Prieš kelias dienas norėjau paskelbti, kad yra bloga diena, ir, išgirdusi šią mintį šmėsčiojant galvoje, nusprendžiau apie tai pagalvoti. Iš tikrųjų diena nebuvo bloga; aš jaučiau jausmus, kuriuos jausti man nepatinka. Visą gyvenimą buvau mokoma, kad mano jausmai yra neteisingi. Dėl to maniau, kad mano baimė yra nepagrįsta ir kad nesupratau to, ko bijojau. Man buvo sakoma, kad jeigu nenustosiu verkti, tai man padarys taip, kad iš tikrųjų būtų dėl ko verkti. Man buvo sakoma, kad neliūdėčiau, nepykčiau, ir viso to rezultatas buvo tai, kad aš stengiausi nejausi. Radau būdų, kaip nejausti. Tam naudojau maistą, alkoholį ir narkotines medžiagas. Tam naudojau vyrus ir „įsimylėdavau“, kad nejausčiau. Sukurdavau dramą ir jaudulį; tam naudojau knygas ir filmus, kad nereikėtų jausti tų jausmų. Kai pasidarydavo ypač sunku, naudodavau disociaciją ir depresiją, kad galėčiau išvengti jausmų ir nereikėtų su tuo tvarkytis, nes ir taip nežinojau, kas yra tiesa. Mano nuotaikos priklausydavo nuo aplinkybių. Buvau emociškai nebrandi, nes išmokau vengti jausmų. Nejaučiau santarvės ir ramybės.

Dabar aš jaučiu... ir kartais tai nemalonu. Visą gyvenimą praleidau bandydama išvengti tam tikrų jausmų, tad suprantama, jog vis dar yra sunku, nemalonu ir nepažįstama pagaliau sau leisti juos jausti.

Nusprendžiau pažvelgti į kylančius jausmus ir juos PAJAUSTI. Buvo siaubinga. Nusprendžiau apie tai telefonu PASIKALBĖTI su draugu. Labai įdėmiai pažvelgiau į tai, ką aš galvoju, ir bandžiau pažiūrėti į tai iš įvairių perspektyvų. Man patinka žvelgti į kalną nuo papėdės aukštyn, taip pat man patinka užlipti į kalno viršūnę ir pažvelgti žemyn. Abi perspektyvos yra įdomios ir atskleidžiančios skirtingą informaciją. Pastebėjau tam tikrus mąstymo modelius, kurie buvo užsilikę nuo senų laikų. Tie seni laikai buvo laikai, kai tikėjau visu tuo melu ir kaltinau save dėl visko, kas negerai kitų žmonių gyvenime. Jeigu kas nors šalia manęs būdavo nelaimingas, tai tik dėl to, kad aš kažką padariau negerai, ir kadangi aš dėl to kalta, tai privalau tai ištaisyti.

Mąstydama kaip auka, tikėjau, kad aš esu problema, ir man buvo įprasta pulti galvoti, kodėl kitas žmogus yra prastos nuotaikos ar paprasčiausiai liūdnas. Bandydama išsiaiškinti, kas kitam negerai, puldavau galvoti apie visus variantus, ką padariau ar ko nepadariau, dėl ko tas kitas žmogus prastos nuotaikos. Iš pradžių turėjau išmokti atpažinti, kada taip elgiuosi, kad galėčiau su tuo susitvarkyti. Išmokau, kaip su tuo susitvarkyti išsiaiškinant tiesą, t. y. kad aš NESU visų problemų ir nesutarimų priežastis. Nustoti taip elgtis man buvo nelengva. Metų metus kartojau tokias frazeles kaip: „Nesu tokia galinga, kad sugadinčiau tau dieną.“ Arba: „Aš ne tokia svarbi.“ Tačiau buvo nelengva tikrai suprasti, ką šie pasakymai reiškia, ir aš iš tikrųjų tikėjau, kad problema esu aš. Įsitikinimas, kad aš esu problema kilo ne dėl ego, bet dėl smurto. Jis atsirado dėl to, kad man daugybę kartų ir įvairiomis subtiliomis formomis buvo sakoma, jog problema esu aš, todėl priimti, kad aš NESU problema, galėjau tik išsiaiškindama, iš kur šis įsitikinimas atėjęs, ir jį pakeisdama. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas.

Kad galėčiau pamatyti, jog dėl visko nesu kalta aš ir kad kitas žmogus yra blogos nuotaikos ne dėl manęs, pirmiausia turėjau kastis labai giliai ir išsiaiškinti, kodėl tikiu, kad dėl visko kalta aš ir kad turiu savo kaltę ištaisyti. Kai sakydavau sau, jog įsitikinimas, kad problema esu aš, kilęs dėl mano ego, tai bandydavau būti mažiau svarbi, o juk būtent dėl to ši problema apskritai atsirado! Aš taip stengdavausi visiems įtikti, kad niekada negalvodavau apie savo poreikius ar jausmus! Tik tada, kai išmečiau visas šiukšles ir pradėjau žiūrėti į kiekvieną problemos priežastį atskirai, galėjau geriau viską suprasti ir išsiaiškinti tiesą apie savo vertę ir apie tai, kiek galios kitų žmonių gyvenime aš turiu ar neturiu.

Kadangi nusprendžiau tuos jausmus pajausti ir įsitraukti į visą šitą procesą, tai galėjau atpažinti, kad vėl bandau prisiimti atsakomybę už kito žmogaus nemalonius jausmus, ir išsiaiškinti, kiek aš iš tikrųjų prisidėjau (jei apskritai prisidėjau) prie to žmogaus nemalonios būsenos. Kai tą išsiaiškinau, jausmai, nuo kurių bandžiau pabėgti, man daugiau nebebuvo problema.

Atskleidžianti tiesą po vieną kadrą
Darlene Ouimet

Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai