Šis įrašas yra apie brolius ir seseris šeimoje, kurių pasiekimai dažnai yra NEPRIPAŽĮSTAMI ar NEVERTINAMI.

Augdama turėjau brolį, kurį vertino už jo pasiekimus. Visada galvojau, kad jis yra svarbiausias vaikas mūsų namuose. Jis iškilo užsiimdamas tam tikru sportu, žaisdamas tam tikrose komandose ir gaudamas gerus pažymius mokykloje. Mano broliui atitekdavo visas tėvo dėmesys, ir aš dėl to jaučiausi nesvarbi. Atrodė, kad mano tėvas myli mano brolį už dalykus, kuriuose aš neturiu šansų brolį pranokti. Pavydėjau broliui dėmesio, o mano tėvui nerūpėjo dalykai, kuriuos gerai mokėjau aš, išskyrus valgio gaminimą.

Gyvenime esu daugybę kartų girdėjusi komentarų apie tai, jog kiekvienas vaikas jaučiasi, kad jo gyvenimas sunkiausias. Turiu įtarimą, kad taip jaučiamės dėl to, kaip mums paaiškinama, kokia yra mūsų vertė.

Ši sąvoka yra dvigubai paini tiems iš mūsų, kurie buvome NEVERTINAMI už mūsų pasiekimus ar gyvenome kito vaiko pasiekimų šešėlyje.

Aš bandžiau atitikti savo tėvų lūkesčius IR būti labiau tokia, kaip mano brolis, kad laimėčiau pritarimą, kurį, galvojau, gauna brolis. (Iš tikrųjų mano brolis patyrė didžiulį spaudimą.) Aš sužinojau daugiau apie visą šitą vaiko vertės įsitikinimų sistemą stebėdama savo pačios vaikus ir jų klausydamasi, kai mūsų šeima pakilo iš smurtingos ir disfunkcionalios šeimos sistemos.

Gimus mūsų pirmajam vaikui, berniukui, visi turėjo didžiulių lūkesčių. Kai paaiškėjo, kad jis gali būti geras atletas, visi jį spaudė. Tėvelio, Močiutės ir Senelio džiaugsmui, jis susidomėjo ūkio darbais dar prieš pradėdamas vaikščioti. Mes spaudėme jį abejose srityse, bet tai vadinome palaikymu. Mano vyras spaudė mūsų sūnų dirbti fermoje panašiai kaip pats buvo spaudžiamas, kai buvo vaikas – gyvenime jis turėjo tik vieną tėvystės pavyzdį, kuris nebuvo geras.

Kai mūsų vaikai paaugo, mano psichikos sveikata ėmė nuolat blogėti. Kai galiausiai palūžau ir atrodė, jog daugiau nebegaliu, nusprendžiau, kad arba paliksiu savo šeimą, arba mirsiu, todėl kreipiausi pagalbos paskutinį kartą. Iš pradžių man norėjosi pagalbos tik dėl savo pačios psichikos problemų. Buvau įsitikinusi, kad dėl visko kalta aš ir kad paprasčiausiai negaliu BŪTI pakankamai gera ar elgtis tinkamai. Savo šeimos disfunkcijos tuomet neatpažinau. Tikėjau, kad esu geresnė mama nei mano pačios tėvai, bet to neužteko ir buvau nepaprastai nelaiminga. Kai supratau, kokia yra mano įsitikinimų sistema, kaip ji susiformavo su daugybe melo, spaudimo ir kitų žmonių lūkesčių, tai į dienos šviesą išlindo daugybė kitų dalykų. Pasidarė aišku, kad man ir mano vyrui reikia mūsų santykiuose kažką keisti. Aš buvau „antras planas“, o ne „partnerė“, ir pradėjau suprasti, kad noriu būti lygiavertis žmogus: fermos bendrasavininkė ir lygiavertė partnerė santuokoje. Kai abu su vyru pradėjome suprasti, kaip turėti funkcionalius santykius pagal tikrąjį meilės apibrėžimą, išlindo ir tiesa apie tai, kaip jaučiasi mūsų vaikai dėl mūsų lūkesčių jiems, apie jų savivertės suvokimą, apie jų jausmus mums bei vienas kitam ir apie tai, kas yra „teisinga“ ir „neteisinga“.

Mano sūnui atrodė, kad sistema yra jo atžvilgiu yra nepaprastai neteisinga, kad mergaitėms daug lengviau, nes iš jų nereikalaujama tokių sporto pasiekimų; taip pat iš jų nebuvo reikalaujama dirbti fermoje. Jam atrodė, kad visas spaudimas yra nukreiptas į jį ir kad jis prisiima visą kritiką, ypač iš tėvo. Mūsų vyriausioji dukra, tuomet paauglė, prisipažino, kad niekada nesijautė galinti varžytis su broliu ir kad tėvui rūpi tik jos brolis. Ji pasakė, kad brolis visada svarbiausias, kad visas dėmesys skiriamas jam ir kad mums svarbūs tik jo užsiėmimai bei pasiekimai. Viskas, dėl ko jos brolis jautėsi spaudžiamas, jai atrodė kaip pagyros, meilė ir vertė. O tai, ką ji patyrė kaip nesirūpinimą ar nesidomėjimą ja, jos brolis suprato kaip didesnę meilę ir vertinimą nei gavo jis, kadangi iš jos nebuvo reikalaujama pasirodymų ir jai nebuvo užkrauta tokia atsakomybė ir našta kaip jam. Tai, kas jam atrodė kaip kabinėjimasis, ji matė kaip meilę, o tai, kas jai atrodė kaip nesirūpinimas, jis suprato kaip didesnį palankumą.

Abi mūsų dukros manė, kad jų brolis yra vertingesnis nei jos, nes joms atrodė, jog jam skiriamas visas dėmesys. Net ir matydamos didžiulį spaudimą, kurį mes jam darėme, jos tai laikė dėmesiu ir pripažino jo vertę (kurią žodžiais mes jam užkrovėme) už sporto pasiekimus ir gebėjimą dirbti fermoje. Visuomenėje kartais tai vadinama „brolių ir / ar seserų varžymusi“, bet, kaip matote, tam yra pagrindo. Nei vienas iš mūsų vaikų nesijautė vertinamas ar pripažintas už tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Visi trys jautė spaudimą patenkinti mūsų lūkesčius.

Mano sūnus jautė apmaudą, nes prisidengę palaikymu mes jį girdavome, ir tai būdavo spaudimo forma, kuria versdavome jį gerai pasirodyti, daugiau pasiekti ir našiau dirbti. Situacija buvo tokia prasta, kad mūsų sūnus jautė stiprią pasirodymo baimę, iki tokio lygio, kad prieš kontrolinius mokykloje jam pasidarydavo bloga. Mes nesupratome, kad dėl to kalti mes, ir galvojome, jog jo tiesiog tokia asmenybė.

Iš tikrųjų visi trys mūsų vaikai buvo teisūs. Mūsų dukros nebuvo tiek pripažįstamos kiek mūsų sūnus, nuo kurio mes net buvome priklausomi, ypač dėl fermos. Jos jautėsi apleistos, nemylimos ir mažiau vertingos. Mūsų sūnus taip pat buvo teisus: jis patyrė didžiulį spaudimą, gaudavo daug neigiamo dėmesio ir jautėsi nešantis didžiulę ūkio darbų naštą bei privalantis gerai pasirodyti žaisdamas ledo ritulį.

Ši šeimos disfunkcija buvo lygiai tokia pati, kokioje išaugome aš ir mano vyras, ir mums užaugus ji tapo mūsų meilės ir vertės apibrėžimu. Todėl aš ir mano vyras išmokėme savo pačių vaikus meilę ir vertę suprasti taip pat, kaip kad buvome išmokyti šias sąvokas suprasti patys. Mes perdavėme šią klaidingą informaciją savo vaikams ir tą darydami formavome jų galvose neteisingą įsitikinimų sistemą apie tai, kas yra meilė, vertė ir lygybė. Matote, kaip ratas sukasi, jeigu jo nesustabdome. Kai mes visi pradedame suprasti, kas yra tiesa, meilė, vertė ir lygybė, mūsų šeima gyja.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai