Pastebėjus smurtą prieš vaikus
Žemiau pateikiu straipsnio adaptaciją lietuvių kalba.
Pastebėjus smurtą prieš vaikus
Prieš kelias dienas Nashas Yieldingas, Caring Witness įkūrėjas, paprašė manęs atsakyti į keletą klausimų apie įsikišimą pastebėjus, kad žmonės smurtauja prieš vaikus, kadangi turiu tokios įsikišimo patirties. Manau, mums visiems vertinga sau šiuos klausimus užduoti netgi ir tuo atveju, jei tokioje situacijoje nesame įsikišę ar apie tai niekada negalvojome.
Į Nasho klausimus stengiausi atsakyti atvirai ir išsamiai. Vėliau pagalvojau, kad būtų naudinga kai kuriuos savo atsakymus pateikti kaip straipsnį, kad galėtų paskaityti ir kiti žmonės, kuriems tai aktualu. Nashas pritarė, jog tai galėtų atkreipti dėmesį šią temą ir padėti žmonės geriau suprasti šį reiškinį bei pamatyti galimus problemos sprendimus.
Taigi, ilgai negaištant, štai mano atsakymai.
1) Apytikriai kiek kartų tau teko įsikišti pastebėjus smurtą prieš vaikus (tiesiogiai arba netiesiogiai)?
5–6 kartus, tikriausiai daugiau. Priklauso nuo sąvokų apibrėžimų (žr. atsakymą į klausimą Nr. 2).
2) Ar manai, kad intervencija (-os) buvo „sėkminga (-os)“? Kaip apibūdini „sėkmę“ intervencijos kontekste?
Ach, šis klausimas yra labai sudėtingas... „Sėkmingą įsikišimą“ galima suvokti kaip „momentinį smurto prieš vaiką sustabdymą“. Bet aš nemanau, kad toks apibrėžimas teisingas, nes (priklausomai nuo to, kaip žmogus įsikiša, ir nuo to, kokia smurtautojo bendra psichikos būklė) gali būti taip, kad vaikas vėliau patirs dar žiauresnį ar kitos rūšies smurtą, kai bus su smurtautoju vieni. Mano manymu, įsikišant svarbiausia koncentruotis į smurtą patiriantį vaiką: kas būtų jam geriausia; kaip galėčiau jam šioje situacijose padėti efektyviausiai; konstruktyviai parodyti jam, kad pasaulyje yra žmonių, suprantančių vykstančią neteisybę ir jausmus, kuriuos ši trauma vaikui sukelia.
Be to, svarbu ir tai, kaip apibrėžiamas „smurtas“. Ar tai tik fizinė žala? Mano, tikiuosi, objektyvus, smurto apibrėžimas yra toks: kai vaiko tikrasis Aš* iš kitų žmonių patiria žalą, – nesvarbu, ar fizinę, ar seksualinę, ar psichologinę, ar emocinę, – tai prieš jį yra smurtaujama. Smurtą prieš vaikus man tenka matyti kasdien, o kartais nuolat ir dideliu mastu (pavyzdžiui, prekybos centre, parke ar panašiose žmonių susibūrimo vietose). Kai matau žmones su vaikais, labai dažnai pastebiu ką nors, kas vienaip ar kitaip yra vaikui žalinga.
O kaip mes suprantame „intervenciją / įsikišimą“? Ar tai apima žodinę interakciją? Ar tai apima fizinius veiksmus? Ar tai apima ir nepritariantį žvilgsnį tėvams arba emocinio ryšio su vaiku užmezgimą? Priklausomai nuo apibrėžimo, mano atsakymai į klausimą Nr. 1 ir klausimą Nr. 2 gali būti visai kitokie.
Nuoširdus atsakymas į klausimą apie mano sėkmės koeficientą būtų toks: nežinau. Remdamasis intuicija (t. y. pasąmoninga informacija), po kai kurių intervencijų žinojau, kad, žiūrint objektyviai, elgiausi efektyviausiai, kaip toje situacijoje buvo įmanoma. Po kai kurių intervencijų žinojau, kad tuo ir tuo aspektu būtų buvę geriau elgtis kitaip. Po kai kurių intervencijų nebuvau tikras – džiaugiausi, kad sustabdžiau tuo momentu vykusį smurtą, bet nežinau, kiek mano įsikišimas buvo naudingas žiūrint iš objektyvios ir platesnės perspektyvos.
3) Kaip jauteisi konfrontacijos metu? O po to? (Jeigu įsikišai daugiau nei vieną kartą, prašau nusakyti kiekvieną jų, jei jie buvo skirtingi.)
Daugumos – jei ne visų – intervencijų metu jaučiau tam tikrą liūdesio, gailesčio, baimės, pykčio ir vienišumo kombinaciją. Tačiau daugumos įsikišimų metu, manau, elgiausi sąmoningai ir brandžiai. Aš stengiuosi neįsikišti, jeigu pastebiu, kad mano emocijos tuo metu per stiprios – arba tokiais atvejais įsikišu mažiau konfrontacišku būdu: rūpestingu / nepritariančiu žvilgsniu ar kitokia išraiška.
Po intervencijos jaučiu stiprias emocijas, dažniau nemalonias nei malonias.
Bet man įsiminė vienas atvejis. Kartą su keliais pažįstamais ėjau gatve, ir viena moteris ėmė rėkti ant savo mažametės dukters, ją purtė ar tampė. Aš įsikišau. Moteris pradėjo atsiprašinėti ir pasakė, kad esu teisus ir kad ji elgėsi netinkamai (žinoma, neaišku, kiek nuoširdi ji buvo, bet vis tiek...) Tačiau man įstrigo tai, kad vienas mano pažįstamas man pasakė: „Tu labai drąsus. Aš taip negalėčiau.“ Tuo momentu jaučiau palaikymą, ir dėl to ši situacija buvo emociškai lengvesnė. Deja, remiantis asmenine patirtimi ir kitų žmonių pasakojimais, tenka pasakyti, kad toks palaikymas ir padrąsinimas iš aplinkinių yra retas.
4) Dėl kokių priežasčių neįsikiši dažniau? Arba kitaip, kas tau padėtų įsikišti dažniau?
Daugiausia dėl to, koks yra aplink matomo smurto mastas, dažnis ir įvairovė (žr. atsakymą į klausimą Nr. 2).
Taip pat žmonių (kitų smurtą matančiųjų, ne tik pačių smurtautojų) neišmanymas ir priešiškumas.
Be to, įsikišimas dauguma atvejų sukelia nemalonių emocijų.
Taip pat trukdo ir tokioje situacijoje jaučiamas vienišumo jausmas. Tik vieną kartą man teko matyti, kad kas nors kitas, išskyrus mane, pamatęs smurtą prieš vaiką imtųsi kažką daryti – o ir tuo atveju buvo taip, kad vaikas smurtavo prieš vaiką, o ne suaugusysis prieš vaiką; be to, tas vyriškis priėjo tik tada, kai aš pirmas parodžiau iniciatyvą. Daugeliu atvejų, kai prieš vaiką smurtaujama, žmonės nieko nedaro. Ir jeigu aš įsikišu, tai jie jaučiasi labai nepatogiai, kartais net priešiškai. Taigi, remiantis savo pastebėjimais ir asmenine patirtimi, tenka konstatuoti, kad intervencijos pasitaiko labai retai ir reikalauja daug drąsos bei emocinės tvirtybės.
Manau, palaikymas ir padrąsinimas iš aplinkinių galėtų motyvuoti žmones įsikišti dažniau.
Taip pat turėdami objektyvų „smurto“ apibrėžimą ir suvokdami savo pačių vaikystės istoriją mes galime jausti daugiau moralinio aiškumo ir empatijos sau – o tai savo ruožtu padeda jausti daugiau empatijos kitiems, ypač vaikams.
Be to, mano manymu, labai svarbu, kad gailiaširdis liudytojas* įsikištų vedinas geranoriškumo, o ne prievolės jausmo. Tai reiškia, kad įsikišantysis turi suprasti, kad jis neprivalo įsikišti, bet taip elgiasi, nes to nori – jis yra moraliai laisvas elgtis ir taip, ir taip. Taip pat svarbu suprasti, kad kartais tiesioginė intervencija (pavyzdžiui, žodinis ar fizinis įsikišimas) ar apskritai bet kokia intervencija nėra pati geriausia mintis. Pastebėję vykstantį smurtą, atsiduriame labai subtilioje ir sudėtingoje situacijoje. Kad mūsų veiksmai būtų kuo konstruktyvesni, privalome sąmoningai suvokti daugybę dalykų: savo psichinę ir emocinę būseną – ir šioje situacijoje, ir apskritai; savo pačių santykį su smurtu; tikruosius savo veiksmų motyvus; tai, kas šioje situacijoje vyksta; galimų savo veiksmų spektrą; galimus rezultatus; ir t. t.
Nelabai išmintinga elgtis impulsyviai, nesuprantant, ką darome ir kodėl – net jei mūsų ketinimai yra labai kilnūs. Tačiau suprantu, kad kai kuriais atvejais tai gali būti ir naudinga, nes kartais įsijungia mūsų esminiai instinktai, ir tuomet galime pasąmoningai žinoti, kaip šioje situacijoje geriausia elgtis, net jei sąmoningai to ir nesuvokiame. Kaip jau minėjau, tokios situacijos yra labai subtilios ir nepaprastai sudėtingos. Ir, mano nuomone, geriausiai jose elgtis galime sąmoningai suvokdami, kas vyksta mumyse bei aplink mus, ir būdami tokioms situacijoms kuo geriau pasiruošę. Tuomet pasirinksime išmintingus ir brandžius veiksmus – o tai skirtingose situacijose gali reikšti skirtingus dalykus.
-----
* Tikrasis Aš (angl. true self) – tikroji, autentiška, sveika žmogaus asmenybė, jo tikrosios emocijos ir tikrieji poreikiai.
* Gailiaširdis liudytojas (angl. caring witness, enlightened witness, helping witness) – žmogus, kuris pamatęs smurtą prieš vaiką vienokiu ar kitokiu būdu įsikiša, vaikui parodydamas, kad supranta jo skausmą, vykstančią neteisybę, ir parodydamas, kad vaikas niekaip nenusipelno, jog su juo būtų taip elgiamasi. Yra daugybė įrodymų, kad toks įsikišimas (ar neįsikišimas) gali būti vaikui nepaprastai reikšmingas ir turėti labai daug įtakos jo tolesniam gyvenimui, net jei pasitaikė tik kartą. Šį terminą savo veikaluose išpopuliarino psichologė, traumos ir smurto prieš vaikus ekspertė Alice Miller.
0 comments