Tęsiu paskutinį savo įrašą, kuris buvo apie pagrindinę jausmų vengimo priežastį ir apie tai, kaip išmokau galvoti, kad už žmonių nuotaikas ir pan. esu atsakinga aš ir todėl turėčiau jas kažkaip sutvarkyti. Taip pat supratau ir tai, jog patikėdama, kad aš buvau kažko priežastimi, net kažko gero, leidžiu kitiems pagal tai save dalinai apibūdinti, o tai, kad mane apibūdindavo kiti, buvo viena iš priežasčių, kodėl apskritai praradau savo asmenybę.

Šiame tinklaraštyje daug rašiau apie tai, kaip išmokau tikėti, kad mano veiksmai ar net mano egzistavimas turėjo mano gyvenime įvairiausių pasekmių. Pavyzdžiui, kadangi aš sugadindavau mamai nuotaiką, tai būdavau baudžiama. Tikėjau, kad jeigu būčiau elgusis kitaip, tai gal ji būtų apskritai nesupykusi. Tikėjau, kad dėl jos galvos skausmo esu kalta aš, todėl stengdavausi nesukelti jai galvos skausmo. Tikėjau, kad jeigu elgčiausi geriau, tai nepakliūčiau į bėdą, manęs nebaustų, manęs nemuštų su diržu. Save apibūdinau kaip nepakankamai gerą ir nevertą meilės, net dar blogiau: tikėjau, kad nusipelniau būti taip apibūdinama. Tikėjau, kad tai tiesa. Vienintelis dalykas, ką galėjau daryti, tai labiau stengtis, kad būčiau mylima, priimta ir pakankamai gera. Buvo daugybė įvykių, prisidedančių prie bendro įsitikinimo apie mūsų savivertę ir prie mūsų suvokimo, kas mes esame. Toliau pateiksiu labai supaprastintą pavyzdį, kaip aš iš kitų perėmiau vieną dalyką apie savo vertę.

Vaikystėje visiems namuose patikdavo mano gamintas maistas ir nuo 12–13 metų (kai išsiskyrė mano tėvai) praktiškai kasdien vakarienę gamindavau aš. Mano broliams labai patikdavo mano kepiniai, todėl dažnai kepdavau. Mano mamai patiko, kad jai padedu ir kad jai grįžus iš darbo maistu jau pasirūpinta. Aš save mačiau kaip gerą virėją ir kepėją, ir kadangi virimas bei kepimas man buvo didžiulis pritarimo ir paskatinimo šaltinis, tai gaminti man labai patiko. (Na, iš tikrųjų man labai patiko pritarimas ir paskatinimas.)

Tačiau buvo ir minusų. Jeigu norėdavau būti kaip visi paaugliai ir po mokyklos pasilikti pažiūrėti vaikinų krepšinio rungtynių, mano mama supykdavo. Kai negamindavau, sulaukdavau nepritarimo. Nepritarimas jausdavosi kaip atstūmimas ir man tai labai nepatikdavo. Mano mama tuomet buvo nusikamavusi vieniša motina ir ji mane versdavo jaustis kalta, jeigu nenorėdavau jai padėti gaminti. Jaučiau jai užuojautą ir atrodė, kad jai padėti yra mano pareiga. Atminkite, kad jau buvau išmokusi galvoti, jog dėl visko kalta esu aš, todėl vengdavau elgtis taip, kad kiti jaustųsi manimi nusivylę. Išmokau klaidingą meilės apibrėžimą ir klaidingą savo vertės apibrėžimą.

Dėl visos šios vaikystėje prasidėjusios įtakos dėl valgio gaminimo ištekėjau už vyro, kuris mėgsta valgyti. Kai tapau žmona bei motina, tikėjau, kad jeigu gaminsiu jų mėgstamiausius valgius, tai mano šeima bus laiminga (dėl manęs). Taip pat tikėjau, kad jie yra nelaimingi (dėl manęs), jeigu visai negaminu, todėl iš esmės priėmiau, jog mano tikslas ir vertė yra tai, kad jiems gaminu – lygiai tą pačią paskirtį ir tokią pačią savo vertę buvau priėmusi savo šeimoje, kai buvau vaikas. Save apibrėžiau kaip gerą virėją, todėl mano paskirtis ir vertė šeimoje buvo gaminti jiems valgyti.

Viena iš tokio mąstymo pasekmių buvo ta, kad mano šeima taip pat matė tokią mano paskirtį ir vertę, nes savo veiksmais aš juos išmokiau taip manyti. Jie rodydavo dėkingumą, jeigu gamindavau, ir nedėkingumą, jeigu negamindavau. Aš išmokiau savo vaikus to, kas prisidėjo prie klaidingo meilės apibrėžimo – lygiai taip pat, kaip to vaikystėje buvau išmokyta pati.

Jeigu nepritarimas buvo didžiulė mano gyvenimo dalis, tai prie pritarimo lengvai priprantama, ir greitai tapau garsi dėl savo gebėjimo skaniai gaminti. Mane girdavo ir skatindavo už mano virtuvės įgūdžius. Mano artimieji (uošviai) taip pat greitai puolė mane vertinti kaip virėją ir netrukus pamačiau, kad tyliai gaminu gurmaniškus valgius dvylikai ar daugiau žmonių kasnakt visą vasarą ir gabenu juos į šieno laukus, kartu nešdamasi 2 ar 3 mažus vaikus. Taip pat pamačiau, kad ypatingų valgių gaminu daug daugiau nei reikėtų. Kas vakarą praleisti 3 valandas gaminant vakarienę man buvo smulkmena.

Visi šie elgesio modeliai tęsėsi, vienas klaidingas įsitikinimas dėjosi prie kito, ir galiausiai pradėjau tikėti, kad jeigu negaminu, tai esu siaubinga žmona ir motina! Įmanoma paimti bet kokį tokį pavyzdį ir pažiūrėti, kaip buvome apibūdinti pagal tai, kaip elgiamės, ir kaip išmokome tai priimti kaip savęs apibrėžimą. Buvo taip, kad išmokau būti tuo, kuo kiti norėjo, kad aš būčiau – užuot buvusi tuo, kuo esu iš tikrųjų. Kai pradėjau savo gijimo procesą ir pažvelgiau į savo tikrąją paskirtį ir aistrą, pagalvojau apie valgio gaminimą. Kai supratau, kaip giliai tai įsišakniję į mano savęs suvokimą, nebuvau tokia tikra, kad man išvis patinka gaminti. Taip, moku tai gerai daryti. Bet dėl to mane išnaudodavo, mane pagal tai apibūdindavo kaip asmenybę, taip pat dėl to esu patyrusi smurtą. Išsiugdžiau reputaciją, kad moku gerai gaminti, ir tai tapo kažkuo, už ką mane vertino. Mane spausdavo „naudotis savo talentu“. Aš vis dar gaminu, bet dabar tai retai trunka ištisas 3 valandas.

Noriu labai pabrėžti, kad visas šitas įsitikinimų formavimasis įvyko per ilgą laiką ir kad įsitikinimas apie maisto gaminimą yra tik vienas iš daugybės. Kas būdinga tau, galvojant apie dalykus, kuriuos darydavai ir už kuriuos tave vertino? Kitame įraše pateiksiu sudėtingesnį pavyzdį.

Su tiesa mintyse
Darlene Ouimet
 

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai