Žemiau esantis tekstas yra ištrauka iš 1987 metų interviu su visame pasaulyje žinoma psichoanalitike, vaikystės traumos specialiste, 12 knygų autore, Dr. Alice Miller.

Visas interviu yra ilgas, todėl nusprendžiau jo vertimą publikuoti nedidelėmis dalimis, kad būtų paprasčiau skaityti ir būtų laiko apgalvoti tai, kas buvo perskaityta. Vėliau visas interviu vertimas bus įdėtas kaip atskiras įrašas.

-----
Kodėl nusprendėte tapti autore ir lektore?

Noriu informuoti žmones, kad pasaulyje nėra nei vieno žmogaus, kuris smurtautų prieš vaikus, bet pats būtų nepatyręs smurto. Manau, šis suvokimas yra nepaprastai svarbus ir gali padėti suprasti daugybę dalykų. Kaip psichoanalitikė, savo suvokimais negalėjau pasidalinti su niekuo iš savo profesijos. Tai buvo neįmanoma, ir aš turėjau suprasti, kodėl taip yra. Todėl parašiau trečiąją knygą „Privalai nepastebėti“ (Thou Shalt Not Be Aware). Ir aš vėl buvau vaikas, kuris mato tiek daug žmonių, garbinančių nuogą karalių. Norėjau suprasti ir tai – jų motyvus. Kodėl jie to nepastebi?

Tuomet atsirado žmonių, kurie susidomėjo mano darbais. Ashley Montagu patvirtino mano požiūrį į vaiką, taip pat gavau patvirtinimą iš kitų rašytojų, rašiusių apie smurtą prieš vaikus. Montagu atsiuntė man savo knygą Growing Young, kurioje jis cituoja žymų britų psichoanalitiką Edwardą Gloverį. Gloveris visiškai normalų kūdikį aprašo taip: „egocentriškas, godus, purvinas, smurtingo charakterio, turintis destruktyvių įpročių, turintis stipriai į seksą orientuotų tikslų, pasižymintis dramatišku požiūriu, turintis tik labai primityvų realybės suvokimą, neturintis sąžinės, į visuomenę – kurią žymi šeima – žvelgiantis oportunistiškai, nepaisančiai, dominuojančiai ir sadistiškai.“ Todėl kai normalų kūdikį palyginame su nusikaltėliu-psichopatu, vaikas dėl visų praktinių priežasčių atrodo tarsi užgimęs nusikaltėlis. Toks požiūris yra pavojingas žmonijai. Mes kaip pretekstą vaikui užklijuojame visuomenės normas, kad jis atrodytų „kaip žmogus“. Tai yra froidiškasis požiūris į kūdikį. Melanie Klein taip pat vaiką matė kaip destruktyvią būtybę. Kartą kalbėjau su kleiniškosios analizės atstove, miela jauna moterimi, ir ji pasakė: „Ar tau neteko matyti destruktyvių kūdikių?“ Aš paklausiau: „Ką turi omenyje?“ Ji atsakė: „Mažų brolių ar seserų, kurie trankosi.“ Ir aš pasakiau: „Kodėl tave tai taip stebina toks žaidimas? Kūdikis nesupranta. Bet jeigu tu manai, kad tai neteisinga ar blogai, tai jis jausis neteisingai ir blogai, nesupras, o galiausiai nuo streso taps destruktyvus.“ Manau, kad priklausomai nuo to, kaip mes su kūdikiais elgsimės, jie taps arba geri, mylintys ir pasitikintys, arba nekenčiantys ir destruktyvūs.

Ar iš kleiniškosios analizės atstovų sulaukėte kokios nors reakcijos į savo veikalus?

Kartą man parašė olandų psichiatras, kleiniškosios mokyklos atstovas: „Iš pradžių tai, ką rašote, man atrodė siaubinga, viską, ko buvau išmokęs, apvertė aukštyn kojom ir mane išgąsdino. Bet dabar jaučiu dėkingumą. Kiekviena diena ligoninėje yra nuostabi. Kiekvienas pacientas turi savo istoriją, ir iš kiekvienos jos galiu pasimokyti.“

Kai sakau, kad mėgstu atverti akis ir išplėsti ausis vaiko kančiai, omeny turiu panašiai tą patį, ką [Frederickas] Leboyeris padarė dėl kūdikio. Tiek daug žmonių matė, kaip vyksta gimimas, bet niekas nematė, kad vaikas kenčia, verkia iš fizinio skausmo. Niekas nesugebėjo simpatizuoti vaikui. Žmonės buvo įsitikinę, kad gimus verkti yra būtina. Leboyeris teigė, kad šis skausmas yra nebūtinas. Jis sakė: „Galiu įrodyti, kad gimęs vaikas po kelių minučių šypsosis.“ Daugelis motinų žino, kad jis teisus, bet specialistai nežino ir vis tiek trukdo motinoms sukurti savo naujagimiui malonią gimimo patirtį. Jie prieš 30 metų išmoko, kad gimęs vaikas privalo rėkti ir jam reikia trenkti, ir jie vis dar įsitikinę tuo, ką yra išmokę.

Tas pats tinka ir kalbant apie mano veikalus. Kad apsaugotų tai, ką yra išmokę, specialistai ignoruoja tai, ką aš jiems rodau. Ką Leboyeris padarė dėl kūdikio, aš bandau padaryti dėl vyresnio vaiko: paaiškinti jo elgesį, priartinti kitus suaugusius prie jo kančios, kurią jie neigia; paaiškinti, kaip jis jaučiasi, ir tokiu būdu išvengti galimo smurto prieš vaikus ateityje. Kol mes neigiame smurtą prieš vaikus, tol negalime jo sustabdyti. Mes paprasčiausiai vadiname jį auklėjimu. Aš bandau klausytis vaiko balso, padėti kitiems pastebėti vaiko jausmus; jausmus, su kuriais pirmą kartą stojau akistaton, kai pradėjau piešti.
-----

Interviu su Alice Miller. 1 dalis
Interviu su Alice Miller. 2 dalis
Interviu su Alice Miller. 3 dalis

Visas interviu anglų kalba

Kiti Alice Miller tekstai