Šiandien Debbie V. pakomentavo mano paskutinįjį įrašą „Atlaikiusieji smurtą“ ir jos komentaras mane paveikė tiek, kad nusprendžiau apie tai parašyti atskirą įrašą.

Debbie rašo:
Dirbu su savimi ties tuo, apie ką rašai. Tiksliai žinau, kaip viskas prasidėjo, net atsimenu jausmus, kuriuos jaučiau, kai buvau vaikas... nejaukumas ir gėda: „Kas aš tokia maniausi esanti???“ Ir mačiau, jog suaugusieji, pastatydami mane į vietą, galvoja apie save: „puikiai susitvarkiau“... koks mėšlas. Esu dėkinga, kad padėjai man susieti mano vaikystės patirtis su mano dukra... tai yra: ką DARYČIAU, jeigu kas nors su mano dukra elgtųsi taip, kaip buvo elgiamasi su manimi, arba kaip visa tai vertinčiau. Tai padėjo man viską pamatyti LABAI aiškiai. Negaliu PATIKĖTI, kad kas nors gali su vaikais elgtis taip, kaip elgiasi, atrodytų, nuolat.

Atlaikiusiems smurtą ne visada lengva klausytis kitų žmonių smurto istorijų, bet daug lengviau reaguoti į kitų smurto istorijas nei jausti savo jausmus dėl pačių patirto smurto. Aš ieškodavau žmonių, patyrusių sunkesnį smurtą nei aš, kad sutvirtinčiau fantaziją, jog tai, ką patyriau pati, nebuvo taip blogai. Kas man sakydavo, kad tai nėra taip blogai? JIE. Būtent tie, kas prieš mane smurtavo ir neišdrįsdavo manęs apsaugoti, buvo mane įtikinę, jog tai nėra taip blogai. Giliai viduje tikėjau, kad dėl kažkokios priežasties man kažkas negerai ir kad nusipelniau to, kas man nutiko. Tokiu būdu jie padaro taip, kad tikėtume melu ir saugotume paslaptis. Neužtrauk šeimai gėdos atskleisdama tiesą. Tiek daug iš mūsų ir toliau neigia, kad su jais buvo elgiamasi blogai, kad jų neapsaugojo ir nevertino, nes priimti tiesą apie savo gyvenimą yra nepaprastai skausminga. Bet ši tiesa yra ta tiesa, kuri tave išlaisvins.

Savo komentare Debbie kalba apie tai, kad norėdama jai padėti tinkamai sureaguoti į jos siaubingą smurto istoriją – kuri apima tampymą už plaukų, mušimą ir tokį žnaibymą, kad net nuplyšdavo oda – aš paprašiau jos įsivaizduoti savo reakciją, jeigu šią istoriją jai papasakotų jos dukra. Kaip vertintum, jeigu tavo mylimas žmogus ateitų pas TAVE ir papasakotų tau tavo istoriją, tarsi ji būtų nutikusi jam? Ar tu tą žmogų nutildytum? Bandytum istoriją sušvelninti? Pasakytum, jog jis perdeda, meluoja ar bando gauti dėmesio? Ar sakytum, kad jis padarė kažką, dėl ko tokio elgesio nusipelnė? Kažkodėl manau, kad taip nedarytum. Manau, kad būtum pasibaisėjęs. Manau, kad pravirktum pykčio ir frustracijos ašarom, kad tas žmogus patyrė tokį siaubą ir iš jo buvo atimtas nekaltumas. Manau, jog norėtum padaryti viską, kas įmanoma, kad tą žmogų patikintum, jog jis dėl viso to tikrai nekaltas, kad to nenusipelnė ir kad jo smurtautojas buvo neteisus taip su juo elgdamasis.

Mes neleidžiame sau jausti skausmo dėl to, kaip su mumis buvo elgiamasi, tada, kai manome, kad priimti skausmą, jog buvome taip smarkiai nuvertinami, yra skaudžiau už bet kokį kitą skausmą. Mes norime ir toliau neigti, kad mūsų šeima galėjo mūsų neapsaugoti, ar dar blogiau – kad mūsų pačių tėvai mumis naudojosi ir mus taip smarkiai žemino. Manau, aš labiausiai bijojau to, kad jeigu stosiu akistaton su visa tiesa apie savo praeitį ir išsiaiškinsiu, jog visa tai iš tikrųjų tiesa... tai reikš, kad manęs neįmanoma mylėti arba kad nesu verta meilės. Kaltinti save buvo saugiau nei priimti, kad esu niekas.

Grįžti atgal ir susigrumti su praeities įvykiais buvo labai skausminga. Mes buvome vaikai; nekalti vaikai, kuriems buvo sakoma, kad nusipelnome būti mušami; mums buvo sakoma (ne visada žodžiais), kad nenusipelnome būti apsaugoti, kad nenusipelnome meilės ir kad mus reikia auklėti, nes esame blogi, neramūs ar neteisūs. Mes jautėmės sugedę. Psichologinio ar emocinio smurto metu mums buvo liepiama nejausti, mums buvo sakoma, kad esame kvaili, verkšlenantys ar paiki, ir mūsų trapiems protams buvo aišku, kad tokių, kokie esame iš tikrųjų, mūsų nevertina, bet vertina tik tada, jei padarome kažką tokio, dėl ko kiti jaučiasi geriau. Seksualinio smurto metu mums buvo sakoma, kad mums reikia susipažinti su tikru pasauliu, kad tai yra meilė ar kad mes esame ypatingi, ir jeigu savo smurtautoją išduosime, tai teks visą likusį gyvenimą praleisti bijant dėl savo, savo brolių ar seserų, tėvų arba naminių gyvūnų gyvybės. Mes gyvenome baimėje. Mums buvo sakoma, kad meluojame, kad tai tėra smulkmena ar kad mes esame išprotėję, jog susigalvojame tokią istoriją. Kai ką iš mūsų bažnyčioje ištempdavo į priekį, kad visi galėtų už mus pasimelsti, taip tik dar labiau sutvirtinant mūsų įsitikinimą, jog problema esame mes. Tai nėra meilė.

Tad mes užaugame galvodami, kad dėl visko esame kalti patys, kad išprotėję esame mes. O kai bandome tvarkytis su psichikos sveikatos problemomis, pžema saviverte ir įvairiausiomis depresijos formomis, tai jie rodo pirštu į mus ir paskelbia: „Štai įrodymas. Mes visada žinojome, kad tai tu – problema visada buvai tu!“ Šioje gyvenimo stadijoje mes esame taip giliai įklimpę į rūką ir pripratę gyventi lyg karuselėje, kad nesunkiai vėl patikime, jog jie teisūs. Mes geriame vaistus, neretai pakliūname į ligoninę, niekaip nesuprasdami, kada viskas prasidėjo.

Noriu tave padrąsinti pažvelgti į save iš šono, papasakoti sau savo istoriją tarsi ją pasakotų tavo mylimas žmogus ir pažiūrėti, kaip tada jautiesi. Pykti nėra blogai. Tas pyktis yra pagrįstas; kaltinimas ir pyktis yra tiltas į laisvę, o stojant akistaton su visiška tiesa skausmas yra laikinas. Išklausyk savo paties istoriją ir suprask, kad nusipelnai žinoti tiesą. Esi pakankama(s), tave galima mylėti ir esi verta(s) meilės.

Ačiū, kad perskaitei mano šiandienos tiradą. Norėčiau padrąsinti tave parašyti komentarą apie tai, kaip šis įrašas tave paveikė, kokias emocijas jauti? Ar kalbu per tiesmukai? Stumiu per stipriai ar būtent tai ir norėjai išgirsti?

Su visa savo meile
Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai