„Diskusija yra racionalus diskursas. Jos nereikėtų maišyti su ginčijimusi. Diskusijos tikslas – rasti tiesą. Ginčijimosi tikslas – suerzinti kitą žmogų. Egzistuoja daugybė žmonių, kurie nors ir mielai su jumis ginčijasi, bet yra arba nenorintys, arba negebantys su jumis diskutuoti. Nešvaistykite laiko ir energijos, bandydami diskutuoti su žmonėmis, kurie nenori ar negeba diskutuoti.“ – D. Q. McInerny, Being Logical: A Guide To Good Thinking

Kaip šia citata teisingai pasakė D. Q. McInerny, diskusijos tikslas yra išsiaiškinti tiesą ir tą daryti logiškai argumentuojant ir, jei reikalinga, pateikiant įrodymų. Kuo tai naudinga? Racionaliai mąstyti gebantis žmogus gali aiškiau ir teisingiau suvokti realybę, taisyklingiau formuluoti argumentus, matyti pašnekovų logines ir argumentacijos klaidas, efektyviau spręsti konfliktus ir asmenines problemas – racionalus mąstymas yra asmeninės laimės ir efektyvios komunikacijos pagrindas.

Taigi, iš ko diskusija susideda? Diskusiją sudaro argumentavimas (t. y. argumentų pateikimas) ir tų argumentų tiesos vertės nustatinėjimas (t. y. aiškinimasis, ar jie teisingi, klaidingi, beprasmiai), siekiant išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų. Argumentas yra teiginių seka, kurios pabaigoje prieinama prie išvados. Argumentai susideda iš prielaidų ir išvadų.

Prielaidos – tai pradiniai argumento teiginiai. Prielaidos yra argumento pamatas, ant kurio statomas pats argumentas. Iš prielaidų formuojami kiti teiginiai bei išvados. Prielaidomis neretai būna kitų argumentų išvados.

Išvada – tai teiginys, kurio teisingumą bandoma įrodyti argumentuojant. Šią išvadą vėliau galima panaudoti kaip prielaidą kitame argumente.

Apie tai, kas yra tiesa ir kaip nustatyti, ar kažkas yra tiesa, jau esu kalbėjęs. O apie tai, kas yra argumentas, kaip atskirti gerą argumentą nuo blogo ir kokios yra dažniausiai pasitaikančios argumentacijos klaidos, plačiau paskaityti galite Skeptikas.org esančiame įraše.

Galbūt pagalvojote: „Visa tai kol kas skamba gana sausai, ką tai turi bendra su mano gyvenimu?“ Iš tikrųjų labai daug. Juk mes labai dažnai kalbamės su kitais žmonėmis ir tą darydami išsakome ir priimame kažkokius teiginius. Galų gale juk ir būnant vieniems mūsų galvose nuolat sukasi kažkokių minčių, kitaip tariant, teiginių. Ir daugumą tokių teiginių, nesvarbu, ar jie mūsų pačių, ar juos išgirstame iš kitų žmonių, galime įvertinti, t. y. nustatyti, ar jie teisingi, ar klaidingi. Didesnė ar mažesnė diskusija, argumentavimas, tiesos nustatinėjimas mūsų gyvenime vyksta visą laiką: kai mąstome, kai kalbamės su žmonėmis, kai įsiveliame į ginčą, kai kyla konfliktas, kai aiškinamės tarpusavio santykius, kai bandome kažką kuo nors įtikinti, ir t. t. Taigi, diskusija nėra tik teoretizavimas apie gravitacinius laukus. Diskusija vyksta vos ne kiekvieno pokalbio metu. Diskusija ir argumentavimas vyksta ir kalbant apie, sakykime, dievų egzistavimą; diskusija vyksta, kai bandome su savo partneriu nuspręsti, kokį filmą žiūrėti; diskusija vyksta, kai mums pasako (ar patys pagalvojame), jog esame kvaili, savanaudžiai ar niekam tikę. Visais šiais atvejais išsakomi kažkokie teiginiai, išsakomos tam tikros prielaidos ir išvados, argumentai, kurių teisingumą galime patikrinti – ir iš tikrųjų sąmoningai ar nesąmoningai patikriname.

Taigi, toliau pateiksiu patarimų, kurie gali praversti siekiant racionaliai mąstyti bei efektyviau diskutuoti ir komunikuoti su kitais.

1. Vartojamų sąvokų apsibrėžimas

Diskusijos pradžioje arba susidūrus su pirmaisiais nesutarimais labai pravartu (o kalbant apie sudėtingesnius dalykus, sakyčiau, būtina) aiškiai įsivardinti vartojamų sąvokų apibrėžimus, t. y. išsiaiškinti, ar abu pašnekovai vartojamas sąvokas supranta ir ar jas supranta vienodai. Taip pat reikėtų žiūrėti, ar pokalbio metu sąvokų reikšmė nekinta. Kodėl diskutuojant reikia vartoti vienodas sąvokas, turbūt daugumai aišku, bet dėl visa ko paminėsiu, kad diskusija, švelniai tariant, būna ne pati produktyviausia, jeigu vienas žmogus, sakydamas „dievas“, kalba apie visatą, kitas – apie įsivaizduojamą tėvo pakaitalą iš Biblijos, o trečias – apie taburetę.

Taigi, reikėtų neskubėti stačia galva nerti į iškeltą temą, bet pirmiausiai įsitikinti ar suprantate vartojamas sąvokas.

Prieš gilinantis į tai, ar „norint subalansuoti ekonomiką mūsų šalyje, vertėtų padidinti mokesčius“, reikėtų aiškiai ir objektyviai apsibrėžti, ką reiškia sąvokos „subalansuoti ekonomiką“, „mūsų“, „šalis“, „padidinti mokesčius“.

Prieš gilinantis į tai, ar geriau šį savaitgalį važiuoti pas žmonos tėvus, ar geriau namie pažiūrėti filmą, vertinga aiškiai ir objektyviai apsibrėžti, ką šiame kontekste reiškia „geriau“.

Prieš gilinantis į tai, ar esame kvaili, savanaudžiai arba niekam tikę, vertinga apsibrėžti, ką reiškia „kvailas“, „savanaudis“ ir „niekam tikęs“ ir kaip aš šiuos apibrėžimus atitinku ar neatitinku.

Ką daryti, jeigu neturime aiškių vartojamų sąvokų apibrėžimų? 

Jeigu neturime aiškių ir logiškų apibrėžimų, apie gilesnę diskusiją galvoti per anksti, nes greičiausiai nesuprantame to, apie ką galvojame ir kalbame. Tad tikslinga būtų apie tai pamąstyti ir skirti laiko ir kitų resursų tam, kad savo mąstymą kristalizuotume: aiškiai ir objektyviai apsibrėžtume sąvokas, sudėliotume logiškus argumentus, išvadas ir pan.

Ką daryti, jeigu mūsų pašnekovas neturi aiškių vartojamų sąvokų apibrėžimų? 

Deja, neretai (bent jau iš mano ir mano pažįstamų patirties) dauguma žmonių aiškių ir objektyvių apibrėžimų neturi. Čia vėlgi galima viltis, kad jiems tą atsargiai parodžius, jie apie tai susimąstys. Tačiau jeigu jie įsitikinę, kad tai jiems tai netrukdo, nelabai ką padarysi. Kaip jau minėta, tokiu atveju diskusija geriausiu atveju yra beprasmė.

2. Sąmoningas emocinės būsenos sekimas 

Diskutuodami stenkitės sąmoningai sekti savo emocinę būseną, t. y. žiūrėti, kaip jaučiatės. Interakcijos su žmonėmis neretai mums sukelia gana stiprių emocijų, tad siekiant racionaliai diskutuoti vertinga būtų stebėti savo emocinę būseną ir žiūrėti, ar išliekame logiški, ar nenukrypstame nuo tikrojo diskusijos tikslo – išsiaiškinti tiesą, ar nereaguojame emociškai, ar neįsijungėme „gynybos ar puolimo“ režimo.

Pastebėjus, kad kilo stiprių, nemalonių emocijų, vertinga būtų sustoti ir apie jas pagalvoti, pasistengti išsiaiškinti, iš kur jos kilusios ir ką jos sako. Dažniausiai diskusijos metu kilusios emocijos būna ne reakcija į dabartį, bet reakcija į praeitį. Tą pastebėjus galima ramiai diskusiją sustabdyti ar visai nutraukti, o jeigu pašnekovas yra pakankamai brandus, galima su juo pasikalbėti apie kilusias emocijas ir diskusiją pratęsti vėliau.

Pastebėjus, kad jūsų pašnekovui kilo stiprių, nemalonių emocijų, taip pat vertinga diskusiją sustabdyti ar nutraukti. Dažniausiai dauguma žmonių diskusijos metu, sąmoningai nesuvokia, kokios emocijos jiems kyla ir kodėl. Bet jeigu patys esate sąmoningesni ir racionalesni, tą labai greitai pastebite, ir kadangi jau neblogai mokate vertinti žmones, galite įvertinti, ar tikslinga apie savo pastebėjimus pašnekovui pasakyti, ar naudingiau diskusiją tiesiog ramiai nutraukti.

3. Žmogaus ir argumento / pozicijos netapatinimas 

Neretai žmonės susitapatina su savo pozicija, t. y. laiko ją savo asmenybės, identiteto dalimi. Tai gali pasireikšti tuo, kad žmogui atrodo, jog jeigu jo pozicija pasirodys neteisinga, tai jis, kaip žmogus, bus prastesnis ar praras kažkokią savo asmenybės dalį. Iš tiesų gali nutikti taip, kad teks atsisakyti kažkokių savo įsitikinimų, nes jie neteisingi, o norint būti sveikam ir racionaliam, tikslinga klaidingų įsitikinimų atsisakyti ir pakeisti juos teisingais. Tačiau dėl to netapsite menkesniais, o priešingai – būsite stipresni ir išmintingesni. Nors kartais tai gali būti labai baisu, bet linkiu nepabijoti atsisakyti savo įsitikinimų sužinojus, jog jie klaidingi.

Kitas žmogaus ir argumento tapatinimas dažnai pasireiškia vienokia ar kitokia argumento prieš žmogų forma (ad hominem), t. y. žmogaus, o ne jo teiginių kritikavimu. Pavyzdžiui: „Tu galvoji kad visada esi teisus, o visi kiti yra neteisūs.“ Arba: „Tu neturi tokio ar tokio diplomo, o aš turiu, todėl kalbi nesąmones.“ Arba: „Tu per jaunas / senas, todėl neteisus.“ Arba: „Tu per prastai / prabangiai apsirengęs, todėl neteisus.“ Jau nekalbant apie atvirą įžeidinėjimą: „Tu keistas / kvailas / juokingas / negražus ir pan. Visa tai niekaip nepasako ar vertinamojo žmogaus argumentai teisingi, ar klaidingi ir visiškai atitinka pradžios citatoje esantį ginčijimosi, o ne diskutavimo apibrėžimą.

Diskutuojant ar apskritai kažką teigiant pats žmogus nėra svarbu. Nesvarbu žmogaus rasė, tautybė, diplomų skaičius, amžius, lytis, socialinė ar finansinė padėtis, svarbu tik tai, ar jo išsakomas argumentas yra objektyviai teisingas, klaidingas ar beprasmis. Tad nepamirškite, kad nuomonė / pozicija / argumentas nėra identitetas ir kad tai, ar teiginys yra (ne)teisingas, nepriklauso nuo to, kas jį iškelia. O tai, kad žmogus jums kažkuo nepatinka, nereiškia, jog jo teiginys automatiškai yra neteisingas. Ir priešingai – tai, kad žmogus jums kažkuo patinka, nereiškia, kad jo teiginys automatiškai yra teisingas.

4. Venkite galios žaidimų 

Vėlgi, nepamirškite, kad racionali diskusija yra tiesos ieškojimas, o ne galios įrodinėjimas. Deja, dažniausiai pasitaikančios „diskusijos“ yra ne diskusijos, bet tik galios žaidimai, projekcijos, išveika. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad diskusijoje yra laimėtojas ir pralaimėtojas, t. y. tas, kuris yra teisus, yra laimėtojas, o kita pusė – pralaimėtojas. „Pralaimėjimas“ jiems asocijuojasi su kažkuo emociškai negatyviu („tu blogas“, „niekam tikęs“, „kvailas“ ir pan.). Todėl toks žmogus bet kokiomis pastangomis stengiasi „įtikinti“ pašnekovą, kad yra teisus (nesvarbu, ar jis iš tiesų yra teisus, ar ne). Diskusijos tikslas tampa ne išsiaiškinti tiesą, bet įrodyti, kad esu teisus...

Tačiau racionalioje diskusijoje, kurioje dalyvauja pakankamai brandūs ir sąmoningi žmonėms, laimi abi pusės. Jeigu paaiškėja, kad mano pozicija tikrai yra teisinga, aš ją sutvirtinu bei gaunu progą palavinti savo diskutavimo įgūdžius – man tai naudinga. O jeigu paaiškėja, kad mano pozicija neteisinga – turiu progą atsikratyti klaidingo įsitikinimo ir vėliau jį pakeisti teisingu, taip pagerindamas savo gyvenimo kokybę.

Tad diskutuodami stenkitės išlikti sąmoningi, nepasiduoti emocijoms, visada savo poziciją logiškai argumentuoti ir nesistengti „laimėti“ ar „sutriuškinti pašnekovo“, nes tokiu atveju „diskusija“ nenaudinga nei jums, nei pašnekovui ir labiau primena vaikų pasikumščiavimą kieme, o ne racionalų brandžių žmonių pokalbį.

5. Pasitraukimas iš diskusijos / nediskutavimas

– Ateini į lovą? – Negaliu. Tai svarbu. – Kas? – Kažkas internete NETEISUS.

Pastebėję, kad pašnekovas diskutuoti nesugeba ar nenori, atsisako apibrėžti vartojamas sąvokas, daro logikos bei argumentacijos klaidas ir to nepripažįsta, žaidžia galios žaidimus, yra nusiteikęs labai gynybiškai ar agresyviai, nepabijokite diskusiją ramiai nutraukti arba apskritai su tokiais žmonėmis diskusijos nepradėti. Juk esate laisvi rinktis, su kuo bendrauti ar nebendrauti. Ir pamačius kitaip mąstantį žmogų nebūtina įrodyti, kad jis neteisus, o teisūs esate jūs – nuo to juk netapsite „teisesni“ ar „geresni“, tiesiog švaistysite savo laiką ir emocijas ginčydamiesi ir žaisdami galios žaidimus.

Tačiau jeigu kyla stiprus impulsas bet kokia kaina kitą žmogų įtikinti savo pozicijos teisingumu, vertingiau būtų ne įtikinėti tą žmogų, bet pagalvoti apie šį savo impulsą. Juk tai, ar esate teisūs, ar ne, nepriklauso nuo to, kiek žmonių savo pozicija įtikinate. O jeigu nesate tikri, ar esate teisūs, tai iracionali ir emocijų kupina „diskusija“ juk nėra tinkamas būdas tiesai ieškoti. Tokia diskusija nebus pozityviai naudinga nei jums, nei jūsų pašnekovui.

6. Pasitikslinimas 

Diskusijos metu labai rekomenduotina pasitikslinti, ar teisingai suprantate pašnekovą. Tą galite padaryti savo žodžiais ar pakartojant pašnekovo žodžius pasakyti, kaip jį suprantate. Taip pat nemažiau svarbu ir naudinga paprašyti pašnekovo, kad jis pasakytų, kaip supranta jus. Neretai pasitaiko, kad žmonės galvoja, jog vienas kitą supranta, kai iš tikrųjų yra taip, jog jie savo pašnekovo poziciją iškreipia.

Pašnekovo pozicijos iškreipimas logikoje ir argumentacijoje vadinamas „šiaudine baidykle“. Tai yra argumentacijos klaida, kai pašnekovas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kito žmogaus poziciją ir kalba apie šią paties susikurtą, o ne apie tikrąją pašnekovo poziciją; kitaip tariant, žmogus pašnekovui priskiria tai, ko šis nesakė ir ko negalvoja.

7. Gyvas kalbėjimas prieš komunikaciją raštu 

Jeigu yra galimybė, rekomenduočiau visada kalbėtis gyvai, o ne internetu ar žinutėmis. Rašytinė kalba turi savų privalumų: yra daugiau laiko apgalvoti, paprasčiau pataisyti ar ištrinti tai, ką norite pakeisti, lengviau matyti, ką sako pašnekovas, galima pacituoti. Tačiau komunikuojant raštu labai lengva perskaityti ne tokia intonacija, ne su tokiomis emocijomis, akcentuoti ne tą sakinio vietą ir pan. Diskutuojant raštu nematyti pašnekovų mimikos, kūno judesių, balso aukščio, tono ir tembro, o tai gerokai apriboja komunikaciją ir pašnekovo supratimą. Ir man pačiam, ir daugumai kitų žmonių dėl komunikavimo raštu yra buvę ne vieną nesusipratimas. Todėl esant galimybei rekomenduoju rinktis gyvą bendravimą, kad komunikacija būtų efektyvesnė.

8. Investavimas į save 

Deja, retas kas moka racionaliai mąstyti ir diskutuoti, jeigu papildomai neskiria laiko, pastangų ir kitų resursų, kad to išmoktų. Man pačiam reikėjo nemažai laiko ir darbo su savimi, kol to išmokau, ir iš dalies vis dar to mokausi ir mokysiuosi visą gyvenimą. Geriau pagalvojus, nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokėtų logiškai mąstyti, efektyviai komunikuoti ir racionaliai diskutuoti, bet nebūtų to intensyviai mokęsis. To reikia išmokti.

Kodėl to mokytis vertinga, jau trumpai užsiminiau, bet pakartosiu: racionalus bei aiškus savo minčių suvokimas ir reiškimas padeda turėti tikslesnį realybės suvokimą, efektyviau bendrauti su aplinkiniais, efektyviau spręsti konfliktus, sveikiau pasitikėti savimi, teisingiau vertinti save ir kitus, susikurti sveikesnius tarpusavio santykius ir t. t. Iš esmės aiškus mąstymas yra visapusiškai sveikos asmenybės šerdis, tad norėdami būti sveikesni, brandesni, racionalesni, laimingesni, turėtume stengtis išmokti mąstyti, komunikuoti ir diskutuoti aiškiai, logiškai, argumentuotai. Aiškus mąstymas veda į laimingesnį ir brandesnį gyvenimą ir į efektyvesnė komunikaciją, o neaiškus – į amžiną sumišimą ir įvairiausias emocines bei psichologines problemas.

Sėkmės augant ir diskutuojant,
iki kitų kartų!


Rekomendacijos:

Tiesa - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/09/tiesa.html

Logika ir argumentai - http://skeptikas.org/logika-ir-argumentai/

Logikos klaidos - http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Logikos_klaidos

Argumentacijos klaidos - http://lt.wikipedia.org/wiki/Kategorija:Argumentacijos_klaidos

D. Q. McInerny "Being Logical: A Guide To Good Thinking" (racionalaus mąstymo ir minčių reiškimo pradžiamokslis) - http://www.amazon.com/Being-Logical-Guide-Good-Thinking/dp/0812971159

Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam (video) - http://youtu.be/mrEjIiqAkLs

Pratimas: kaip tapti sąmoningesniam (įrašas) - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/06/pratimas-kaip-tapti-samoningesniam.html

Emocijos (1 dalis): bazinės emocijos - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/02/emocijos-1-dalis-bazines-emocijos.html

Emocijos (2 dalis): vidinis skausmas - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/04/emocijos-2-dalis-vidinis-skausmas.html

Kaip mintimis ir kalba save įkaliname (video) - http://youtu.be/7BAA4TwJYP0

Kaip mintimis ir kalba save įkaliname (įrašas) - http://blog.saviarcheologija.lt/2012/08/kaip-mintimis-ir-kalba-save-ikaliname...