„O tada aš save laikau nevykėle... Taip pat galvoju, kad esu kvaila. Ir nemanau, jog nusipelnau kažko geriau, o kartais matau, kaip visa tai spirale sukasi žemyn į gilų, tamsų rūką, kur aš smengu į gilią dumblo duobę.“ – Darlene Ouimet (praeityje)

Kai buvau šešerių, mano mama aprengė mane vienu iš savo juodų nėriniuotų apatinukų ir savo kelnaitėmis – visa tai ant manęs kabojo kaip juodas nėriniuotas maišas – ir pasiuntė mane „pašokti“ prieš tėvą ir jo verslo partnerį, kuris turėjo pas mus nakvoti. Aš buvau labai entuziastingai nusiteikusi ir nervingai juokiausi; man patikdavo gražiai apsirengti; be to, aš ir taip buvau įsikliopinusi tą jauną vyriškį ir galvojau, kad bus labai malonus siurprizas, kai netikėtai pasirodysiu su savo šokio rūbais ir sukinėsiuosi jo garbei. Kai išvydau savo tėvo veide šoką, suglumau ir sustingau. Ta jo veido išraiška rodė, kad padariau kažką siaubingai blogo, tačiau net nenumaniau kas per velnias tai buvo.

Jau rašiau, kad paauglystėje buvau įsikliopinusi mamos vaikiną, ir vieną naktį jis atėjo į mano miegamąjį, kai miegojau, ir panaudojo prieš mane seksualinį smurtą. Kaip jau sakiau, visą gyvenimą, matydama savo mamos pavyzdį (nes ji manė, kad tokia yra jos pačios vertė), iš jos išmokau, kad mano vertė yra mano seksualumas. Kai mano miegamajame buvo suaugęs vyras, kuris mane lietė, sakė, jog esu graži, ir bandė šalia manęs atsigulti, jaučiau siaubą ir baimę, ir nesijaučiau dėl to vertinga. Nejaučiau nieko kito, tik baimę. Nors ir mano teta (mamos sesuo) mane išgelbėjo iš situacijos, kuri greičiausiai būtų pasibaigusi išprievartavimu, ir pasakė mano mamai, kad jos vaikinas bandė atsigulti pas mane į lovą vilkėdamas tik apatinius, mano mama nepatikėjo nė viena iš mūsų. Ji primygtinai tvirtino, jog aš ne taip supratau, ir kaltino mane, nes buvau jį įsikliopinusi.

Čia svarbu paminėti, kaip veikia netiesa. Mano mama sakė, kad aš ne taip supratau situaciją, bet tada pridėjo: „na, Darlene, bet tu buvai jį įsikliopinusi“, o tai rodo, jog ji vis dėlto manimi tikėjo. Kad kaltindama mane ji parodė, jog manimi tiki, aš supratau tik būdama keturiasdešimt kelerių! O po to įvykio buvo dar blogiau: mano mama ėmė su manimi elgtis kaip su savo varžove, o ne kaip su dukra, o tai tik dar labiau sustiprino mano tikėjimą, jog dėl patirto seksualinio smurto kalta esu aš. Mano mama elgėsi taip, lyg aš norėčiau suvilioti jos vaikinus, bet aš nesupratau, ką padariau, kad prisišaukiau tokį jos elgesį. Kaip ir tada, kai buvau aprengta mamos juodais nėriniuotais apatinukais, aš nesupratau, ką padariau negerai. Jaunas protas gali prieiti prie visokiausių neteisingų išvadų.

Mano mamai patikdavo, kai būdavau tyli, paklusni ir kai sudarydavau kitiems gerą įspūdį apie ją. Tik šie dalykai, kaip tokie, galbūt nebūtų sukėlę tokios didelės problemos. Jai taip pat patikdavo, kai aš atrodydavau vyrams patraukli ir kai juos traukdavau. Tai galiojo ir tada, kai buvau paauglė, o vyrai buvo tikrai vyrai, o ne mano amžiaus vaikinai – ji tam nepritardavo tik tada, jei vyras būdavo jos. Aš tapau tuo ir tokia, kuo ir kokia ji norėjo, kad būčiau. Aš domėjausi visais šiais dalykais, ir galiausiai šie dalykai apibrėžė mane, kaip asmenybę. Galiausiai pradėjau tikėti, kad esu vertinga tiek, kiek esu seksualiai patraukli. Esminis dalykas buvo tai, ar vyrai manęs trokšta, ar ne.

Tačiau buvo ir konfliktas. Aš esu patyrusi seksualinį smurtą keletą kartų, pirmą kartą būdama dvejų; be to, dėl patirto auklėjimo tikėjau, jog aš padariau kažką, dėl ko viso to nusipelniau, ir net nenumaniau, ką padariau, o tai sutrikdė ir supainiojo mano mąstymą. Būdama geidžiama ir gaudavau pripažinimo, ir tuo pat metu jausdavau siaubą bei pavojų. Kadangi buvau išmokyta (per ilgą laiką), kad dėl visko, kas man nutiko, esu kalta aš, ir kad esu atsakinga už kitų žmonių veiksmus bei nuotaikas, tai nuolat klausdavau savęs, ką padariau ar ko nepadariau, kad prisišaukiau tokią kito žmogaus reakciją. Kadangi negalėjau to išsiaiškinti, tai gyvenau bijodama vėl „tai“ padaryti. Apie tai rašiau savo įraše apie psichologinio smurto pasekmes.

Toks auklėjimas prasisunkia į visus mūsų tolimesnius santykius. Įsivaizduokite, kas nutinka, kai turime tokį įsitikinimą: dėl visko esame kalti mes ir mes nusipelnome bet kokio rezultato, kurį sukuriame, ir tada dar blogiau – kai suaugame, mums sakoma, jog už savo gyvenimą atsakingi esame mes patys, bet mes niekaip nesugebame išsiaiškinti, kaip ką nors pakeisti. Tai tampa ta prizme, per kurią mes matome savo gyvenimą, ir mes nesunkiai priimame, kad problema visuomet esame mes, nors nuoširdžiai nesuprantame ar nesuvokiame kodėl. (Aš tokią proto būseną vadinu „sukimusi“.) Visas patirtas auklėjimas ir įsitikinimų sistemos tampa dalimi to, kaip mes gyvename, ir tada mes stebimės, kodėl turime tiek daug psichikos problemų, kadangi ne visada matome ryšį tarp savo praeities ir dabarties.

Taigi, galite matyti, kaip aš save laikiau nevykėle. Taip pat galvojau, kad esu kvaila, nes negaliu susitvarkyti su savo problemomis, ir vis įsiveldavau į nuvertinančius santykius; aš netikėjau, kad nusipelnau kažko geriau. Galite matyti, kaip visa tai spirale sukosi žemyn į gilų, tamsų dumblo kupiną rūką, iš kurio išsikapstyti buvo labai sunku. Ir kadangi aš radau, kaip iš ten ištrūkti, tai jaučiuosi labai aistringai, kad galiu tuo pasidalinti su jumis.

P. S. Daugelis iš jūsų nesate patyrę seksualinio smurto, bet viliuosi, kad jums artima ši istorija apie įsitikinimų sistemos formavimąsi, nes jis vyksta taip, kad tinka ir kalbant apie daugybę kitų pavyzdžių.

Darlene Ouimet (dabartyje)


Originalus tekstas Emerging From Broken tinklaraštyje.

Kiti Darlene Ouimet / „Pakilimas iš duženų“ vertimai.