filmą pažiūrės – ir galbūt salėje taip pat bus keletas pacientų. Ir net jeigu psichikos sveikatos profesionalai filmo idėjos nepriims ar priimti nenorės, turiu vilties, kad šią idėją pristačius jų gimtąja kalba atsiranda daug didesnė tikimybė, jog tai kažkur jų viduje įstrigs...


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.