Gijimo proceso metu viskas atrodė NAUJA. Viskas BUVO nauja! Aš tiek daug metų saugojausi savo įveikos* metodais. Įvadinės sesijos su nauju terapeutu metu pradėjau, kaip tai pavadinau, „veiksmingą procesą“, ir mes kalbėjomės apie kai kuriuos mano įveikos metodus, o mano terapeutas užsiminė, kad bendro darbo metu pabandysime sušvelninti mano savęs kontroliavimą. Aš tada pagalvojau: „tikrai ne, nė už ką“, bet nusišypsojau ir palinkčiojau galvą. Tiesa ta, kad neįsivaizdavau, apie ką jis kalba, bet tai neatrodė kažkas, ką norėčiau pabandyti. Šiandien suprantu, jog jis kalbėjo apie mano įveikos metodus. Kai pradėjau svarstyti kai kurių iš jų atsisakymą, greitai pastebėjau, kad turiu su pasitikėjimu susijusių problemų. Man terapijos kabinetas tapo mažyčiu pasaulėliu, kur galiu išbandyti savo naujus įrankius, naujas mintis, naujas viltis ir svajones. Tai taip pat vieta, kur galiu stoti akistaton su savo baimėmis, savo klaidingais įsitikinimas ir netiesa apie savo gyvenimą bei tuo, kas man iš tikrųjų gyvenime nutikę.

Priėmus sprendimą nuoširdžiai pasinerti į gijimo procesą, tuojau pat iškilo mano baimės, o mano su pasitikėjimu susijusios problemos matėsi ryškiau nei bet kada. Pirmosios baimės gyventi naujame pasaulyje buvo susijusios su mano nauju pasaulėliu – su terapija ir terapeutu. Pirmiausia aš turėjau žinoti, kad prireikus aš galiu iš terapijos kabineto pabėgti. Kiekvieną sesiją aš žvalgydavausi pabėgimo maršrutų. Kambarys turėjo dvejas duris: vienos vedė laukan, į gražų sodą, o kitos – paprasčiausiai iš kabineto. Aš užsitikrindavau, kad jeigu man reikėtų bėgti, tai galėčiau pasiekti duris, vedančias į sodą. Kartais sėdėdavau ant savo plaštakų, nes maniau, jog galiu pradėti elgtis smurtingai. Bijodavau pykti, bijodavau „pasielgti blogai“, ir bijodavau, kad jeigu pasielgsiu blogai, tai savo terapeutui nebepatiksiu. Negalėjau atsipalaiduoti; buvau įsitikinusi, kad pasielgsiu neteisingai, ir kad jeigu taip nutiks, tai tada ir jis pasielgs neteisingai. Aš terapeuto bijojau, bet kartu mačiau jį kaip savo paskutinę viltį. Žvelgiant atgal, mano terapijos nuotykiai buvo mažytis veidrodis, atspindintis mano gyvenimą. Iš išorės viskas atrodė puikiai, bet viduje buvo chaosas.

Mano terapeutas parodė man pabėgimo maršrutus. Aš nervingai šypsojausi. Viena mano dalis mąstė, ar jis žino, kad jau esu suplanavusi savo pabėgimo maršrutą, kas reikštų, jog jis žino, kad juo nepasitikiu, o tai gali jį įžeisti ar supykdyti; kita mano dalis tuojau pat susimąstė apie tai, kodėl jis man parodė pabėgimo maršrutus. Ar jis elgsis kaip nors, kad man reiks bėgti? Ar jis apgaule privers mane juo pasitikėti? Jis man pasakė, kad pasitikėjimas atsiranda laikui bėgant ir kad aš neprivalau juo pasitikėti kol jaučiuosi nepakankamai patogiai. Žvelgiant atgal, jo paaiškinimas buvo tikrai geras, bet aš mintyse jo žodžius supratau taip, kad neturėčiau juo pasitikėti, nes jis žmogus ir man gali tekti bėgti. Lankydamasi pas kitus terapeutus, buvau susidūrusi su problemomis. Keli iš jų bandė mane kabinti arba aiškiai parodė, kad aš juos traukiu. Viena mano dalis buvo įsitikinusi, kad tą potraukį sukėliau aš ir kad taip sabotavau bet kokią pagalbą, kokią tik jie man galėjo suteikti. Bijojau, kad tai vėl gali pasikartoti. Norėjau pagalbos, bet netikėjau, kad kas nors man gali padėti; be to, netikėjau, jog pagalbos nusipelnau.

Nors ir buvau suplanavusi pabėgimą, jeigu jo prireiktų, bet kartu buvau įsitikinusi, jog prireikus juo tikrai nepasinaudočiau. Praeityje aš tiek daug kartų esu sustingusi, jog netikėjau, kad galiu save apsaugoti.

Aš norėjau gyti, bet to bijojau. Norėjau kažkuo pasitikėti ir gauti pagalbos, bet gyvenime nuolat įsitikindavau, kad žmonėmis pasitikėti galima retai. Esant tokioje padėtyje ieškoti konsultacinės terapijos yra sudėtinga, nes šios su pasitikėjimu susijusios problemos ir prieštaringas mąstymas labai trukdo. Terapeutas negali tau padėti, jeigu tu nepasakai ar negali pasakyti, kas vyksta, bet dažnai problema būna ta, – taip tikrai buvo mano atveju, – kad žmogus nežino, kas jam negerai, o aš buvau įsitikinusi, jog problema esu aš. Aš bijojau pasakoti savo gyvenimo istoriją, manydama, kad terapeutas gali patvirtinti, jog problema iš tiesų esu aš. Ir vėlgi, bijojau, kad jam nepatiksiu, jis dėl to mane atstums ir taip prarasiu paskutiniąją savo viltį. Taip pat bijojau, kad jam patiksiu (nederamai). Visos mano mintys buvo dvejopos, nors aš jų tuomet sąmoningai net ir nesupratau. Sukausi ratais, visos mano mintys sukosi ir sūkuriavo mano galvoje; dauguma jų buvo prieštaringos vienos kitoms. Turėjau išsiaiškinti daugybę dalykų, ir būdavo dienų, kai norėdavosi pasiduoti – „sustabdykite pasaulį, noriu išlipti“.

Viskas buvo sunku. Mano terapeutas kažkokiu būdu pasirinko vieną dalyką ir pradėjome nuo jo. Gijimo procesas iš tiesų buvo nepaprastai sunkus, bet didžiulio noro gyti ir kai kurių terapeuto žodžių kombinacija pasėjo vilties išgyti sėklelę ir netgi vilties pasiekti pilnatvę sėklą, o tai padėjo man nesustoti. Aš už savo gyvenimą kovojau truputėlį daugiau nei kad kovojau su gijimo procesu. Galiausiai su gijimo procesu kovojau vis mažiau ir mažiau. Po truputėlį terapija ėmė padėti, aš tapau stipresnė, išmokau jausti ir susitvarkyti su problemomis. Išmokau klausytis savo prieštaringų minčių ir išsiaiškinti, kas kiekvienoje pusėje yra tiesa ir netiesa. Išmokau sustabdyti sukimąsi ir išsiaiškinti savo mąstymą. Tai neįvyko greitai, bet įvyko!

Mano terapeutas man pasakė, kad rasime brangakmenį, kuris būtų išskirtinis man, brangakmenį manyje. (Tada pagalvojau, kad tai jam reikalinga terapija, bet nusišypsojau ir palinkčiojau galva.) Tačiau ir vėl jis buvo teisus. Savyje radau brangakmenį. Ir žinote ką? Mes visi jį turime.

Gyvenimas daug spalvingesnis be sukimosi.

Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai