Jungtinėms Valstijoms desperatiškai reikia gerų programų, padedančių žmonėms nustoti vartoti neuroleptikus, t. y. antipsichozinius vaistus. Iš to, ką man teko matyti ir girdėti, gerų programų nėra – bent jau tokių, kurios galėtų pagrįstai pasigirti gerais ir pastoviais rezultatais. Aš jau ne pirmą kartą pagaunu save besistengiantį įsivaizduoti tokią programą, ir atsakydamas į šį iššūkį aš šią hipotetinę programą išskirsčiau į keletą sudedamųjų dalių, kurias paeiliui aptarsiu išsamiau. Nemanau, kad tam tikra konkreti neuroleptikų vartojimą nutraukti padedanti programa privalo pasižymėti visais šiais komponentais, bet, mano akimis, kai kurie jų yra (kaip paaiškinsiu vėliau) nepaprastai svarbūs. 

Tuo tarpu, prieš pasinerdamas į tas sudedamąsias dalis, norėčiau įvardinti, kad nepaprastai sunku įsivaizduoti bet kokią gerą psichikos sveikatos programą, galinčią egzistuoti Jungtinėse Valstijose (ar bet kokioje kitoje Vakarų šalyje, kurioje man teko lankytis), turint omenyje atvirkštinius ir dažnai žmogaus teises neigiančius standartus, kurių tokios programos daugiau ar mažiau privalo laikytis. 

Taigi, sudedamosios dalys: 

Viskas laisva valia 

Mano manymu, tai yra pats svarbiausias komponentas. Vertimas žmones daryti bet ką, net labai nežymus, pakerta jų savarankiškumą, sukelia apmaudą ir dauguma atvejų žmogų traumuoja. Jeigu neuroleptikus nustoti vartoti padedanti programa taiko prievartą, tai ji neišvengiamai tampa veidrodiniu vaistus vartoti verčiančios programos atvaizdu. O vadovaujantis savanoriškumo principu įsitikinama, kad žmonės, kurie nori nustoti vartoti vaisus, tą daro savo noru, vedini savo pačių motyvacijos.

Viltį suteikiantis, bet realistiškas požiūris ir orientavimasis 

Visa organizacija, nuo žemiausio iki aukščiausio sluoksnio, privalo turėti viltingą, realistišką ir įrodymais pagrįstą įsitikinimą, jog tai, kad žmonės nustotų vartoti vaistus, yra įmanoma. Jeigu tokio požiūrio ir orientavimosi nėra, tai darbas stengiantis nutraukti vaistų vartojimą gali labai pasunkėti. Tačiau viltis, sumišusi su naivumu, gali būti pavojinga. Nors ir naivumas dažnai nėra žalingas, nes dauguma žmonių gali nustoti vartoti vaistus gana lengvai, ypač jei juos vartoja neilgai, bet kitais atvejais naivumas prisideda prie to, kad žmonės ruošiami nesėkmei. Yra pernelyg supaprastinta tikėti, kad visi vartojantieji stiprius psichotropinius vaistus gali visiškai nutraukti jų vartojimą, jeigu tik lėtai mažintų savo dozę. Būtent todėl viltingas, „pabandykime“ tipo požiūris privalo būti realybės ribose.

Rūpestinga išankstinė diskusija apie tai, kas gali vykti bandant nustoti vartoti vaistus 

Nors žmonių, bandančių nutraukti neuroleptikų vartojimą, patirtys labai skirtingos, manau, vertinga jiems paaiškinti šių patirčių skalę – įskaitant tai, kas gali jiems nutikti (ar nenutikti) – kol jie šio proceso dar nepradėjo. Manau, apie nutraukimo procesą vertinga paaiškinti iš anksto ir leisti žmonėms žinoti, kad kai kuriais atvejais iš pradžių būklė gali pablogėti ir tik po to jie pasijus geriau. Mano manymu, taip pat vertinga įvardinti tai, jog kai kuriems vaistų vartojimą nutraukusiems žmonėms reikia daug laiko, kad nebevartodami neuroleptikų jie pasijustų visiškai sveiki, o taip daugiausia yra todėl, kad patys neuroleptikai pasižymi ilgai trunkančiu poveikiu. Nors aš ir labai norėčiau žmonėms nedaryti tokio nocebo efekto (tai reiškia: žmogų psichologiškai paveikti neigiamai pristatant blogiausią galimą variantą), vis tiek manau, jog labai svarbu jiems pateikti geriausią, realistiškiausią informaciją, kad jie galėtų kaip įmanoma aktyviau dalyvauti diskusijoje apie procesą, kuriame jie ruošiasi dalyvauti, ir priimti išsamia informacija pagrįstą sprendimą. (Plačiau apie tai kalbu skyrelyje „Išankstinės direktyvos“)

Kokybiškas palaikymas iš tų, kurie patys nustojo vartoti vaistus 

Kai žengiame sunkiu gyvenimo keliu, labai padeda turėti žmonių, kurie patys tuo keliu ėję ir gali mus išklausyti, pasidalinti savo patirtimi, pradžiuginti, palaikyti, būti švyturiu, o kartais ir būti griežti. Be to, žmogus, kuris pats yra tą patyręs, gali būti puikus sąjungininkas, ypač kai bandantieji nutraukti vaistų vartojimą jaučiasi beviltiškai ir be energijos. Ir galiausiai, pačios programos labai sustiprėja vien dėl to, kad čia yra žmonių, kurie sėkmingai nustojo vartoti neuroleptikus. Tokių žmonių patikimumas, užsitarnautas asmenine patirtimi, yra labai reikšmingas.

Surinkti detalią informaciją iš bandžiusiųjų nustoti vartoti vaistus 

Grįžtant prie paskutinių dviejų skyrelių minties, manau, jog tam, kad būtų kaip įmanoma sistemingesnė ir naudingesnė, gera programa privalo surinkti daug įvairios informacijos iš tų, kurie bandė nutraukti vaistų vartojimą, nesvarbu, koks buvo rezultatas, ir iš jų patirties pasimokyti. Kadangi padėti žmonėms sistemingai nustoti vartoti neuroleptikus yra iš esmės dar neištyrinėta teritorija, tai reali bandžiusių tą padaryti žmonių patirtis yra nepaprastai svarbi ir kuriant informacinę bazę, ir ja naudojantis.

Sveika rutina 

Labai daug mano pažįstamų žmonių turėjo sveiką rutiną, kurią sugriovė neuroleptikai. Ir daug žmonių turėjo svyruojančią rutiną dar prieš pradėdami vartoti neuroleptikus. Kurti ar atkurti šią rutiną gali būti esminis dalykas bandant nutraukti vaistų vartojimą. Sveikos rutinos dalimi gali būtų reguliari mityba, reguliarus miegas, reguliarus kėlimasis, emociškai ir intelektualiai naudingų bei reguliarių veiklų turėjimas, kofeino bei labai stimuliuojančių veiklų vakare vengimas ir suplanuotas užsiėmimas maloniais dalykais. Turint dalykų, kurių šiandien ar šią savaitę lauki, gali būti daug lengviau prabusti, atsikelti iš lovos ir pajudėti, kai tavo vidinis ar fizinis pasaulis tau rėkia priešingai. Be to, rutina gyvenimui suteikia daugiau vertės ir prasmės. Neturint rutinos lengva smarkiai įstrigti, o to dauguma vaistų vartojimą nutraukti bandančių žmonių sau leisti negali. Viena man labai patinkanti programa, kuri propaguoja sveikos rutinos idėją, yra „Šeimos globos fondas“, esantis Švedijoje. Jų programoje dalyvaujantys žmonės gyvena šeimoje, dauguma atvejų – Švedijos kaimo ūkininkų šeimoje, ir, jeigu viskas vyksta tinkamai, jie tampa tos šeimos dalimi. Užuot priverstinai atlikę dirbtinę nustatytą rutiną (o tai dauguma žmonių, įskaitant ir mane, vertina kaip įžeidimą), šioje Švedijos programoje esantys žmonės mieliau dalyvauja įprastoje šeimos gyvenimo rutinoje, nes tai jiems teikia džiaugsmo.

Sveiki alternatyvūs užsiėmimai 

Manau, nuostabu, kai programos neuroleptikus nustoti vartoti norintiems žmonėms siūlo alternatyvių užsiėmimų, pavyzdžiui (bet ne tik), jogą, sportą, akupunktūrą, masažą, savanorišką veiklą, diskusijų grupes, sodininkystę, rašymo grupes, asmeninio žurnalo rašymo grupes, 12 žingsnių programas, keliavimo pėsčiomis grupes, nuotykių mėgėjų grupes, gamtos mylėtojų grupes... Sąrašas gali tęstis be galo... Be to, į šį skyrelį norėčiau įtraukti ir darbą už pinigus. Daugeliui žmonių nėra nieko labiau įkvepiančio, kaip pačiam save išlaikyti, net jeigu tai kai kam, kas dėl neįgalumo gauna valstybines išmokas, gali kelti stresą, nes tokiu atveju jie gali rizikuoti nebegauti paramos, įskaitant ir sveikatos draudimą.

Pagalvokite, ar nevertėtų savo personale turėti patyrusio psichiatro 

Nors ir yra patikima studija (Jungtinėje Karalystėje atlikta MIND studija), parodanti, kad žmonės gali taip pat sėkmingai nutraukti psichotropinių vaistų vartojimą ir be psichiatro, tačiau geras psichiatras kartais gali būti neįkainojamas. Vis dėlto aš galvoju, jog MIND studija yra pagrįsta dėl to, kad galiu lažintis iš pinigų, jog labai tikėtina, kad dauguma psichiatrų, pas kuriuos šioje studijoje dalyvavę žmonės lankėsi, buvo tokie, kaip ir daugelis mano sutiktų psichiatrų: nelabai suprantantys nustojimo vartoti neuroleptikus niuansus.

Patyręs psichiatras žino apie galinčią įvykti psichozę; žino viską apie dozių mažinimą; gerai supranta, kaip greitai ar kaip lėtai judėti; žino, kokių vaistų vartojimą nutraukti pirmiausia; žino pakaitinius vaistus, galinčius nutraukimo procesą palengvinti (pavyzdžiui, tam tikri benzai* – trumpam ar kaip paskirta – kai kuriems žmonėms padėjo); yra savo akimis matęs daug žmonių, patyrusių šį procesą; ir nėra arogantiškas ar trokštantis galios. Patyręs psichiatras taip pat moka gerai klausytis ir pasižymi stipria intuicija – ir aukščiausiu pagarbos laipsniu bandančiajam nustoti vartoti vaistus bei jo autonomijai. Patyręs psichiatras taip pat žino, kokius medicininius testus atlikti, žino apie įvairių vaistų toksiškumo lygio tikrinimą, žino apie maisto papildus, žino apie galimas organines emocinių bei psichologinių problemų priežastis ir supranta galimą pačių vaistų jatrogeninį poveikį. Deja, tokie psichiatrai labai reti. Tačiau jų yra...

Stiprus palaikymas 

Man teko pastebėti, kad daugeliui vaistų vartojimą nutraukti bandančių žmonių reikia daug palaikymo: daug daugiau nei dažnai pripažįstame. Šis procesas daugumai, tikrąja to žodžio prasme, gali būti pragaras, ir fiziškai, ir emociškai, todėl labai vertinga šalia turėti sąjungininkų, kurie būtų gailiaširdžiai, nekritiški, lankstūs ir pagarbūs – ir, nemažiau svarbu, žinantys, kada geriau atsitraukti ir duoti žmogui erdvės. Daug mano pažįstamų žmonių, kuriems pavyko nutraukti neuroleptikų vartojimą, turėjo artimų draugų ar šeimos narių, atlikusių šią sąjungininko rolę, kai kuriais atvejais net visą parą. Taigi, labai naudinga, jei programa gali suteikti žmonėms tam tikrą pakaitinę šeimą ar draugų tinklą. Bet aš neteigiu, kad palaikymo sistema turi pasižymėti pasiaukojančiu „tobulumu“. Juk vis dėlto palaikantys santykiai privalo turėti tam tikras ribas. Draugai ir sąjungininkai gali padėti tik iki tam tikros ribos, ir aš manau, kad neuroleptikų vartojimą nutraukti bandantiems žmonėms naudinga šias ribas žinoti. Reikia, kad palaikantys žmonės būtų ne pasiaukojantys, bet kad turėtų teisingas asmenybės ribas. Tai yra pagarbos esmė.

Palaikančių žmonių palaikymas 

Padedant žmonėms nustoti vartoti neuroleptikus galima labai nuvarginti. Daugelis palaikančiųjų rolę užimančių žmonių išsenka. Daugybė žmonių, kurie tai įeina į psichiatrinę sistemą, tai iš jos išeina, tai vartoja neuroleptikus, tai jų nevartoja, atitolsta nuo iki tol turėtų sąjungininkų, kartais visam laikui. Kartais sąjungininkai jaučia per daug įtampos. Dėl šios priežasties manau, kad labai svarbu, jog žmonės, kurie užima pagrindinę neuroleptikų vartojimą nutraukti bandančių žmonių palaikytojų rolę, taip pat ir patys turėtų palaikymo sistemą sau. Čia dar kartą norėčiau paminėti Šeimos globos fondą, esantį Švedijoje. Pagrindiniams bandančiųjų nutraukti vaistų vartojimą palaikytojams – pakaitinėms šeimoms – patiems reikia palaikymo, todėl jiems paskiriamas supervizorius, – šeimos psichoterapeutas, kuris yra patyręs, pagarbus, rūpestingas ir pasiekiamas, – į kurį jie gali atsiremti, kuriam jie gali išsakyti savo jausmus ir idėjas ne tik sunkiu tarpsniu, bet visą laiką. Dauguma šių šeimų man sakė, kad jeigu jie nebūtų turėję supervizoriaus, tai paprasčiausiai būtų su savo darbu nesusitvarkę. Būtų buvę per daug sunku ir jie būtų šio darbo atsisakę. Bet noriu labai aiškiai pabrėžti, jog nemanau, kad palaikytojai privalo būti profesionalai. Manau, kad daugeliu atveju neprofesionalų pagalba gali būti net geresnė.

Psichoterapija 

Nors ir daug žmonių, pradėjusių vartoti vaistus, priešinasi minčiai apie terapiją (ir ne tik dėl to, kad terapeutai labai dažnai teikia prastos kokybės paslaugas, bet ir dėl to, kad terapija žmogui neretai kišama per jėgą), daugumai vaistų vartojimą nutraukti bandančių žmonių gera terapija buvo labai naudinga. Gera terapija gali suteikti saugią terpę, kurioje žmogus, bandantis nustoti vartoti vaistus, gali suvokti savo burbuliuojančius ar net besiliejančius jausmus. Bet gera terapija neuroleptikų vartojimą nutraukti bandantiems žmonėms yra labai reta. Dauguma mano žinomų terapeutų neįsivaizduoja, kaip padėti, ir daro žalą. Dažnai jie įprastas vaistų vartojimo nutraukimo problemas supainioja su problemomis, kurioms spręsti, jų manymu, reikia siuntimo pas psichiatrą, kad skirtų dar daugiau vaistų! Kitais atvejais terapeutai išsigąsta klientų jausmų, taip pat jiems trūksta įžvalgos ir empatijos kliento situacijai.

O geras terapeutas empatizuoja. Geras terapeutas moka klausytis ir jam klientas rūpi. Geras terapeutas nebijo mesti klientui iššūkį, kartais net tiesmukai, jeigu klientas elgiasi arba galvoja taip, kad sau kenkia. Geras terapeutas yra emociškai stiprus, bet ir pažeidžiamas. Geras terapeutas išlaiko visišką konfidencialumą. Geras terapeutas stengiasi įgyti savo klientų pasitikėjimą, bet supranta, kad tai gali užtrukti. Taip pat geras terapeutas daro viską, kas jo galioje, kad vaistų vartojimą nutraukti norintiems žmonėms padėtų nustoti juos vartoti ir nustoti vartoti ilgam – ir nepakliūti į ligoninę.

Be to, savaime suprantama, geras terapeutas suvokia, kad gera terapija turi būti nepriverstina. Kitaip ji nuo pat pradžių bus sugadinta.

Pagrindinės bendruomenės taisyklės 

Bet kokia gera programa privalo turėti taisykles, apsaugančias jos narius. Pagrindinė taisyklė, mano manymu, yra saugumo palaikymas. Programos nariai, ar tai būtų dalyviai, ar darbuotojai, turi teisę jaustis saugiai – ir fiziškai, ir emociškai. Taigi, smurtas ir grasinimai yra nepriimtini. Taip pat ir seksualinis priekabiavimas.

Tačiau kartais šie dalykai patenka į pilka zoną, ir dėl šios priežasties programa, kaip bendruomenė, privalo turėti sveikus konfliktų sprendimo būdus, kuriuos galėtų taikyti iškart problemai atsiradus. O kita panaši sritis, dažnai reikalaujanti turėti bendruomenės taisykles, susijusi su uždraustu narkotikų ir alkoholio vartojimu. Kai kurios programos to visiškai netoleruoja, o kitos nėra tokios griežtos. Mano manymu, svarbiausia yra apginti bendruomenės saugumą ir harmoniją – ir jos narių gijimo kelią. Kadangi visos bendruomenės yra skirtingos, o ir ta pati bendruomenė skirtingais atvejais gali būti skirtinga, tai galvodamas apie bendruomenės taisyklių sudarymą aš pirmenybę teikiu lanksčiam, o ne „pagal vieną kurpalį“ tipo požiūriui. Tačiau stengiuosi nepamiršti ir to, kad visos gyvenimo sritys turi taisykles. Visuomenė ir tarpasmeniniai santykiai turi taisykles, kas yra priimtina, ir aš manau, jog svarbu, kad programa tai iki tam tikro lygio atspindėtų.

Bendruomenės susirinkimai 

Saugūs, sveikas ribas turintys bendruomenės susirinkimai suteikia žmonėms galimybę ne tik su savo bendruomenės nariais pasidalinti tuo, kas juose vyksta, bet ir sulaukti struktūruoto, pagarbaus atgalinio ryšio bei suvokti, kas vyksta jiems bendraujant tarpusavyje. Labai daug kam neuroleptikai iškreipia jų santykius su žmonėmis ir trukdo santykiuose jaustis tvirtai ar bendraujant pasitikėti savimi. Panašiai ir bandymas nutraukti vartoti neuroleptikus gali sudrebinti žmonių tarpusavio santykių suvokimą ir pasitikėjimą bendraujant. Be to, daugelis pradedančiųjų vartoti neuroleptikus turi bendravimo problemų dar prieš pradėdami vartoti vaistus. Tad bet kokios priemonės, suteikiančios žmonėms galimybę kurti ar atstatyti tarpasmeninį pasitikėjimą savimi ir tą daryti saugioje, atviroje, augimą skatinančioje, nuoširdžioje aplinkoje, laimi mano balsą.

Nemokamai arba nebrangiai 

Išskyrus „Soteriją-Aliaską“ (Soteria-Alaska), kuri net nėra skirta padėti nutraukti vartoti neuroleptikus, Jungtinėse Valstijose nežinau nei vienos nemokamos ar nebrangios programos, skirtos laisvai joje dalyvauti norintiems suaugusiems, kuri bent jau bandytų padėti nustoti vartoti neuroleptikus. Gera programa, skirta padėti nutraukti neuroleptikų vartojimą, turėtų būti prieinama visiems, kam to reikia, nepaisant jų finansinės padėties. Bandant nutraukti vartoti neuroleptikus pakanka ir šio proceso keliamo streso, jau negalvojant apie įsiskolinimą ar tai, kad dėl tavęs turi įsiskolinti tavo tėvai arba kiti giminaičiai.

Esant tokiai padėčiai, kai kurios mano žinomos amerikietiškos programos, dalinai siūlančios pagalbą bandant nutraukti neuroleptikų vartojimą, finansavimą gauna daugiausiai iš suaugusių klientų tėvų, kurie yra turtingi arba pasiturintys. Taip pat pažįstu tėvų, kurie yra įkeitę savo namus ar likvidavę paveldėtą turtą, kad galėtų finansuoti nesėkmingą bandymą nutraukti neuroleptikų vartojimą. Taip pat man teko matyti atvejų, kai nustoti vartoti vaistus sekasi gerai, bet proceso viduryje tėvams baigiasi pinigai – ir jie privalo savo suaugusių vaikų dalyvavimą programoje nutraukti. Tai gali sukrėsti visus. Daug geriau yra tada, kai bandant nutraukti vaistų vartojimą finansais rūpintis nereikia.

Skaidrumas dėl sėkmingų ir nesėkmingų rezultatų 

Manau, gera neuroleptikų vartojimą nutraukti padedanti programa turėtų nuoširdžiai dalintis informacija apie savo sėkmės ir nesėkmės rodiklį, kad potencialiems klientams suteiktų galimybę priimti labiau pagrįstus sprendimus. Geriausiu atveju žinau tik kelias programas – arba terapeutus – kurios šiuo aspektu būtų iš tikrųjų skaidrios. O kai kurios, kiek man teko matyti, specialiai stengiasi būti nepermatomos, nes tokiu būdu gali išlaikyti savo verslą. Taip pat man teko matyti programų, kurios, įtariu, yra paprasčiausiai nesąžiningos: jos teigia, kad jų pagalbos nutraukiant neuroleptikų vartojimą sėkmės rodiklis aukštas, bet nepateikia tam visiškai jokių įrodymų.

Išankstinės direktyvos 

Kai žmonės nustoja vartoti neuroleptikus, padėtis gali pasunkėti dėl vienos reikšmingos priežasties – žalos (tikėkimės, laikinos), kurią vaistai padaro smegenims. Kartais žmonės gali pradėti elgtis agresyviai ar grasinančiai, o kartais tapti pavojingi sau. Gera programa stengiasi išvengti tokių situacijų, kiek tai įmanoma, tačiau kartais jos gali būti neišvengiamos. Man teko matyti daug programų, kuriuos su tuo tvarkosi netinkamai: darbuotojai paspaudžia gerai žinomą panikos mygtuką prieš pabandydami pagalvoti apie alternatyvas, jau nekalbant apie išankstinę diskusiją.

To rezultatas labai dažnai būna dar daugiau traumų ir taip traumuotiems žmonėms. Vienas iš šios problemos sprendimų galėtų būti tai, kad kiekvienas programoje dalyvaujantis žmogus prieš pradėdamas dalyvauti programoje sugalvotų sau išankstinę direktyvą. Nors ir jau minėjau, kad nenoriu sukelti nocebo efekto ir išgąsdinti žmonių, kad jie pradėtų galvoti, jog nustojus vartoti vaistus jiems TIKRAI nutiks baisūs dalykai, bet manau, jog labai svarbu, kad žmonės žinotų galimų įvykių spektrą, kas jiems GALI nutikti, kai jie bandys nutraukti vaistų vartojimą, ir tada galėtų patys nuspręsti, ką jie norėtų, kad su jais tokiais atvejais darytų. Ar iškilus tam tikrai situacijai jie norėtų būti hospitalizuoti, ar ne? Ar jie norėtų, kad iškilus tam tikrai situacijai juos fiziškai sutramdytų, jeigu taip, tai kokiu būdu? Ar jie norėtų, kad tam tikrų vaistų dozės būtų padidintos, bent jau kuriam laikui? Ar jie turi kitokį planą? Kas, jų pageidavimu, turėtų būti daroma, jeigu jie savaitę negalėtų užmigti ir prarastų gebėjimą racionaliai bendrauti?

Manau, klientai ir programos turėtų sugalvoti tvirtus planus (dėl kurių būtų savanoriškai ir abipusiškai sutarta), kaip tokiose situacijose elgtis ir jas įveikti, kad niekam nebūtų išmuštas pagrindas iš po kojų. O jeigu žmonės ir programos negali sugalvoti abiems pusėms tinkančių sąlygų, aš tai priimu kaip ženklą, kad jie bendradarbiauti neturėtų ir kad toks žmogus turėtų ieškoti kitokių pagalbos nutraukiant vaistų vartojimą alternatyvų ar bandyti jas sukurti pats.

Tačiau aš nevisai pritariu tradicinėms išankstinėms direktyvoms, nes vis dar labai aiškiai matau, kaip jos naudojamos atimti žmogaus teises, kai jis yra pažeidžiamoje situacijoje. O jeigu žmogus vėliau su savo išankstine direktyva nesutinka? Viena iš galimų šios problemos sprendimų galėtų būti tai, kad žmogus turi galimybę bet kada savo išankstinę direktyvą anuliuoti, be jokių klausimų, čia pat – ir paprasčiausiai savo noru dalyvavimą programoje nutraukti. Manau, kiekvienam turėtų būti leista dalyvavimą programoje bet kada nutraukti, nepaisant išankstinės direktyvos. Pasikartosiu, mano supratimu, esminis dalykas yra tai, kad dalyvavimas bet kokioje neuroleptikų vartojimą nutraukti padedančioje programoje turėtų būti visiškai savanoriškas.

-----
* Benzai (benzodiazepinai) – nerimą mažinančių vaistų grupė.


Originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia.

Kiti Danielio Macklerio tekstų vertimai.