Disociacija (buvimas atskilusiu nuo savo tikrosios tiesos) imituoja nušvitimą*, bet tai nėra nušvitimas. Disocijavęsi žmonės gyvena labai ramiai. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie užblokavę savo nemalonius jausmus. Nušvitęs žmogus savo nemalonius jausmus įsisąmonina, tad jo vidinė darna nėra dirbtina.

Disocijavęsi žmonės nejaučia kančios. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie atsisakę savo gijimo* proceso ir apmarinę savo skausmą. Nušvitimas auga dirvoje, tręštoje kančia*.

Disocijavęsi žmonės vadina save nušvitusiais. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie neturi jokio supratimo, kas yra nušvitimas. Nušvitimas yra visiška disociacijos priešingybė.

Disocijavęsi žmonės emociškai lengvai nesusijaudina. Tačiau taip yra tik dėl to, kad tarp jų paslėpto, pažeidžiamo savęs ir dažniausiai nuoširdaus pasaulio kraštų stūkso stora apsauginė siena. Nušvitę žmonės yra daug mažiau apsaugoti, bet jų branduolį sudaro tokia stipri meilė sau, kad jie gali apsiginti švelniai.

Disocijavęsi žmonės galvoja, kad puikiai moka atleisti*. Tačiau taip yra tik dėl to, kad visiškai neigia jiems padarytą skriaudą – ir likusią žalą. Nušvitę žmonės atleidžia spontaniškai ir be pastangų, nes jie visiškai priėmė savo sužalotas asmenybės dalis ir nuoširdžiai išjautė kiekvieną dėl kančios kilusio sielvarto lašelį.

Disocijavęsi žmonės nepaprastai pasitiki savimi. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jų saviapgaulės šarvai atsparūs savistabai. Nušvitusių žmonių pasitikėjimas savimi gyvastį ima iš universalios gyvenimo versmės.

Disocijavęsi žmonės natūraliai linksta prisiimti vadovų rolę. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie kvalifikuotai veda save tolyn nuo to, ką jiems sako jų širdis. Nušvitęs žmogus veda tiesiai prie to, kas svarbiausia.

Disocijavęsi žmonės turėjo iškęsti pragarą, kad pasiektų tai, ką turi. Tačiau jie nesuvokia, kad kaip tik yra vis dar įstrigę pragare. Nušvitimas yra laisvė, kurią suteikia emocinė integracija.

Disocijavęsi žmonės jaučiasi radę savo tikrąjį „aš“. Tačiau taip yra tik dėl to, kad turėti savo tikrąjį „aš“ jiems reiškia neturėti jokio „aš“ – arba geriausiu atveju turėti netikrą „aš“ ar ego, kurio pagrindą sudaro iškreiptas sąmoningumo jausmas. Nušvitimas – tai tikrasis „aš“, susijungęs su sąmoningu protu.

Disocijavęsi žmonės laiko save dvasingumo pavyzdžiu. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jų dvasia* paslėpta po neigimo siena taip giliai, jog jie apskritai nesuvokia, kas yra dvasia. Nušvitimas – tai ugninga vaiko dvasia, kurią valdo suaugusiojo sąmonė.

Disocijavęsi žmonės yra gana motyvuoti, išsilavinę ir įtaigūs. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie nuolat rizikuoja grįžti į kančią, jeigu neįtikins kitų savo melu. Nušvitimas motyvuoja skleisti tiesą, kuri yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė.

Disocijavęsi žmonės elgiasi ryžtingai. Tačiau taip yra tik dėl to, kad jie nemato ar nekvestionuoja savo pasąmoningų motyvų. Nušvitęs žmogus taip pat yra ryžtingas, bet tik todėl, kad nebeturi pasąmonės, nes ji, kaip nebereikalinga kūno dalis, išnyko.

Disociacija yra nušvitimo priešingybė.

Už disociacijos slypi neįsisąmoninta trauma, ir tik po to, kai ji įsisąmoninama, sąmoningumo šviesa gali patekti į mūsų būties branduolį.

Vartojamos sąvokos, suformuluotos remiantis Daniel Macklerio esė, knygomis, garsine medžiaga ir pokalbiais su juo pačiu:

Nušvitimas (angl. – enlightenment) – būsena, kai žmogus sąmoningai visiškai supranta savo tikrąsias emocijas ir yra išsigydęs bei įsisąmoninęs savo praeitį ir patirtas traumas; kai žmogus yra savo tikrojo „aš“ būsenoje; psichologinis ir emocinis sveikumas. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Gijimas (angl. – healing) – susijungimas su savo praeities traumomis, sielvartavimas dėl jų ir jų integravimas į savo asmenybę, tokiu būdu pasiekiant nušvitimo (t. y. psichologinio ir emocinio sveikumo) stadiją.

Kančia, kentėjimas (angl. – suffering) – emociškai kankinanti, tačiau viena iš būtinų stadijų, vedančių į nušvitimą, kai žmogus nustoja idealizuoti savo tėvus (ir kitus autoritetus), bet tebenori būti jų išgelbėtas ir dar nesuvokia, jog tai neįmanoma.

Pseudoatleidimas (angl. – pseudo-forgiveness) – į savo traumuotojus nukreipto pykčio užmiršimas ir nustūmimas į pasąmonę, sukeliantis visiško ir sveiko įsisąmoninimo iliuziją.

Dvasia, siela (angl. – soul, spirit) – tikrasis „aš“; žmogaus vidinis, emocinis pasaulis. Tai neturi nieko bendra su religija ar bet kokia kita misticizmo forma.

Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.