Žemiau esantis tekstas yra 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.






-----
Kada supratote, kad pagarba vaikui bus jūsų dėmesio centre?

Nuo pradžių, manau, nuo pat vaikystės, ieškojau atsakymo, kodėl žmonės elgiasi taip iracionaliai. Visada norėjau suprasti ir išsiaiškinti. Iš mamos daug informacijos negavau, nes ji sakydavo: „Yra taip ir taip, ir viskas.“ Jeigu paklausdavau, ji niekada man nepaaiškindavo. Vaikystėje buvau labai vieniša.

Man buvo turbūt penkeri, kai pamačiau moterį su vaiku. Tai mergaitei buvo 3 ar 4 metai. Ji nugriuvo ir susižeidė. Jos mama, kuri kalbėjosi su kita motina, trenkė savo dukrai tik dėl to, kad ji grįžo verkdama ir su kraujuotais keliais. Atsimenu, koks klausimas man tada kilo: „Tas vaikas patyrė dvigubą žalą: pirma, nes nugriuvo; ir po to nuo mamos. Kodėl ji nubaudė savo vaiką? Mergaitė nekalta – jai reikia mamos pagalbos, o ne bausmės.“

Ar uždavėte šį klausimą savo mamai?

Ne, neišdrįsau, bet nuo šio klausimo viskas prasidėjo. Tada mačiau karą ir galvojau, kodėl žmonės jaučia tiek daug neapykantos ir elgiasi taip absurdiškai. Tam turi būti kažkokia paslėpta priežastis, spėjau. Atsakymo neradau nei filosofijoje, nei psichoanalizėje. Jį radau tik vėlesniais savo gyvenimo metais, kai stojau akistaton su savyje esančiu vaiku ir pradėjau klausytis savo klientų viduje esančių vaikų.

Turėjau pamiršti teorijas. Net Freudas sako, kad jeigu vaikas susižeidžia, tai kaltas jis. Visada kaltas vaikas. Mama mano vaikystės prisiminimuose yra pikta, kad vaikas kelia problemų, kai ji nori pasikalbėti su drauge. Aš tą supratau, nes buvau penkerių ir tada nežinojau jokių teorijų. Suaugusieji to nesupranta. Jie išmoksta teorijų, kurios paslepia pačius akivaizdžiausius paaiškinimus, ir jie tomis teorijomis tiki.

Žinote Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“? Manau, mano vaidmuo visuomenėje (ir psichoanalitikų bendruomenėje) dabar yra būtent toks: pasakyti, kad karalius nuogas. Ir daugelis dabar sako: „Ach, aš toks dėkingas, nes aš irgi tą žinojau, bet neišdrįsau pasakyti.“ Tačiau yra ir kitų, kurie sako, jog karalius su rūbais, nes jie bijo prarasti turimą galią.

Savo knyga „Gabaus vaiko drama“ norėjau pasiekti specialistus, savo kolegas; taigi, joje kalbėjau psichoanalitine kalba. Dabar tokios kalbos nebevartoju: nebebandau pasiekti žmonių, kurie turi tokį patį išsimokslinimą kaip aš. Net jeigu jie ir neigia tai, apie ką rašau, jų klientai sako: „Ji rašo apie tai, ką patyriau aš. Aš suprantu, apie ką ji kalba.“

Kodėl kai kurie specialistai neigia tai, ką sakote?

Nes jie negali priimti realybės. Žinote, nutiko vienas įdomus dalykas. Pirmą kartą apie šias idėjas kalbėjau tada, kai maždaug trims šimtams psichoanalitikų kalbėjau apie psichoanalitikų narcisizmą. Jie buvo nustebę, nes labai neįprasta, kad kolega palaikytų vaiko pusę. Iš pradžių jie reagavo natūraliai, paprasčiausiai buvo dėkingi ir per daug savo jausmams nesipriešino. Jie man padėkojo ir pasakė: „Bet iš kur tu žinojai, kad mano gyvenimas buvo toks, apie kokį kalbėjai?“ Aš atsakiau: „Aš kalbėjau apie savo pačios gyvenimą.“ Daug vyrų ašarojo. Tuomet aš pabandžiau tą straipsnį publikuoti vokiškame specialistų referuojamame žurnale, bet redaktoriai jį atmetė. Pasipriešinimas jau buvo susiformavęs. Jie mano straipsnį atmetė, nes jie turėjo į viską žiūrėti taip pat kaip Freudas; kitu atveju būtų buvę per daug baisu ar pavojinga. Tarptautinė psichoanalitikų bendruomenė (International Analytic Society) straipsnį publikavo Tarptautiniame psichoanalizės žurnale (International Journal of Psychoanalysis). Bet vokiškas specialistų referuojamas žurnalas Psichika (Psyche) atsisakė. Vokiečiams šis straipsnis buvo per daug provokuojantis.

Kokie buvo tie provokuojantys dalykai?

Kad neurozė ir psichozė atsiranda dėl užgniaužtų jausmų, kurie yra reakcija į traumą. Vaiko pyktis ir visi kiti mums nepatinkantys jausmai yra reakcijos į patirtą smurtą.

