Kai grumiamės su psichikos sveikatos problemomis, dažnai suprantame, kad jausmų vengimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl mums susiformavo turimi įveikos* metodai. Kartais jausmų vengimas yra vienintelis būdas išgyventi traumą. Savo gijimo proceso metu supratau, kad mano disociatyvus asmenybės sutrikimas buvo vienas iš būdų, kurį naudojau kaip įveiką visiems sunkumams. Mano asmenybė buvo fragmentuota, susiskaldžius į alter asmenybes, kad nereikėtų jausti, nes „jie“ (mano alter asmenybės) tai darė už mane.

Aš asmenybės susiskaldymą suprantu taip: kai vaikas patiria trauminį įvykį, su kuriuo susitvarkyti jam yra per sudėtinga, gimsta nauja asmenybė, kuri prisiima atsiminimus bei jausmus ir tam tikra prasme yra atskira nuo pagrindinės asmenybės. Mano atveju, tos kitos asmenybės pradėjo už mane tvarkytis su tam tikromis situacijomis. Pavyzdžiui, būdama dvidešimt kelerių daug keliavau, ir buvo viena alter asmenybė, kuri mane užvaldydavo ir užsiimdavo visais tais oro uosto nuotykiais. Aš nesupratau, kad turiu tą kitą asmenybę, bet suvokiau, jog keliaudama esu visai kitokia. Aš nepaprastai pasitikėdavau savimi ir nesuprasdavau, kodėl, po galais, taip jaučiuosi. Tapusi visavertė, net ir šiandien būdama oro uoste jaučiuosi keistai ir nemaloniai.

Skirtingos asmenybės tvarkydavosi su skirtingomis situacijomis. Man disociatyvus asmenybės sutrikimas pasireiškė šitaip. Kai pajusdavau baimę ar netgi nepatogumą, atsijungdavau nuo savęs ir nuo situacijos, o mane užvaldydavo alter asmenybė. Alter asmenybių tikslas buvo apsaugoti mane, mano baimes ir mano jausmus. Aš negalėdavau susitvarkyti su savo gyvenimu, todėl jos man padėdavo. Jos prisiimdavo jausmus ir prisiminimus, tarsi jie būtų atskiri nuo tikrosios manęs.

Tai turi savo gerąją pusę: tos alter asmenybės padėdavo man sėkmingai susitvarkyti su problemomis, jos padėjo man išgyventi. „Jos“ už mane susitvarkydavo su viskuo, o kai tapau vyresnė, keletą jų net atpažinau ir įvertinau, vadindama jas radikaliomis savo asmenybės pusėmis. Jos man padėdavo patekti ten, kur eiti būdavo per baisu, jos padėdavo man padaryti dalykus, kurių imtis bijodavau.

Tai taip pat turėjo ir neigiamą pusę: mano gyvenimas buvo betvarkė, aš buvau nelaiminga, o visko esmė buvo ta, kad netgi su savo alter asmenybėmis aš savo sunkumų įveikti nesugebėjau. Sąmoningai atpažinusi tam tikras savo asmenybes, kai kurių iš jų bijojau, o dalykai, kuriuos aš-jos darydavome, mane neretai gąsdindavo. Didžiąją laiko dalį buvau pasimetusi, o mano galvoje buvo daug triukšmo ir pokalbių. Niekada nesijaučiau savimi ir man reiškėsi tos apsimetėliškos problemos. Kartais elgdavausi taip, kaip „aš“ niekada neišelgčiau, ir tai mane nepaprastai glumino.

Kai pažiūriu atgal į savo gyvenimą su daugybe asmenybių, jis atrodo nepaprastai miglotas, tarsi būčiau apsvaigusi nuo narkotikų ar panašiai. Mano gyvenimas buvo pakvaišęs ir varginantis, o kai ištekėjau ir pradėjau gimdyti vaikus, taip bijojau savo keisto elgesio, kad visiškai užsisklendžiau ir galiausiai nebenorėjau nieko daryti ir niekur eiti, o pasikartojantys depresijos epizodai, lydėję mane beveik visą gyvenimą, dar labiau pablogėjo.

Kai pasiryžusi stoti akistaton su savo disociatyviu elgesiu galiausiai pradėjau terapiją, siaubingai bijojau išmokti gyventi be disociacijos, bet tuo pat metu buvau pavargusi nuo nuolatinio nuovargio bei pasimetimo. Aš buvau praradusi viltį kada nors gyventi be depresijos ir nemaniau, jog depresija ar disociacija yra įveikos metodai. Tam tikra prasme jaučiausi pralaimėjusi, ir, manau, kartu su pralaimėjimu nusimečiau ir savo šarvus, kuriais buvau apsidangsčiusi, savo įveikos metodus ir sienas, kuriomis buvau apsistačiusi, kad savo tikrąjį aš apsaugočiau nuo pasaulio. Pasidaviau ir tai, manau, labai mane priartino prie išgijimo.

Paaiškėjo, kad įveikos metodai reikalauja labai daug pastangų! Daug lengviau būti vientisa, visaverte asmenybe. Stodama akistaton su savo praeitimi ir išjausdama tuos jausmus, sugebėjau gyti. Pagrindinė priežastis, kodėl man reikėjo tiek daug įveikos metodų, buvo manyje esantis išsigandęs vaikas. Aš vis dar į pasaulį žiūrėjau bejėgio vaiko akimis, kadangi dėl vaikystėje patirtų aplinkybių nebuvau tinkamai suaugusi. Pažvelgusi į savo įsitikinimų sistemas, galėjau grįžti atgal ir būti sau tinkama mama ir tėtis, o tai padėjo man užaugti ir pradėti žiūrėti į pasaulį suaugusiojo akimis. Kai po truputį pradėjau matyti praeities duženas, vertinti jas adekvačiai ir statyti naujus pamatus, ilgainiui man visi tie įveikos metodai tapo nebereikalingi ir prasidėjo mano tikrasis gyvenimas.

Irkis pirmyn – tu to verta(-s)!
Darlene Ouimet

-----
* Įveika (angl. coping) – psichologijoje vartojama sąvoka, reiškianti žmogaus elgesį, kurio siekiama įveikti, sumažinti ar pakelti patiriamą nerimą ir stresą. Žmonės yra įpratę kovoti su stresu įvairiausiais jiems pažįstamais destruktyviais bei į trumpalaikį streso sumažinimą orientuotais įveikos būdais, užuot orientavęsi į tikrąjį, ilgalaikį problemos sprendimą, kuris yra nepažįstamas, bauginantis, sudėtingas ir reikalauja pereiti tam tikrą pažintinį, emocinio adaptavimosi, pastangų bei ištvermės reikalaujantį etapą. (Vert. past.)

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai