Gerai, prisipažinsiu! Giliai viduje turėjau svajonių, kad atvyks žavus princas, kuris pasisodinęs mane ant savo gražaus žirgo pasiims su savimi ir taip mane išgelbės nuo mano liūdno gyvenimo. Aš buvau įsitikinusi, kad būsiu išgelbėta nuo visų problemų ir praeis visi skausmai, jeigu tik atsiras tinkamas vyras, kuris mane mylės ir brangins. Kai tik toks vyras pasirodys, viskas bus gerai ir galėsiu pradėti gyventi savo tikrąjį gyvenimą. (Varge, o varge, kaip ilgai aš to laukiau, kol galiausiai šios svajonės atsisakiau.)

Bet aš buvau auka; aš mąsčiau kaip auka ir mane traukė psichologiškai sudužę vyrai. Mane traukė vyrai, kuriems reikėjo, kad juos išgelbėčiau, o aš dėl kažkokių priežasčių tikėjau, kad jeigu juos išgelbėsiu, tai jie mane mylės pakankamai ir dėl to mano gyvenimas taps vertas gyventi.

Aš maniau, kad jeigu elgsiuosi tinkamai ir numalšinsiu jų skausmą, tai įrodysiu, kaip smarkiai juos myliu ir jie man atsilygins savo meile. Niekada nepastebėjau, kad taip pat mąsčiau ir apie savo tėvus. Nesupratau, jog tikiu, kad meilė yra kažkas, kas gaunama „elgiantis tinkamai“ kito žmogaus atžvilgiu. Nesupratau, kad giliai viduje nesuvokiu kažkokio esminio dalyko. Tas esminis dalykas buvo tai, kad niekas neišgelbės manęs nuo mano apgailėtino gyvenimo.

Ar esate kada nors sugalvoję pateisinimų kieno nors elgesiui, nes žinojote, kad tas žmogus gyvenime yra patyręs daug skausmo? Ar esate kada nors tęsę santykius su savo vaikinu, mergina, vyru ar žmona, nes norėjote tam žmogui kažkaip parodyti, kad jo nenuskriausite kaip kad jį skriaudė visas pasaulis? Ar esate kada nors jautę stiprų norą kam nors įrodyti, kad gyvenimas nėra visiškai blogas, kad ne visi žmonės vieni kitus žaloja ir kad jūs būsite tas žmogus, kuris juos supranta; tas vienintelis žmogus, kuris yra išskirtinis?

Aš turėjau keletą tokių santykių.

Aš esu prisigalvojusi visokių kito žmogaus elgesio pateisinimų. Aš buvau jautri žinojimui, kad kito žmogaus gyvenimas yra sunkus, ir su tokiu žmogumi elgdavausi švelniau. Giliai širdyje norėdavau būti supratinga ir apie kitus galvoti tik gerai; nenorėjau tikėti, kad jie gali mane tikslingai žaloti, todėl, kai taip įvykdavo, aš su tuo taikstydavausi. Aš tikėdavau tais žmonėmis, kai jie sakydavo: „Juk žinai, kad niekada tau tyčia skausmo nesukelčiau, aš tave myliu, juk mane pažįsti.“ Todėl patirdavau neištikimybę, mušimus, prievartą daryti tai, ko nenoriu daryti, žeminimą, nuvertinimą, pamynimą ir daugybę kitų dalykų – o kai išreikšdavau nepasitenkinimą, man pasakydavo, kad man kažkas negerai ir kad aš paprasčiausiai nesuprantu. Jie mane patikindavo, jog jie mane labai myli. Aš prisitaikydavau ir jais tikėjau, kaip kad tikėjau ir kitais savo smurtautojais; kaip kad tikėjau savo tėvais.

Kai galvoju apie visus buvusius savo vaikinus, kuriuos „suprasdavau“ ir tikėdavau, kad galiu juos išgydyti bei numalšinti jų skausmą su savo nepaprasta meile, į galvą ateina vienas dalykas: aš niekada taip pat nežiūrėdavau į save. Aš visuomet buvau pasiryžusi būti ta, kuri stengiasi labiau. Visada buvau pasiryžusi pasakyti: „Viskas gerai, mielasis, žinau, kad nenorėjai man sukelti skausmo.“ Bet tuo pat metu aš visada buvau pasiryžusi save barti ir sakyti sau, kad esu blogas žmogus. Niekada negalvodavau, kad pati nusipelnau gydančios meilės.

Nemanydavau, jog nusipelnau PATI SAVE mylėti ir išgelbėti. Net nesusimąstydavau, kad jeigu save mylėčiau ir branginčiau, tai mano svajonė jaustis „pakankamai gera“ išsipildytų. Negalvodavau, kad jeigu kas nors yra man neištikimas, mane žemina ir naudoja prievartą, tai aš neprivalau su tuo taikstytis. Man nereikėjo STENGTIS LABIAU – reikėjo tiesiog iš ten dingti.

Šiandien mano meilės suvokimas yra visiškai kitoks ir aš nebemanau, kad mano atsakomybė yra kitą išgelbėti, nuraminti, išgydyti ar nešti visą santykių naštą ant savo pečių. Išmokau vertinti bei gerbti save ir į save žiūrėti su ta empatija, kurią visada jausdavau tiems, kas su manimi elgdavosi kaip su šiukšle. Aš pati nusistačiau savo vertę ir ja tikėjau. Kai pagaliau supratau, kaip mano vertę iki tol nustatydavo kiti, kodėl jie buvo neteisūs ir kodėl aš tuo tikėjau, tai galėjau teisingai pertvarkyti savo įsitikinimų sistemai ir galiausiai pasidarė aišku, kas esu ir kokia iš tiesų yra mano vertė. Tai kiti su mumis elgiasi taip, tarsi mes nebūtume verti meilės; iš tikrųjų nėra taip, kad mes būtume neverti meilės.

Darlene Ouimet


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai