Per pastaruosius kelis metus supratau, kas bendro tarp tų iš mūsų, kurie kovojame su kuriomis nors (ar visomis) problemomis, nesvarbu, ar tos problemos susijusios su priežastimis (t. y. su fiziniu, seksualiniu ar emociniu smurtu), ar su būkle (t. y. su simptomais ar diagnozėmis, pavyzdžiui, su įvairių tipų depresija, disociatyviu asmenybės sutrikimu, potrauminiu stresu, bipoliniu sutrikimu, ribiniu asmenybės sutrikimu arba silpnesniu ar stipresniu nepasitikėjimu savimi. Aš nenoriu nė vienos iš šių problemų nei nuvertinti nei išryškinti, nes supratau, kas visus mus vienija. Jeigu šį tinklaraštį skaitote jau kurį laiką, tai žinote, kad kalbu apie įsitikinimų sistemą, kuri susiformuoja, kai patiriame smurtą, nesirūpinimą ar nuvertinimą. Ši įsitikinimų sistema susijusi su iš to išplaukiančiomis problemomis, kurios trukdo gyventi džiaugsmingai ir laisvai.

Šį tinklaraštį rašyti pradėjau, kad galėčiau papasakoti apie gijimo kelionę ir jos sunkumus; tai yra vieta, kur galima kalbėtis apie mūsų bendrą ryšį neišryškinant skirtumų ir nepabrėžiant diagnozių. Man diagnozavo įvairių dalykų, ir ne tos diagnozės man padėjo atsigauti. Aš radau kelią iš sudužimo, kuriame taip ilgai gyvenau, ir noriu savo kelione pasidalinti, nes supratau, kad kelias, kuriuo daugelis mūsų eina laisvės link, yra panašus. Verta paminėti, kad turime daug panašumų ir ten, kur esame įstrigę.

Kalbu daug apie tai, kodėl aš apskritai palūžau: kiti galėjo spręsti, kiek aš verta ar neverta, kam mane galima naudoti ir ką aš sugebu. Kai patyriau seksualinį ir fizinį smurtą, mano kūną valdė kitas žmogus ir su manimi darė tai, ko aš nenorėjau, kad su manimi būtų daroma, ir aš neturėjau pasirinkimo. Patirdama nesirūpinimą ir turėdama tėvą, kuris niekada manęs nepastebėdavo ir manimi nesidomėjo, išmokau, kad esu nevertinga ir nepakankamai svarbi, kad kažkam rūpėčiau. Mane augino ir mokė taip, kad jausčiau gėdą ir kaltę, buvo įtikinę, kad dėl viso to kalta aš; man darė įtaką, ir aš pati save įtikinau, kad turiu labiau pasistengti ir tada visa tai liausis. Augant toliau, šie įsitikinimai iš vaikystės dar labiau iškrypo, nes dabar man sakė, kad turiu pasirinkimą, kaip į visa tai žiūrėti, ir kad turėčiau tiesiog tai priimti ir su tuo susitaikyti arba apie tai nekalbėti, nes tai įvyko seniai. Ir kadangi aš vis dar turėjau giliai įsišaknijusį įsitikinimą, kad manęs mylėti neįmanoma dėl to, ką galbūt padariau ar kad manyje kažko trūksta, tai mano kančios dar labiau sustiprėjo. Aš taip ilgai tikėjau, kad dėl savo kančių esu kalta aš pati. Be viso to, suaugusiai man dar daugiau žmonių sakė, kad man tai ir tai negerai, kad tą ir tą darau ne taip ir kad man trukdo tai ir tai. Visi šie žmonės, knygos ir lyderiai geranoriškai sakė man, kad man trūksta tikėjimo, kad turėčiau būti dėkingesnė, kad praeities vieta praeityje, kad turėčiau atleisti ir pamiršti... Na, manau, bendrą vaizdą matote.

Daugybę metų praleidau praktikuodama pozityvų mąstymą, kartodama sau, kad save myliu, kartodama sau, kad „Dievas šlamšto nekuria“, niekada nekalbėdama apie praeitį, niekada nepripažindama depresijos, apmaudo ar pykčio. Praktikavau dėkingumą, meldžiausi už žmones, kurie buvo mano priešai, su savo fizine sveikata elgiausi ekstremaliai ir įsitraukiau į pagalbos sau grupes. 8 metus studijavau graikų ir hebrajų žodžių kilmę, kad galėčiau tiesiogiai suprasti Bibliją, išpažinau visas savo nuodėmes ir praktikavau atsakingumą. Paklusau savo vyrui, o tai mano atveju reiškė, kad atsisakiau savo identiteto bei individualumo ir tapau savo šeimos verge. Jeigu turėjau kokių nors svajonių, tai jų atsisakiau, kad padėčiau įgyvendinti savo vyro svajones. Mano kančios tik dar labiau padidėjo.

Išmokau savo tikruosius jausmus paslėpti. Didžiąją laiko dalį šypsojausi pasauliui ir smarkiai disociavausi, ir plakiau save kiekvieną kartą, kai pasijusdavau prislėgta ar nedėkinga. Buvau nelaiminga ir dėl to jaučiau kaltę, nes negalėjau ignoruoti visų tų dalykų, kuriais mane įtikino ir kuriais tikėjau apie tai, kad šią kančią sau užsitraukiau aš pati. Dėl to niekada iš jos neišsivadavau, kol nepažvelgiau į visa tai labai įdėmiai. Pažvelgiau į bendrą paveikslą. Nėra šansų, kad galėčiau paprasčiausiai visa tai ignoruoti ir su tuo susitaikyti, ypač turint omenyje visus sumišusius įsitikinimus.

Tarp mano vaikystės įvykių ir „susitaikymo su tuo“ kažko trūko. Tiltas sulūžo, o raktai liko ant tilto. Tikro susitaikymo, tikros laisvės, tikro atleidimo ir tikro gyvenimo nebuvo tol, kol nepataisiau tilto ir neradau raktų. Ir kasdien jaučiu dėkingumą dėl to, kad tai padariau.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.