Šiandien mes žinome, kad smurto prieš vaikus yra labai daug. Anksčiau apie tai kalbėti buvo negalima. Vaikas privalo užgniaužti prisiminimus apie smurtą ir neigti skausmą, kad galėtų išgyventi; kitaip skausmas jį nužudytų.

Ar tai gali būti nutikę taip anksti vaikystėje, kad žmogus žodžiais skausmo apsakyti negali, jo nesupranta ar neturi tam leidimo?

Žodžius reikia surasti. Gera terapija turi padėti klientui evoliucionuoti iš „nebylaus vaiko“ į „kalbantį vaiką“. Jeigu trauma buvo labai ankstyva, vaikas negalėjo rasti tam žodžių arba jo aplinka buvo tam per daug priešiška. Bet jeigu dabar, terapijoje, turite terapeutą, kuris yra jūsų sąjungininkas, jūsų sąmoningas liudininkas, matantis tą pirminę jūsų patirtą traumą, tai tampate kalbančiu vaiku. Terapija egzistuoja tam, kad padėtų jums rasti žodžius, kuriuos norėtumėte pasakyti savo mamai ar tėvui apie tai, kaip jautėtės tada, kai jie jus nuskriaudė, arba kaip jautėtės, kai negalėjote kalbėti – netgi tai.

Ką turite omenyje sakydama „sąjungininkas“?

Tai žmogus, palaikantis vaiko pusę. Visada. Terapeutas negali sakyti, kad tėvai buvo nestabilūs, bet norintys gero, nes tokiu atveju jis palaiko suaugusiuosius. Jeigu vaikas mano, kad tėvai, kurie elgėsi taip keistai ir jį pažemino, norėjo jam gero, tai jis negali jausti skausmo ir tada jis simpatizuoja savo tėvams, užuot simpatizavęs sau. Mušti vaiką yra nusikaltimas, nes mušimas daro žalą, ir šio fakto pakeisti neįmanoma. Mušamas vaikas jaučiasi pažemintas, pasimetęs, vienišas; ir tokiu būdu jis mokomas jausti gėdą, nes jam sakoma, kad jis yra blogas. Mes bijome pasakyti, kad smurtas prieš vaikus yra nusikaltimas, nes norime apsaugoti tėvus nuo jų katės. Bet palaikydami tėvų aklumą mes jiems nepadedame, nes tokiu būdu išduodame vaiką, esantį tų tėvų viduje.

Kaip susitvarkyti su gijimo proceso metu jaučiamu skausmu?

Skausmas yra kelias į tiesą. Neigdamas, kad vaikystėje buvai nemylimas, tu sumažini savo skausmą, bet tada sau meluoji. Ir tuomet visą gyvenimą bandai užsitarnauti meilę. Terapijos metu skausmo vengimas sukuria kliūčių. Ir niekas negali pripažinti, kad jais buvo nesirūpinama ar kad jų nekentė, ir nejausti kaltės. „Tai aš kaltas, kad mano mama yra žiauri. Aš ją įsiutinau; ką turiu padaryti, kad ji mane mylėtų?“ Todėl bandoma elgtis taip, kad ji tave mylėtų. Ta kaltė iš tikrųjų apsaugo nuo siaubingo suvokimo, kad esi pasmerktas turėti motiną, kuri negeba mylėti. Tai yra daug skausmingiau nei galvoti: „Ai, ji yra gera mama, aš tiesiog esu blogas.“ Kadangi tokiu atveju galima bandyti kažką padaryti, kad gautum meilės. Bet tai netiesa; meilės užsitarnauti neįmanoma. Ir kaltės jausmas dėl to, kaip su tavimi buvo elgiamasi, tik sutvirtina tavo aklumą ir neurozes.

Yra gydymo būdų, kai klientai daug verkia – jie kenčia – bet nekalba. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuriame klientas valandą laiko liejo savo skausmą dėl gimimo, bet apie tai nekalbėjo. Tik vėliau jis papasakojo, kaip jautėsi. Bet aš manau, kad išgyvenant skausmą yra svarbu kalbėti, verbalizuoti. Net jeigu klientas jautėsi tarsi būtų gimdoje, jis galėjo pabandyti pasikalbėti su mama ir pasakyti, ką jaučia. Terapiniame procese jausmų ir jų verbalinės išraiškos sąsają yra nepaprastai svarbi. Bet tai neįmanoma be kito pagalbos; žmogus turi jausti, kad yra kažkas, kas supranta, kaip jis jaučiasi, kas jį palaiko ir patvirtina jo išgyvenimus. Jeigu vaikas yra patyręs seksualinį smurtą ir terapeutas šio fakto neneigia, tai kliento viduje gali atsiverti daug dalykų. Terapeutas privalo nekišti atleidimo, kitaip klientas skausmą užgniauš. Jis nepasikeis, o užgniaužtas įniršis ieškos atpirkimo ožio.
 
Ar manote, kad vaikas neturi praeities, kad jis gimsta pasaulyje kaip tuščia lenta, kurioje jo patirtys įrašo jo asmenybę?

Ne, nemanau. Vaikas atkeliauja iš gimdos turėdamas patirčių, kurias išgyveno būdamas gimdoje. Bet jis negimsta turėdamas projekcijų. Jis gimsta nekaltas ir pasiruošęs mylėti. Ir vaikas geba mylėti – daug labiau nei tai geba suaugusieji. Mintis apie vaiką kaip apie mylinčią būtybę sukelia didžiulį pasipriešinimą, nes mes esame išmokę ginti savo tėvus ir kaltinti save dėl visko, ką jie padarė.

Kaip šį savo požiūrį atspindite savo rašymo stiliumi?

Aš bandau pasiekti skaitytojo viduje esantį vaiką, leisti jam jausti. Savo stilių matau kaip krūvą raktų. Kiekvienas gali pasiimti po raktą, atidaryti savo duris ir ten kažką rasti. Arba gali pasakyti: „Ne, pro šias duris eiti nenoriu; raktą grąžinsiu.“ Bandau sukelti jausmus, vaizdinius. Tokiu būdu siūlau raktus nuo kiekvieno asmeninės patirties. Tuomet gali pažvelgti į savo vaikus ir pasimokyti iš jų, o ne iš manęs. Kadangi iš tikrųjų pasimokyti gali tik iš savo asmeninės patirties.

Savo pirmose studijose rašiau labai abstrakčiai; norėjau suprasti pačias abstrakčiausias idėjas: Kanto, Hegelio, Markso. Mano filosofijos disertacija buvo labai abstrakti. Dabar aš matau, kad kiekvienas filosofas privalo pastatyti didžiulį, didžiulį pastatą, kad nejaustų savo skausmo. Netgi Freudas.

Kodėl nusprendėte tapti autore ir lektore?

Noriu informuoti žmones, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, kuris smurtautų prieš vaikus, bet pats būtų nepatyręs smurto. Manau, šis suvokimas yra nepaprastai svarbus ir gali padėti suprasti daugybę dalykų. Kaip psichoanalitikė, savo suvokimais negalėjau pasidalinti su niekuo iš savo profesijos. Tai buvo neįmanoma, ir aš turėjau suprasti, kodėl taip yra. Todėl parašiau trečiąją knygą „Privalai nepastebėti“ (Thou Shalt Not Be Aware). Ir aš vėl buvau vaikas, kuris mato tiek daug žmonių, garbinančių nuogą karalių. Norėjau suprasti ir tai – jų motyvus. Kodėl jie to nepastebi?

Tuomet atsirado žmonių, kurie susidomėjo mano darbais. Ashley Montagu patvirtino mano požiūrį į vaiką, taip pat gavau patvirtinimą iš kitų rašytojų, rašiusių apie smurtą prieš vaikus. Montagu atsiuntė man savo knygą Growing Young, kurioje jis cituoja žymų britų psichoanalitiką Edwardą Gloverį. Gloveris visiškai normalų kūdikį aprašo taip: „egocentriškas, godus, purvinas, smurtingo charakterio, turintis destruktyvių įpročių, turintis stipriai į seksą orientuotų tikslų, pasižymintis dramatišku požiūriu, turintis tik labai primityvų realybės suvokimą, neturintis sąžinės, į visuomenę – kurią žymi šeima – žvelgiantis oportunistiškai, nepaisančiai, dominuojančiai ir sadistiškai.“ Todėl kai normalų kūdikį palyginame su nusikaltėliu-psichopatu, vaikas dėl visų praktinių priežasčių atrodo tarsi užgimęs nusikaltėlis. Toks požiūris yra pavojingas žmonijai. Mes kaip pretekstą vaikui užklijuojame visuomenės normas, kad jis atrodytų „kaip žmogus“. Tai yra froidiškasis požiūris į kūdikį. Melanie Klein taip pat vaiką matė kaip destruktyvią būtybę. Kartą kalbėjau su kleiniškosios analizės atstove, miela jauna moterimi, ir ji pasakė: „Ar tau neteko matyti destruktyvių kūdikių?“ Aš paklausiau: „Ką turi omenyje?“ Ji atsakė: „Mažų brolių ar seserų, kurie trankosi.“ Ir aš pasakiau: „Kodėl tave tai taip stebina toks žaidimas? Kūdikis nesupranta. Bet jeigu tu manai, kad tai neteisinga ar blogai, tai jis jausis neteisingai ir blogai, nesupras, o galiausiai nuo streso taps destruktyvus.“ Manau, kad priklausomai nuo to, kaip mes su kūdikiais elgsimės, jie taps arba geri, mylintys ir pasitikintys, arba nekenčiantys ir destruktyvūs.

Ar iš kleiniškosios analizės atstovų sulaukėte kokios nors reakcijos į savo veikalus?

Kartą man parašė olandų psichiatras, kleiniškosios mokyklos atstovas: „Iš pradžių tai, ką rašote, man atrodė siaubinga, viską, ko buvau išmokęs, apvertė aukštyn kojom ir mane išgąsdino. Bet dabar jaučiu dėkingumą. Kiekviena diena ligoninėje yra nuostabi. Kiekvienas pacientas turi savo istoriją, ir iš kiekvienos jos galiu pasimokyti.“

Kai sakau, kad mėgstu atverti akis ir išplėsti ausis vaiko kančiai, omeny turiu panašiai tą patį, ką [Frederickas] Leboyeris padarė dėl kūdikio. Tiek daug žmonių matė, kaip vyksta gimimas, bet niekas nematė, kad vaikas kenčia, verkia iš fizinio skausmo. Niekas nesugebėjo simpatizuoti vaikui. Žmonės buvo įsitikinę, kad gimus verkti yra būtina. Leboyeris teigė, kad šis skausmas yra nebūtinas. Jis sakė: „Galiu įrodyti, kad gimęs vaikas po kelių minučių šypsosis.“ Daugelis motinų žino, kad jis teisus, bet specialistai nežino ir vis tiek trukdo motinoms sukurti savo naujagimiui malonią gimimo patirtį. Jie prieš 30 metų išmoko, kad gimęs vaikas privalo rėkti ir jam reikia trenkti, ir jie vis dar įsitikinę tuo, ką yra išmokę.

Tas pats tinka ir kalbant apie mano veikalus. Kad apsaugotų tai, ką yra išmokę, specialistai ignoruoja tai, ką aš jiems rodau. Ką Leboyeris padarė dėl kūdikio, aš bandau padaryti dėl vyresnio vaiko: paaiškinti jo elgesį, priartinti kitus suaugusius prie jo kančios, kurią jie neigia; paaiškinti, kaip jis jaučiasi, ir tokiu būdu išvengti galimo smurto prieš vaikus ateityje. Kol mes neigiame smurtą prieš vaikus, tol negalime jo sustabdyti. Mes paprasčiausiai vadiname jį auklėjimu. Aš bandau klausytis vaiko balso, padėti kitiems pastebėti vaiko jausmus; jausmus, su kuriais pirmą kartą stojau akistaton, kai pradėjau piešti.

Manote, kad piešimas jums padėjo atverti daugybę jausmų?

Taip, aš galėjau pradėti be teorinių žinių, be bagažo, kaip vaikas. Ir iš pradžių buvo labai smagu. Žinojau, kad kažką sukursiu, kažkas iš to išeis. Taip ir buvo. Pirmieji penkeri piešimo metai leido man nesivaržant parašyti „Gabaus vaiko dramą“. Aš žaidžiau su mintimis. Ir kai piešdama pajutau kūrybingumą, tapau kritiškesnė teorijoms, kurias buvau išmokusi.

„Gabaus vaiko dramoje“ jūs užgniaužtus jausmus susiejate su gyvybingumo praradimu. Ar jūsų buvo tokia pat patirtis? 

Taip, pajausdama gyvenimo skausmą atgavau gyvybingumą. Pirma skausmas, tada gyvybingumas. Kaina, kurią sumokame už jausmų užgniaužimą, yra depresija. Taip pat turėjau pasipriešinti įprastiniam mokymuisi. Jeigu esi verčiamas kažką daryti, smagu nebus. O, man svarbiausia sąlyga kūrybingumui buvo smagumo jausmas. Aš kažko išmokdavau tada, kai žaisdavau su spalvomis. Bet stengiausi nesimokyti apie spalvas skaitydama teorijas, esančias knygose. Mano manymu, piešimas, sapnavimas, svajojimas ir rašymas turi kažką bendro. Aš piešiu taip, kaip sapnuoju ar svajoju. Turiu daug impulsų ir asociacijų. Niekada neturiu plano, koncepto, ką noriu daryti. Kartais konceptą turiu, bet negaliu jo realizuoti, nes piešdama pradedu svajoti apie kažką kita ir savo planą pamirštu. Iš pradžių mano stilius buvo daugmaž naratyvinis. Norėdavau papasakoti istoriją arba manyje esanti istorija norėdavo būti papasakota. Dabar yra maždaug taip: man reikia šitos spalvos, šitos formos, šitos linijos. Tai yra improvizacija. Sakyčiau, piešiu kaip džiazo muzikantas.

Nesistengiu sukurti šedevro, net nesistengiu nupiešti puikaus darbo. Laimei, man savo piešinių pardavinėti nereikia. Aš paprasčiausiai stengiuosi, kad mano darbai mane vestų toliau ir toliau į tiesą. Kartais savo piešinius sunaikinu. Aš juos keičiu ir keičiu, net jei prieš tai jie atrodė gražiau. Galiausiai būnu patenkinta, kad perteikiau tai, ką norėjau perteikti. Man nerūpi, ar žmonės tai išgirs ar išpeiks. Piešdama aš jaučiuosi visiškai laisvai. Turiu savo paletę, popierių; ir niekas negali man pasakyti, kas yra gerai, o kas blogai.

Ar žavitės Goya ir Turneriu?

Aš jais neseku, tačiau jie yra tikro, puikaus menininko pavyzdžiai. Abu jie yra sėkmingi ir vertinami. O tada jie visiškai netikėtai pakeičia savo stilių. Goya, kūręs nuostabius portretus, ima piešti vaiduoklius ir savo vidinį pasaulį. O Turneris pradeda piešti šviesą. O kai žmonės pradėjo sakyti: „negerai, anksčiau tavo darbai būdavo geresni“, jiems nerūpėjo; jie darė taip, kaip jiems atrodė geriausia. Todėl man jie yra drąsos pavyzdžiai.

Taip nekartą darė ir Picasso. Išeiti iš to, kas daugeliui žmonių yra patogu – būti geram, talentingam, garbinamam, garsiam, o tada viską pamesti ir eiti savo keliu – daugumai yra nepaprastai baisu. Tačiau aš turėjau tai padaryti, kad pajusčiau save, kad tapčiau laisva. Kitaip jausčiausi tarsi kalėjime.

Kas yra jūsų herojai?

Kuo vyresnė tampu, tuo mažiau turiu herojų. Net Freudas ilgą laiką buvo ne herojus, o tėvo figūra. O kai supratau, kad jis neigia tiesą, jis mano gyvenime prarado net ir šį vaidmenį. Nebegaliu nieko idealizuoti, kaip kad tą dariau prieš 20 ar 40 metų. Kai mokiausi, didžiulė figūra buvo Sokratas, nes jis kvestionavo tiek daug dalykų. Man taip pat patiko Montaigne; patiko Kafka; dievinau Sheakspeare‘ą. Dabar taip lengvai romanų skaityti nebegaliu. Man pasidaro nuobodu, jei pamatau, kad kažkas yra netiesa. Man patinka raportai apie vaikystę, jeigu jie parašyti nuoširdžiai, o tai pasitaiko labai retai. Vaikystė siūlo raktus nuo visos asmenybės. Esu parašiusi ne vieną esė apie Nietzsche, Picasso, Käthe Kollowitz [vokiečių ekspresionistė] po to, kai atradau faktų apie jų vaikystę, padėjusių į jų darbus pažvelgti per kitą prizmę. Neįtikėtina, jog į šiuos svarbius faktus buvo nekreipiama dėmesio. Tų esė vis dar nepublikavau, nes neturėjau laiko sudėti jų į knygą. Esu pavargusi nuo knygų leidybos. Man labai patinka rašyti, bet nepatinka publikavimo procesas. Jis atima labai daug laiko ir nėra kūrybinis.

Kada pagaliau nusprendėte parašyti „Gabaus vaiko dramą“?

Oi, buvo juokingai. Iš tikrųjų, to nenusprendžiau. Kaip minėjau, paruošiau straipsnį konferencijai; po to parašiau dar vieną apie depresiją. Kai vokiečių specialistai atsisakė išspausdinti pirmąjį, parašiau trečią straipsnį ir iš viso to padariau knygą. Nors ir parašyta per tris savaites, tai buvo 20 metų patirties išraiška. Išsiunčiau ją į mažą Šveicarijos leidyklą, kuri pasakė, kad jų tai nedomina ir kad jie „apie narcisizmą“ jau yra išleidę 4 knygas. Tuomet juodraštį išsiunčiau į „Suhrkamp“, vokišką leidyklą, su kuria bendradarbiauju dabar. Kitą dieną man paskambino redaktorius ir pasakė: „Prašau palaukti ir po 3 dienų sudarysime sutartį. Tai neįtikėtina; tai taip neįprasta.“ O tada leidėjas atvyko su manimi susitikti ir pasakė: „Dažniausiai rankraštį per pietus parsinešu namo. Šįkart negalėjau nusnūsti kaip visada; turėjau pabaigti skaityti. Be to, tądien į darbą nebegrįžau. Jūs padarėte didelį atradimą.“

Ar reakcija į jūsų veikalus įvairiose šalyse yra skirtinga? 

Taip. Skandinavijos šalys, Olandija ir Jungtinės Valstijos yra tam liberaliausios ir atviriausios. Daugiausia mano knygų parduota Vokietijoje, bet daugelis vokiečių vis dar auginami pagal nuodingą pedagogiką. Šveicarai taip pat. Yra tiek daug žmonių, kuriems neleidžiama kritikuoti tėvų ar matyti, kad buvo auklėjami nuodingai. Tokie žmonės sako, kad mano veikaluose aprašytas XIX a. auklėjimas. Jie nesuvokia, kad patys vis dar gyvena pagal XIX a. vertybes.

Toks atsakas taip pat yra reakcija į Hitlerio laikus. Hitlerio neigimas yra toks didelis, kad vokiečiai nesugeba pasimokyti iš jo istorijos. Būdamas vaikas, Hitleris neturėjo liudytojų. Švedijoje pagal mano knygos skyrių buvo pastatytas spektaklis „Hitlerio vaikystė“. Ta istorija parodo, kaip šis vaikas ieškojo bendravimo, ilgėjosi žvilgsnio, bet su juo buvo elgiamasi kaip su šunimi.

Panaši į vokiečių reakciją yra ir japonų, bet iš Japonijos sulaukiu ir susivokusių žmonių reakcijos. Jų susivokimas yra nepažeistas tokių teorijų kaip Freudo motyvacijos teorija (drive theory), todėl tokie japonai gali priimti mano tekstus ir panaudoti juos savo gyvenime. Jie gali suvokti visur aplink esantį smurtą prieš vaikus ir padėti.

Už kiekvieno smurtingo veiksmo yra istorija. Išprievartavimo istorija, neigimo istorija. Neigimas yra įstatymas, kuriuo vadovaujamės, bet jį visuomenė vis dar ignoruoja ir specialistai jo netyrinėja. Tačiau neigimas slepia raktą, padedantį mums suprasti, kodėl visiškos nesąmonės mūsų visuomenėje laikomos aukštu standartu; tokios nesąmonės kaip Sigmundo Freudo idėja, kad vaikas traumas susigalvoja.

Ar yra kultūrų, kurios į vaikų auginimą žiūrėtų kitaip?

Nepaisant kultūrų įvairovės, smurtas sutinkamas beveik visose jų. Bet yra kelios, kurios išsiskiria. Pavyzdžiui, vienoje Malaizijos saloje, pavadinimu Senoi, gyvena žmonės, kurių kultūroje smurto nėra. Jie su savo vaikais kiekvieną rytą kalbasi apie sapnus. Jie niekada nėra kariavę. Mūsų kultūra yra kupina smurto, nes vaikystėje mes išmokstame nejausti.

Ką bendrai galvojate apie sapnus?

Sapnai man papasakoja vaikystės istoriją, bet transformuotai. Taip pat juose įsimaišo vakarykštės dienos išgyvenimai. Kartais sapnai atskleidžia užgniaužtas traumas, bet jie taip pat padeda sapnuojančiajam tas traumas įveikti. Sapnai yra kūrybinga jėga, kurią visi mes įgyjame kiekvieną naktį, kai kontrolė sumažėja.

Ar terapija gali padėti kažką pakeisti? 

Taip, bet tik tada, jeigu terapijos metu prisikasama prie skausmo, kurį mes esame užblokavę kaltės jausmu. Nuo tada, kai atradau, kad Freudo motyvacijos teorija (drive theory) ne atsitiktinai, bet tikslingai nuslepia smurto prieš vaikus realybę, pradėjau ieškoti naujos psichoterapijos, efektyvios terapijos, kuri būtų paremta visomis šiandien turimomis žiniomis apie smurtą prieš vaikus.

Galima rasti daugybę neatsakingų ir pavojingų metodų ar metodų mišinių, kurie nesuteikia galimybės sistemiškai stoti akistaton su praeitimi. Taikant kai kuriuos iš šių metodų žmonės paliekami vieni su savo neįsisąmonintu skausmu. Tokie klientai pirmiausia patiria smurtą vaikystėje, o vėliau terapijoje. Ir jie bando „padėti“ sau vartodami vaistus ar kitas psichotropines medžiagas, prisijungdami prie sektų ar įvairiausių guru arba ieškodami kitokių būdų, kaip paneigti realybę ir panaikinti skausmą. Vienas iš tokių būdų gali būti politinis aktyvumas.

Ką šiandien patartumėte žmogui, siekiančiam tapti terapeutu?

Pirmiausia pasistenkite atrasti savo pačių vaikystę, o tada šią patirtį įvertinkite labai rimtai. Klausykitės kliento, o ne kažkokių teorijų; sekdami teorijomis, negalite laisvai klausytis. Pamirškite teorijas. Neanalizuokite kliento kaip objekto. Stenkitės jausti ir padėkite klientui jausti, užuot kalbėjęsi apie kitų žmonių jausmus.

Vaikui fantazijos reikalingos, kad išliktų pasaulyje, kad nekentėtų. Tikėkite tuo, ką klientas jums sako, ir nepamirškite, kad užgniaužta realybė yra blogiau nei fantazija. Niekas traumų neišsigalvoja, nes mums traumos nereikalingos, kad išliktume. Tačiau mums nereikalingas ir neigimas. Kai kas iš mūsų už savo neigimą sumokame sunkiais simptomais. Studijuokite vaikystės istoriją. Terapija turi atverti ir jūsų, ir jūsų kliento jausmus. Ji turi pažadinti jus iš miego.

Tragiška yra pradėti terapiją ir vietoj pagalbos rasti sumišimą. Turiu išsaugojusi laišką nuo 79 metų  moters, kuri rašo: „40 savo gyvenimo metų ėjau į psichoanalizę. Esu lankiusis pas 8 psichoanalitikus. Bet, perskaičiusi jūsų knygą, pirmą kartą nesijaučiu kalta dėl to, kas man nutiko. Iki tol visada bandžiau tai pasiekti; psichoanalitikai buvo malonūs. Jie norėdavo padėti. Bet jie niekada neabejojo, jog mano tėvai buvo man geri. Dabar esu labai dėkinga, kad nuo tada, kai perskaičiau jūsų knygas, nebejaučiu kaltės. Dabar matau, kaip siaubingai jie prieš mane smurtavo. Buvo taip, kad iš pradžių mano tėvai vertė mane jaustis bloga ir kalta, o po to taip pat jaustis mane vertė mano psichoanalitikai.“ Šios įžvalgos autorė – 79 metų amžiaus moteris! Po to ji cituoja mano knygą „Tavo paties labui“ (For Your Own Good): „Žmogaus dvasia yra praktiškai nesunaikinama ir savo savybę pakilti iš pelenų išlaiko tol, kol kūnas kvėpuoja.“

Ar smurtas per televiziją turi poveikį vaikams?

Vaikai, kurie buvo iš tikrųjų mylimi ir saugomi, tokiais filmais ir laidomis nesidomės, todėl jiems pavojaus nebus. Tačiau vaikas, kuris buvo skriaudžiamas ir žeminamas – galbūt mokykloje, nebūtinai tėvų – ieško rezultatų, medžiagos; jis ieško objekto, kurio galėtų nekęsti ir kuriam galėtų atkeršyti. Žinoma, yra žmonių, kurie iš vaikų skausmo sukuria verslą. Tačiau smurtas kyla ne iš filmų, rodomų per televiziją. Jo šaltiniai yra giliau. Apsaugoti ir mylimi vaikai negali tapti žudikais. Neįmanoma rasti nė vieno žmogaus, kuris muštų vaiką, bet praeityje pats nebūtų muštas.

Kodėl smurtas pereina iš kartos į kartą? 

Jeigu pažvelgtumėte į praeitį, visuomet pamatytumėte, kad kiekvienas smurtautojas pats yra patyręs smurtą. Tačiau dauguma atvejų to neišgirsite iš jo paties, nes yra tiek daug neigimo. Jeigu nueisite į kalėjimą ir paklausite žudiko: „kokia buvo tavo vaikystė?“, jis atsakys: „Ai, visai nebloga. Mano tėvas buvo žiaurus ir mane bausdavo, nes būdavau blogas. O mano mama buvo miela moteris.“ Čia ir yra problema: tiesos nerasite, nes pats žmogus, pats žudikas, trukdo jums pamatyti jo žiaurią vaikystę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Kadangi jis negali pakelti skausmo, jis žudo nekaltus žmones, užuot pajautęs savo vaikystės skausmą.

Ar manote, kad vaikas gali patirti smurtą būdamas gimdoje?

Žinoma. Kiekvienas vaikas turi savų potyrių; kai kas patiria tikrą kankinimą. Vienas vaikas gimė su trimis opomis. Jis mirė. Motina buvo penkiolikos metų amžiaus. Ją nėštumo metu mušė, taip pat ji vartojo narkotikus. Niekas nežino, ką vaikas, kad ir būdamas gimdoje, patiria. Mes esame tokie neišmanantys; ir net atsisakome žinoti.

Esate girdėję apie McMartino mokyklą, esančią Los Andžele? Šiam vaikų darželiui, kuriame būna daugiau nei 300 vaikų, buvo pateikti kaltinimai, kad dauguma vaikų ten patyrė seksualinį smurtą. Septynis mėnesius teisininkai klausinėjo vaikų, kas jiems tame darželyje nutiko. Ši apklausa vaikams buvo kančia. Kai kurie vaikai pranešė, kad jie padėjo nužudyti kūdikį. Suaugusieji nusprendė, kad tai netiesa ir išvadino vaikus melagiais. Galiausiai penkiems iš septynių kaltinamųjų seksualiniu smurtu kaltinimai buvo nutraukti. Bet akivaizdu, kad tokiu būdu buvo simboliškai pasakyta: „Kai aš sutikau, kad prieš mane būtų seksualiai smurtaujama, aš nužudžiau vaiką savyje.“

Aš noriu parodyti, kaip visuomenė reaguoja į į vaikų pranešimus. Smurtas reiškia, kad nužudoma vaiko dvasia. Mes negalime suprasti simbolikos vaiko kalboje, todėl sakome, kad vaikas meluoja. Tada smurtaujantys mokytojai paleidžiami, ir mes manome, kad teisiškai viskas gerai. Problema ta, kad vaikai smurtautoją saugo. Kartais vaikai savo pranešimuose smurtautoją pakeičia kokiu kitu asmeniu. Jie gali sakyti: „Aš bijau paštininko, nes jis su manimi blogai elgiasi.“ O tėvai žino, kad vaikas su paštininku neturėjo jokio kontakto. Bet už „išgalvotos“ istorijos slepiasi tėvas ar dėdė. Melas atlieka dvi funkcijas: apsaugo mylimą asmenį, bet tuo pat metu padeda išreikšti nerimą. Suaugusieji sako, kad tokie vaikai prikuria istorijų. Bet istorija neišgalvota; įvyko tikras įvykis.

Ar visuomenė gali išmokti suprasti vaiko kalbą? 

Tikiuosi. Kitu atveju pasitelkę techniką įvykdysime masinę savižudybę. Dažnai vaiko kalba būna labai aiški, bet mes atsisakome klausytis. Dėl technologijų ligoninėse vaikai gali patirti siaubingą smurtą ir žiaurumą nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų. Smurtas įsirašo į atmintį ir lieka aktyvus visą gyvenimą. Todėl mama, netinkamai elgdamasi su savo vaiku, gali atkartoti lygiai tą patį, ką vaikystėje patyrė pati, apie tai nežinodama ir neturėdama sąmoningų to prisiminimų. Bet jos kūne išsisaugoję atsiminimai privers ją kartoti tą pačią traumą.

Jeigu vaikas nėra sutinkamas ištiestomis rankomis, nėra nuraminamas ir jam ištiestomis rankoms nėra parodoma, kad gimimo šokas jau baigėsi, tai toks vaikas visą gyvenimą tikėsis, jog šis šokas pasikartos. Viena pirmųjų jo gyvenimo pamokų bus tokia: esi vienas, esi pavojingoje vietoje ir niekas nemato tavo skausmo. Bet situacija gali pasikeisti, jei naujagimis priimamas kaip jaučiantis ir labai jautrus asmuo. Labai dažnai vaikas į gyvenimą ateina per sunkumus, ir mes nesuvokiame, kad jam reikia paguodos ir motinos rankų. Vietoj to mes jam suteikiame vaistų, ligoninę ir pažangias technologijas. Ir manome, kad tai vaikui gerai – tik dėl to, kad patys tą patyrėme ir manome, jog taip įprasta. Kas vyksta naujagimio psichikoje, daugumai žmonių visiškai neįdomu. Būtent todėl aš jums duodu šį interviu.

Ką norėtumėte daryti dabar?

Norėčiau palaikyti žmones, kurie stoja akistaton su smurtu prieš vaikus. Esu gavusi laišką nuo vaikų terapeuto iš Kalifornijos. Jis dirbo konsultantu mokykloje. Viena mergaitė jam papasakojo istorijų apie „karštą dėžę“ – mažą, belangę spintą, kurioje vaikai buvo užrakinami už bausmę. Jis mergaite patikėjo, atliko tyrimą ir po to, kai parašė apie tai pranešimą, buvo atleistas. Bet jis tyrė toliau ir atrado, kad tokios karštos dėžės naudojamos ir kitose mokyklose. Laikraščiai apie tai pranešė ir jo balsas bei patirtis buvo pastebėta. Jis man padėkojo, nes jautė palaikymą iš mano knygų. Ši istorija parodo, kad vienas žmogus gali atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad metodai, kurie niekada iki tol nebuvo kvestionuoti, iš tiesų yra žalingi. Vienas vaiko užtarėjas gali išgelbėti gyvybę; užtarėjai sako, kad nusikaltimas yra nusikaltimas; jie nebando užmaskuoti tiesos nusikaltimą pavadindami prieštaringa tėvų meile. Užtarėjas gali padėti vaikui netapti nusikaltėliu. Vaikas iš gailiaširdžio liudytojo išmoksta atpažinti žiaurumą, jį atmesti, nuo jo apsiginti ir tokiu būdu pačiam jo nepropaguoti. Eksperimentais buvo įtikinančiai įrodyta, kad patirdamas bausmę niekas nieko neišmoksta. Patirdamas bausmę išmoksti tik kaip išvengti bausmės meluojant ir kaip po 20–30 metų pačiam bausti vaikus. Tačiau žmonės ir toliau tiki, jog bausmė gali būti efektyvi.

Ar galite šį įsitikinimą pakeisti?

Tikiuosi. Bent jau dalinai. Aš savo gyvenime ir darbe koncentruojuosi į smurto prieš vaikus problemą ir į klausimą, kaip aš galiu savo žinias bei patirtį perduoti specialistams, tėvams ir žmonėms, atsakingiems už įstatymus. Tai nelengva, nes dauguma žmonių nuo pat savo gyvenimo pradžios yra išmokę, jog vaikas privalo būti mušamas, kad taptų toks geras, žmogiškas, nuoširdus ir tolerantiškas, kokie manosi esą aplink jį esantys mokytojai, tėvai, dvasininkai ir kiti žmonės.

Anglijoje, kur esu davusi keletą interviu per radiją, vedėjai dažnai sako: „Jūs kalbate apie rimtas smurto ir brutalumo šeimoje formas, bet yra ir kitokių formų: mušimas ranka, mušimas rykšte, rėkimas ant vaiko.“ Šie žmonės teikia, kad tokios galios demonstravimo formos yra nekenksmingos ir nerimtos. Jie taip pat teigia, kad nors ir vaikystėje jie buvo dažnai mušami, jie netapo Adolfu Hitleriu. Manau, mano užduotis yra pakartoti, kad kiekvienas pliaukštelėjimas, mušimas ir smūgis rykšte vaikui yra pažeminimas ir didžiulė žala, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Vaikas gali netapti nusikaltėliu, jeigu vaikystėje jam pasiseks sutikti bent vieną žmogų, kuris būtų jam nežiaurus, kuriam jis galbūt net patiktų ir kuris jį suprastų. Jeigu jis patirtų meilę, užuojautą ar simpatiją, jam būtų lengviau atpažinti, kas yra žiaurumas. Vaikai, kurie to nepatiria, nes niekada nesutinka sąmoningo liudytojo, manys, jog su vaikais elgtis žiauriai yra normalu, ir atitinkamai elgsis. Jie taps tokie kaip Hitleris, Eichmannas, [Rudolfas] Hossas ir milijonai jų pasekėjų, kurie vaikystėje nepatyrė nieko kito, tik žiaurumą.

O kas dėl švelnesnių žiaurumo formų, pavyzdžiui, mušimo, rėkimo ir žeminimo žodžiais?

Tragiška yra tai, kad žmonės, su kuriais buvo taip elgiamasi – net jei jie ir netampa tokie, kaip Hitleris – apsimeta, jog taip su jais elgtis buvo būtina. Jie pasilieka teisę su savo vaikais elgtis taip pat ir nenori, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys mokykloje mušti vaikus. Britanijoje toks įstatymas buvo priimtas tik 1986 metais, ir delsimas šį įstatymą priimti, mano manymu, yra smurto prieš vaikus rezultatas.

Mūsų visuomenės neišmanymas yra smurto prieš vaikus rezultatas. Mes buvome mušami, kad taptumėme akli kaip Edipas. Mes privalome praregėti, kad savo vaikams suteiktume galimybę išaugti atsakingesniems ir sąmoningesniems nei mūsų karta, kuri dabar gamina atomines bombas.
-----

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai