“Visi buvo manimi nepatenkinti, kad neatvykau į brolio laidotuves. Aš atsisakiau būti veidmainė. Džiaugiausi, kad jis mirė. Gali skambėti baisiai, bet buvo toks palengvėjimas, kad nebereikės gyventi baimėje.”

Tai vienos skaitytojos komentaras po paskutiniuoju įrašu “Kontroliuojantys tėvai ir smurtautojų užduodami klausimai”. Šis komentaras patraukė mano dėmesį, todėl paprašiau leidimo jį panaudoti. Jis man įsiminė ne dėl to, kad ji džiaugėsi, jog jis mirė, bet kad visi tikėjosi, jog ji atvyks į laidotuves žmogaus, kurio ji labai bijojo.

Jos jausmai jiems nesvarbūs. Svarbu tik tai, kad ji darytų tai, ko iš jos tikimasi. Kad darytų tai, ko nori kiti. Tai susiję su įsipareigojimu ir kaip įsipareigojimas naudojamas kontroliuoti ir manipuliuoti žmones daryti tai, ką, pasak kitų, privalai daryti. Jos šeima buvo nepatenkinta jos pasirinkimu. Jiems nerūpėjo KODĖL ji taip nusprendė. Kodėl turėtume mylėti žmones, kurie mus skaudina tik todėl, kad jie šeimos nariai?

Šis komentaras man priminė mano mamos nepaprastą nepasitenkinimą, kai pasakiau, kad niekada nebenoriu matyti savo vyriausiojo brolio. Man buvo daugiau nei keturiasdešimt! Sulaukiau jos įprasto pamokslo apie tai, kad šeima yra svarbiausia ir kad kraujas tirštesnis už vandenį. (Ką tai, po velnių, reiškia?)

Aš jos paklausiau, ką ji pasakytų apie situaciją, kur vienas iš mano bendradarbių nuolat mane žemina kitų akivaizdoje, skleidžia apie mane melą, šaiposi, žemina ir niekada nerodo jokios pagarbos, bet reikalauja paklusti jo norams. Paklausiau, ar ji mano, kad turėčiau su juo leisti laiką po darbo. Ji tvirtai pareiškė: “NE”. Tad paklausiau jos, kodėl su šeima yra kitaip. Ji neturėjo atsakymo.

Netrukus po to pokalbio mano mama tapo ta, kuri nustojo kalbėtis su manimi. Matyt, pati netikėjo savo teiginiu, kad šeima yra svarbiausia. Ji manęs nemylėjo pagal savo pačios meilės apibrėžimą. Lygybės mūsų santykiuose nebuvo. Aš privalėjau ją gerbti ir mylėti, bet ji manęs ne. Aš nustojau tikėti melu, kad aš PRIVALAU mylėti žmones, kurie su manimi elgiasi kaip su nieku.

Aš neprivalau mylėti, aš nesu įsipareigojusi ir nėra jokio “reikia”. Aš vertinga tiek pat, kiek ir kiti, ir mano jausmai yra verti pagarbos. Aš nesu ledinės širdies ir tokius sprendimus priimu ne dėl to, kad esu beširdė, bet todėl, kad dabar aš savimi rūpinuosi. Pradėjusi tikėti nebe melais, kuriais taip ilgai tikėjau, bet tiesa, aš pradėjau gyti nuo daugybės savo psichinių problemų.

---

Autorė: Darlene Ouimet
Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje
Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai