Psichikos sveikatos simbolis

Neseniai baigiau didelį projektą: sutranskribuoti (t. y. informaciją iš garsinio formato užrašyti tekstu) daugiau nei 70 maždaug pusės valandos interviu su 7–12 metų amžiaus vaikais apie jų santykius su šeimos nariais ir apie įvairius išgyvenimus, daugiausia apie ryšį su tėvais ir apie smurtą, kurį vaikai galimai patiria ar yra patyrę. Keletas vaikų buvo iš vaikų namų, tačiau dauguma buvo iš „normalių“ (t. y. įprastinių) šeimų. Kadangi šį projektą užsakęs klientas manęs prašė išlaikyti konfidencialumą, tai detaliai apie konkrečius pavyzdžius nekalbėsiu, bet norėčiau pateikti nedidelę apžvalgą. Tai nebus kažkokia konkrečiais skaičiais paremta „mokslinė studija“, bet tiesiog mano bendros mintys ir išvados.

Pirmiausia, šie interviu patvirtino mano jau labai seniai turimą logika ir įrodymais grįstą įsitikinimą, kad šiandieninėje visuomenėje smurtas prieš vaikus yra nepaprastai dažnas ir pasireiškiantis galybe įvairiausių formų. Be to, šiandieninė visuomenė – įskaitant „psichologiškai išsilavinusį sluoksnį“: psichologus, psichiatrus, socialinius darbuotojus, medicinos daktarus ir t. t. – daugumos šių smurto formų net neidentifikuoja kaip tokių ir apskritai nelabai suvokia, kas iš tikrųjų yra psichikos sveikata. Kaip minėjau ankstesniuose savo straipsniuose, smurtą prieš vaikus ir psichologiškai luošus suaugusiuosius matau visur ir visą laiką. Kadangi labai daug laiko skyriau psichologiniam darbui su savimi ir su kitais žmonėmis, tai vaikus suprantu labiau ir jiems empatijos jaučiu daugiau nei dauguma žmonių.

Turint tai omenyje, mano smurto apibrėžimas gali būti kiek kitoks nei daugumos žmonių. Mano, tikiuosi, objektyvus, smurto apibrėžimas yra toks: kai vaiko tikrasis „aš“ dėl tiesioginės ar netiesioginės kitų žmonių kaltės patiria žalą, – fizinę, seksualinę, psichologinę, emocinę, – tai prieš jį yra smurtaujama. Šį apibrėžimą taikant logiškai ir nuosekliai, smurtas prieš vaikus – ar jo padariniai – matyti visur. Bet netgi vartojant labiau įprastą smurto prieš vaikus suvokimą (fizinė jėga, seksualinė agresija, didžiulis nesirūpinimas ar apleidimas ir pan. yra vaikui žalinga), aplink galima matyti daugybę smurto prieš vaikus atvejų ar smurto prieš vaikus produktų.

Interviu, kuriuos sutranskribavau, davę vaikai patyrė (ir greičiausiai dauguma tebepatiria) daugybę įvairiausio smurto. Tad toliau pateiksiu savo apibendrinančias mintis apie tai, kas buvo išsakyta šių interviu metu.

- Rėkimas buvo labai dažnas, beveik be išimčių. Beveik visi vaikai sakė, kad tėvai ant jų rėkia (ar rėkė), kai jie elgiasi taip, kaip tėvams nepatinka. Net jeigu vaikas yra sužeistas, kartais iš tėvų sulaukia ne empatijos, bet barimo už tai, kad susižeidė ar buvo sužeistas.

- Nesirūpinimas buvo beveik be išimčių. Visi vaikai akivaizdžiai gavo / gauna nepakankamai dėmesio, o kai kuriais atvejais yra atvirai atstumti ar apleisti.

- Mušimas ar kitokios fizinės jėgos naudojimas buvo gana dažnas. Nemažai vaikų įvardijo, kad juos muša / yra mušę. Be to, kai kuriais atvejais vaikai tą įvardijo vartodami išmoktus eufemizmus ar kitokias minimizacijos taktikas („davė beržinės košės“, „pliaukštelėjo“ ir pan.)

- Kognityvinis disonansas buvo gana dažnas. „Mano mama / tėtis mane mušė“, o vėliau: „ne, niekas gerokai vyresnis už mane nėra manęs sumušęs ar sužeidęs.“

- Nesuvokimas, kodėl yra baudžiama(s), pasitaikė gana dažnai. Nemažai vaikų sakėsi nesuprantantys, kodėl tam tikrose situacijose juos baudė.

- Stokholmo sindromas buvo labai dažnas, beveik be išimčių. „Mane nubaudė pagrįstai / mano tėvai [ar kiti galios turintys asmenys] yra teisūs / aš buvau bloga(s) / buvau nubausta(s) savo pačios labui.“ Kai kurie vaikai pateikė ilgus patirto smurto paaiškinimus ir pateisinimus.

- Amnezija ar baimė kalbėti apie skausmingus išgyvenimus pasitaikė dažnai. „Neatsimenu.“ Arba: „Nenoriu apie tai kalbėti.“

- Juokimasis iš skausmingų dalykų nebuvo ypač dažnas, bet to buvo. Kai kurie vaikai kalbėdami apie skausmingus savo ar kitų žmonių išgyvenimus juokėsi. Asmeniškai aš šį reiškinį matau labai dažnai. Juokas kalbant apie skausmingus dalykus žymi arba emocinį atitrūkimą, arba empatijos stoką, arba gynybos mechanizmą, saugantį nuo potencialiai neempatiško pašnekovo.

- Negebėjimas mąstyti racionaliai ir sklandžiai reikšti mintis pasitaikė beveik be išimčių.

- Prastas asmenybės vystymasis pasitaikė beveik be išimčių.

- Sutrikęs emocinis augimas ir sąmoningumo stoka pasitaikė beveik be išimčių. Beveik visi vaikai buvo sunkiai sutraumuoti, disociavęsi, praradę ryšį su savo tikrosiomis emocijomis, poreikiais, talentais ir išgyvenimais.

- Klaidingas sveikų tėvų-vaiko santykių suvokimas pasitaikė be išimčių. Ši išvada padaryta remiantis bendru vaizdu, bet konkretus pavyzdys galėtų būti toks: „Mano santykiai su mama / tėčiu yra geri, kai ji(s) man visko nuperka arba kai aš klausau.“ Be to, be išimčių buvo leista suprasti, kad vaikai turi tėvams paklusti ir abejoti jų autoritetu neturi teisės. Už paklusnumą tėvams vaikai yra apdovanojami, o už nepaklusnumą yra baudžiami (apdovanojimo ir bausmės metodas, kuris yra neefektyvus ir visokeriopai žalingas).

- Klaidingas moralės suvokimas pasitaikė be išimčių. Paklusnumas galios turinčiam asmeniui (tėvams, seneliams, mokytojams, vyresniesiems ir pan.) laikomas „geru elgesiu“; nepaklusnumas laikomas „blogu elgesiu“. Tuo remdamiesi kai kurie vaikai kalbėdami apie save atvirai sau klijavo „gero“ ar „blogo“ vaiko etiketę.

- Nepaprastai daug streso keliantis mokyklos gyvenimas pasitaikė beveik be išimčių. Vienas daugiausiai streso vaikams keliančių dalykų yra mokykla: daugybė labai skausmingų išgyvenimų, patyčios, žeminimas, fizinis smurtas, seksualinis priekabiavimas, nekompetentingi ir smurtaujantys mokytojai, nuovargis nuo poilsio trūkumo ir namų darbų, didžiulis tėvų bei spaudimas mokytis gerai (t. y. tobulai), bausmės ir t. t. Mokykla vaikus nepaprastai sutraumuoja ir visokeriopai sutrikdo jų natūralų vystymąsi.

- Daugybė neįsisąmonintų traumų buvo matyti be išimčių. Tai tinka ir vaikams, ir – pratęsiant loginę seką – jų tėvams.

Apibendrinimas

Labai daug žmonių vaikystėje patiria daugybę ženklių traumų. Šis projektas man padėjo tai suprasti dar geriau. Tai taip pat padėjo man dar geriau suprasti save ir kitus, nes dirbant ties šiuo projektu buvo nemažai progų prisiminti ir išanalizuoti tam tikrus savo paties išgyvenimus. Vaikai, kurie davė šiuos interviu, praktiškai mažai kuo skiriasi nuo daugumos žmonių, kuriuos esu sutikęs ar kuriuos matau aplink: labai traumuoti, emociškai suluošinti, disociavęsi, išsigandę, vieniši ir pasimetę...

Tuomet tokie vaikai užauga ir patys susilaukia vaikų. O tada savo vaikus sutraumuoja – iki tokio lygio, kiek turi neįsisąmonintų traumų iš savo pačių vaikystės. Kitaip tariant, savo neįsisąmonintas vaikystės traumas jie perduoda savo vaikams. Ir taip smurto ratas sukasi toliau...

(Be to, reikia turėti omenyje, kad šie interviu yra savistata, duomenų apie save pranešimas. O duomenų apie save pranešimas yra problematiškas tuo, kad tokia informacija neretai būna iškreipta, nes apie smurtą, ypač apie asmeniškai patirtą smurtą ar smurtą prieš vaikus, dažnai yra nepranešama arba tokia informacija yra sušvelninama.)

Taigi, kadangi šiandieninėje visuomenėje smurtas prieš vaikus ir jo pasekmės – apskritai psichikos sveikata – yra suvokiama gana varganai, tai mano tikslas yra apie tai informuoti ir į tai atkreipti žmonių dėmesį. Ateityje planuoju šia tema kalbėti ir abstrakčiai, ir patyrinėti konkrečias situacijas, kurias pastebėjau, kuriose dalyvavau ar apie kurias žinau, jas paanalizuoti ir pateikti argumentų, kodėl tai yra vaikui žalinga ir kokių pasekmių tai gali turėti ateityje.

Linkiu sąmoningumo kupinos dienos
Darius


Originalus straipsnis anglų kalba